Meniu
Prenumerata

pirmadienis, gruodžio 6 d.


KOMENTARAS
AUKUS cunamis pasiekė ir Baltijos pakrantę
Evaldas Labanauskas
E. Labanauskas.

AUKUS, arba kitaip – Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Australijos saugumo aljanso (prieš Kinijos hegemonines ambicijas), sudarymas yra neabejotinai svarbiausias rugsėjo (jei ne metų ar net dešimtmečio) įvykis. Prieš jį nublanksta tiek Rusijos bei Baltarusijos karinės pratybos „Zapad 2021“, tiek Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen metinis pranešimas apie padėtį bendrijoje. Tačiau visi šie įvykiai susiję ir dar labiau susisies ateityje, o tai turės rimtą poveikį Lietuvai.

BEREKLAMOS:

Kalbant apie AUKUS, skambiausiai nuaidėjo Australijos atsisakymas pirkti 12 Prancūzijos pagamintų „Barracuda“ klasės povandeninių laivų už daugiau kaip 50 mlrd. eurų. 2016 m. sudarytas šis pirkimo sandoris nuolat strigo: augo kaina, vėlavo terminai, kilo ir kitokių bėdų. Galbūt geriausiai tai iliustruoja Briuselio burbulo satyros puslapio „DG Meme“ („Memų generalinis direktoratas“) išplatintas „slaptas“ prancūzų povandeninio laivo brėžinių paveikslėlis, kuriame pavaizduota bagetė su šokolado plytelės bokšteliu ir Prancūzijos bei Australijos vėliavėlėmis.

Dabar australų povandenininkai negalės mėgautis bagetėmis, kurių krosnis privaloma visuose prancūzų laivuose, tačiau dėl AUKUS Australija bus vos antra šalis, gavusi branduolinių povandeninių laivų su amerikietiškomis technologijomis.

Žinoma, prancūzams tai visai nejuokinga. Tai ne tik milžiniškas praradimas šalies ginkluotės pramonei, bet ir smūgis Paryžiaus ambicijoms turėti svarbesnį vaidmenį Ramiajame ir Indijos vandenynuose, kuriant strateginės partnerystės Paryžius–Delis–Kanbera ašį. Dar daugiau – tiek prancūzai, tiek kiti Vašingtono transatlantiniai partneriai Europoje sužinojo apie AUKUS tik iš žiniasklaidos (beveik taip pat, kaip ir apie JAV pabėgimą iš Afganistano).

Į „vertybinės diplomatijos vėliavą“ siekiama įvynioti politiką Rusijos bei Baltarusijos ir Kinijos atžvilgiu ir taip tapti Vašingtonui svarbiu informaciniu partneriu kovoje su Pekinu.

Nenuostabu, kad Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas Yves’as Le Drianas pavadino AUKUS „dūriu į nugarą“. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles’is Michelis prunkšdamas perfrazavo to paties JAV prezidento Joe Bideno europiečiams išsakytus žodžius: „Ką reiškia Amerika sugrįžo? Amerika sugrįžo į Ameriką ar kur kitur? Mes to nežinome.“

Europos antitrampininkų, besitikėjusių, kad su nauja Baltųjų rūmų administracija Donaldo Trumpo „košmaras“ baigsis ir vėl viskas grįš į savas vietas, viltys žlugo. Jungtinės Valstijos toliau koncentruojasi į Kinijos grėsmę ir Europą palieka nuošalyje. Tiek pasitraukimas iš Afganistano, tiek AUKUS yra ne tik to įrodymas, bet ir liudijimas, kad JAV linkusios elgtis vienašališkiau ir nebežiūri į Europą bei transatlantinę sąjungą taip rimtai, kaip anksčiau.

Tai nėra gera žinia ES rytinio sparno valstybėms, kurių pašonėje ką tik įvyko „Zapad“ pratybos ir kurių saugumo paradigma remiasi JAV buvimu Europoje. Todėl galbūt išties toliaregiška Lietuvos užsienio politika, kai, nepaisant konflikto su Baltarusija ir „šaltosios taikos“ ar net „šaltojo karo“ su Rusija, dar įsiveliama į diplomatinį karą su Kinija? Tai yra į „vertybinės diplomatijos vėliavą“ siekiama įvynioti politiką Rusijos bei Baltarusijos ir Kinijos atžvilgiu ir taip tapti Vašingtonui svarbiu informaciniu partneriu kovoje su Pekinu. Kartu tikintis įrodyti amerikiečiams, kad Minskas, Maskva ir Pekinas yra tokios pat „blogio ašys“, todėl JAV turėtų likti regione ir kartu išlaikyti garantijas Lietuvai. Kol kas Lietuvos diplomatijos viešieji ryšiai žydi, o praktinių rezultatų, be ekonominių nuostolių, hibridinių atakų, nematyti. Bet dar palaukime.

Be to, nereikia pamiršti kito svarbaus veiksnio – ES gynybos politikos ir Europos autonomijos planų, apie kurių stiprinimą ypač garsiai pradėta kalbėti po Afganistano. Europos Komisijos pirmininkė U. von der Leyen metinėje kalboje pažadėjo sušaukti viršūnių susitikimą dėl ES gynybos. Po „dūrio į nugarą“ kitą pusmetį Bendrijai pirmininkaujanti Prancūzija neabejotinai dar aktyviau įsitrauks į Europos gynybos projektą ir sieks dar labiau sumažinti JAV įtaką Europoje, o tai yra tiesioginis iššūkis NATO. Beje, dabartinė Jungtinių Valstijų administracija irgi nieko prieš tai, nes kuo stipresnė, ar greičiau – „autonomiškenė“, Europa, tuo mažiau joje reikės amerikiečių jūrų pėstininkų.

Išlaviruoti tarp į Vašingtoną orientuotos „vertybinės diplomatijos“ ir ES autonomijos bei NATO svarbos Europoje užtikrinimo – tai didžiausias iššūkis Lietuvos užsienio politikai. Jau dabar Briuselio koridoriuose girdėti priekaištų dėl per didelio Vilniaus polinkio į viešuosius ryšius ar noro nederinti pozicijos. „Valstybės narės per dažnai iš pradžių imasi vienašališkų veiksmų, o kai gauna atkirtį, prašo ES solidarizuotis ir jos paramos“, – Politico.eu citavo vieno ES diplomatų komentarą dėl Lietuvos prašymo solidarizuotis dėl Kinijos spaudimo. Šis klausimas turėtų būti viena Europos Vadovų Tarybos susitikimų spalį temų.

Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas.

2021 10 06 06:45
Spausdinti