Meniu
Prenumerata

šeštadienis, rugsėjo 25 d.


KOMENTARAS
Demografiniai pokyčiai ir žmonių galimybės
Guoda Azguridienė
G. Azguridienė.

Lietuvos visuomenė – viena greičiausiai senstančių Europoje. Apie šį faktą ir tai, ką su juo daryti, diskutuojame mažai. Mus džiugina, kad vis didesnė dalis iš Lietuvos išvykusių žmonių grįžta. Bet kadangi natūralus gyventojų prieaugis yra neigiamas, o jaunų žmonių dalis mažėja, vien tik teigiamo migracijos saldo nepakanka. Jis turi būti ryškus.

Gyventojų skaičiui išlaikyti neužteks tik sugrįžti užsienyje gyvenantiems lietuviams, o apie tai, kad Lietuvai reikia legalių imigrantų, politiniame lygmenyje nekalbama. Nebent apie aukštos kvalifikacijos darbuotojus, kurie čia galėtų atvykti sukurti didelės pridėtinės vertės ir sumokėti daug mokesčių. Įvykiai prie Baltarusijos sienos diskusijas visai nutildė: nelegalūs imigrantai mus užgriuvo anksčiau, nei išmokome gyventi su legaliais. Pirmieji jų, beje, yra politinė ir humanitarinė problema, o antrieji, atvirkščiai, galėtų teigiamai prisidėti prie socialinių ir ekonominių problemų sprendimo.

Apibendrinant Lietuvos demografų mintis, dėliojasi išvada: šalies gimstamumo rodikliai yra labai prasti, blogės jie ir ateityje. Nuo 2007 m. darbingo amžiaus gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo daugiau nei 15 proc. ir toliau sparčiai menksta. Vidutinė gyvenimo trukmė, ir ypač sveiko gyvenimo, po truputį auga, tačiau nuo ES vis dar labai atsilieka, ypač vyrų. Natūralus gyventojų prieaugis mažėja, o vyresnių žmonių nuolat daugėja – Eurostatas prognozuoja, kad Lietuvos gyventojų amžiaus mediana 2050 m. bus antra didžiausia tarp ES šalių (po Italijos) ir sieks 51 metus. Tai reiškia, kad pusė populiacijos bus vyresni nei 51 metų.

Visuomenės struktūra pagal amžių yra esminis veiksnys, lemiantis ateities demografines ir darbo rinkos tendencijas. Tik tam tikro amžiaus žmonės yra darbingi ir tik tam tikro amžiaus moterys gali susilaukti vaikų – nors abi amžiaus ribos po truputį kyla, to nepakanka, kad būtų kompensuotas dirbančių ir gimstančių skaičiaus mažėjimas.

Ekonomine kalba kalbant, mažiau žmonių reiškia ir mažiau vartotojų. Mažiau darbingo amžiaus žmonių lemia tai, kad yra mažiau darbuotojų. Vartotojų trūkumą tikimasi kompensuoti globaliais pardavimais, eksporto plėtra – kai kuriose srityse tai puikiai vyksta ir toliau vyks, o pandeminis masinis „on line“ šią tendenciją tik sustiprino. Tačiau tam tikrose srityse globalumo pranašumais pasinaudoti neišeina – visų pirma, kalbant apie vietos vartojimo rinkas ir fizinės bei socialinės šalies infrastruktūros plėtrą.

Trūkstant darbuotojų, pajamų ir galimybių atskirtis darbo rinkoje tik didėja.

Mažėjant vartotojų, vietos rinkoje lieka tik tai, ką mėgsta dauguma, „nišos“ tampa per mažos palaikyti produktą ar paslaugą. Šiam aspektui skiriama mažai dėmesio, bet juk jis tiesiogiai veikia mūsų gyvenimo kokybę. Jau dabar žmonės piktinasi, kad sunkiai randa paprasčiausių paslaugų ir prekių, nes jų teikti neapsimoka. Nyksta arba į brangių pomėgių sferą pereina tam tikri kokybiškesni produktai ir paslaugos. Daiktai ir prietaisai netaisomi, tik siūloma įsigyti naujų, vietos kioskelyje nepardavinėjami obuoliai ir bulvės, tik mangai ir avokadai – nes pirmieji per pigūs, kad būtų sumokėta nuoma ir išlaikyta pardavėjo darbo vieta.

Visuomenė neatrodo nusiteikusi tokiai perspektyvai – nori rinktis kokybę, rinktis pagal save, tausoti, vartoti atsakingai. Tačiau, kad paslaugą teikti ar produktą gaminti apsimokėtų, reikia kritinės masės vartotojų. Mažėjant vartotojų ir darbuotojų, jiems lieka kuklesnis pasirinkimas.

Darbuotojų mažėjimas yra aiški problema, su kuria susiduria visas Vakarų pasaulis. Pandemija ją tik paaštrino. Neretas naiviai mano, kad, sumažėjus darbuotojų, darbdaviai aršiau konkuruos dėl likusių. Nebūtinai. Taip, atlyginimai priklauso nuo pasiūlos darbo rinkoje, bet jie priklauso ir nuo žmogaus sukuriamos vertės. Jei darbuotojas gana didelės vertės nesukurs (didesnės nei MMA), jo nesamdys. Tą darbo vietą naikins, automatizuos, robotizuos arba perkels į kitą šalį.

Jei nėra darbuotojų stabiliam kolektyvui, nebelieka ir tokių reiškinių, kaip stabilus kolektyvas, ilgalaikiai darbuotojai ir įmonės investicijos į juos. Taip įsisuka ydingas atskirties didėjimo ratas. Juk toli gražu ne visi žmonės nusiteikę tokiai perspektyvai – dalis nori galimybių augti toje pačioje darbovietėje, stabilumo ir įsitraukimo. Tačiau, jei rinką kamuoja chroniškas darbuotojų trūkumas, jokio stabilumo būti negali, tik varžybos dėl geriausių darbuotojų. Tai dar labiau pablogina padėtį tų žmonių, kurie aukščiausiai kotiruojamų kvalifikacijų ir gebėjimų neturi, nes darbdaviai negali leisti sau investuoti į darbuotojų auginimą (paaugusius perperka konkurentai). Taigi trūkstant darbuotojų, pajamų ir galimybių atskirtis darbo rinkoje tik didėja. Vartotojams tai reiškia tą patį – siauresnį prekių ir ypač paslaugų pasirinkimą.

Supratimas, kad mažėja bendras gyventojų skaičius, gimstamumas, visuomenė sensta ir didėja vyresnių žmonių santykis su dirbančiaisiais, negali nekeisti mūsų visuomeninio ir ekonominio gyvenimo. Politikai šioms tendencijoms nevalia likti kurčiai.

Guoda Azguridienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto tyrimų vadovė.

2021 08 20 06:30
Spausdinti