Meniu
Prenumerata

penktadienis, rugsėjo 18 d.
Augėjo tvartai
Tomas Janeliūnas
(Vytenio Radžiūno, LRT nuotr.)

Lietuvos švietimas jau bemaž konvulsiškai trūkčioja. Visi supranta, kad palikti taip, kaip yra, negalima.

Daugelis galėtų išvardyti dešimtis problemų kiekvienoje švietimo grandyje ar bent iš pasipiktinimo rėkti, jog taip gyventi mokiniams, mokytojams, studentams ar mokslininkams nebeįmanoma. Tačiau retas galėtų pasiūlyti nuoseklią ir kompleksinę visos švietimo sistemos pertvarką. Geriausiu atveju pristatomos tik labai riboto efekto ar gal net visiškai beprasmės permainos. Jos galbūt ir leidžia sudaryti judesio įspūdį, tačiau tai nebūtinai yra judėjimas į priekį ir progresas. Mokslo metų prailginimas yra tipinis judesio vietoje pavyzdys. Tiek moksleiviai, tiek dauguma mokytojų bemaž vieningai teigia, kad keliomis savaitėmis ar mėnesiu pratęsdami mokslo metus neišspręsime problemų, kurios glūdi sustabarėjusiose mokymo programose. Jei tas pačias programas pailginsime dešimtadaliu, moksleiviai vietoj dešimties uždavinių namų darbams kasdien galbūt gaus po devynis. Tačiau ar tai kaip nors pakeis jų matematikos ar rašymo gebėjimus? Jei sudžiūvusį sūrio gabalą vartosime nebe devynias, o dešimt dienų, nuo to sotesni netapsime. Būtina iš esmės peržiūrėti visą racioną. Pastaraisiais metais vyresniųjų klasių moksleiviai sulaukė naujų ir įdomių dalykų. Informatika, ekonomikos pagrindai, pilietinis ugdymas – tai, ko neturėjo dabartinių moksleivių tėvai. Tačiau, kaip ir jų tėvai, dabartiniai moksleiviai ir toliau mechaniškai sprendžia tuos pačius trigonometrijos uždavinius ar kala hegzametro taisykles. O vėliau stebimės, koks „šių dienų jaunimas“ yra ciniškas ir nepilietiškas. Gal kaip tik todėl, kad jau mokykloje jie sužino, jog sistema yra fiktyvi, verčianti prisitaikyti arba bandyti ją apgauti, bet ne prasminga ir sąžininga? Panašiai ir su aukštųjų mokyklų konsolidavimu. Visi sutinka, kad universitetų Lietuvoje per daug, jie turi per daug pastatų, per didelė jų infrastruktūra. Bet jei esminis siekis tėra vietoj dviejų pavadinimų turėti vieną, o pastatų ar net programų skaičius liks toks pat, ką duos šis mechaninis jungimosi procesas? Galime iš savo šaldytuvo išimti keletą lentynų ir tuos pačius produktus sudėti į vieną krūvą. Galbūt kam nors pasirodys, kad tapome racionalesni, tačiau bendras šaldytuvo turinys nepasikeis. Akademinių reikalavimų kėlimas mokslininkams yra dar ryškesnis atvejis, kai visiškai ne nuo to galo bandoma spręsti „mokslo kokybės“ problemą. Daugelis sutinka, kad Lietuvos mokslininkai per mažai pastebimi geriausiuose mokslo žurnaluose ir tyrimuose. Tačiau, jei tik formaliai pakelsime kartelę, kad nuo šiol pretenduoti į Lietuvos mokslo tarybos tyrimų projektus gali tik tyrėjai, paskelbę ne mažiau kaip dešimt straipsnių geriausiuose tarptautiniuose žurnaluose, vietoj tų kelių šimtų aktyvių mokslininkų liks tik kelios dešimtys, galėsiančios sulaukti finansavimo. Juk akademikai žino, kad rimti straipsniai atsiranda tik po rimtų tyrimų, o vienam aukšto lygio straipsniui parengti gali neužtekti ir metų. Kaip plėsime aktyvių mokslininkų ratą, jei formaliais reikalavimais tik sukuriame dar didesnę segregaciją? Neturi publikacijų – negali pretenduoti į projektų finansavimą. O be tyrimų finansavimo nebus publikacijų. Ratas užsidaro. Visus minėtus judesius švietimo sistemoje vienija dar vienas svarbus akcentas. Niekas nekalba apie bendrą finansavimo didinimą švietimui. Norima šį tą naujo, kokybiškai geresnio ir prilygstančio geriausiems Vakarų pasiekimams sukurti su tokiomis pat finansinėmis priemonėmis, kaip dabar. Tikimasi, kad vien formalūs reikalavimai ir aukštesni kriterijai savaime įkvėps daugiau motyvacijos moksleiviams, mokytojams ir mokslininkams. Tačiau reikia būti sąžiningiems – negalima tikėtis kokybiškai kitokio rezultato, jei nekeiti pradinio ištekliaus kokybės. Lietuvos švietimui skirtų lėšų dalis 2008 m. siekė 6,1 proc. BVP, o 2015 m. – jau tik 5,4 proc. Finansų ministerijos buhalteriai atšautų, kad tai vis tiek yra daugiau nei ES vidurkis.
Jei lygiuosimės tik į vidurkius, tuomet geriau iš karto pamirškime, kad norime per itin trumpą laiką pasivyti Vakarų švietimo sistemas, nuo kurių mus skiria didelė praraja.
Taip, bet, jei lygiuosimės tik į vidurkius, tuomet geriau iš karto pamirškime, kad norime per itin trumpą laiką pasivyti Vakarų švietimo sistemas, nuo kurių mus skiria didelė praraja. Kol lygiuojamės į vidurkius, indai, kinai, turkai ir net kazachai plūsta į tuos pačius prestižinius Vakarų akademinius žurnalus, nes siekia to paties tarptautiškumo kaip ir mes. Skirtumas tik toks, kad jie to siekia iš tikrųjų ir tam skiria milžiniškas sumas pinigų. Dabartinę švietimo ministrę galima tik užjausti, nes jai šioje Vyriausybėje tenka bene didžiausias spaudimas „ką nors daryti“, kad jos kuruojama sritis būtų reformuota. Bet ji – ne Heraklis, kad viena iškuoptų Augėjo tvartus. Švietimo sistemą reikia valyti nuosekliai ir tikslingai visų jos dalyvių ir politikų pastangomis. Bet svarbu žinoti, kad vien judesio nepakanka. Kitaip liksime toje pačioje vietoje, tik dar purvinesni. Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
2017 04 04 16:23
Spausdinti