Meniu
Prenumerata

trečiadienis, kovo 3 d.


KOMENTARAS
Aplaidumas kibernetinio saugumo srityje neša gausų derlių priešininkams
BNS
Edwardas Lucasas
Fotobankas
Edwardas Lucasas.

Kažkokie žmonės nusikopijuoja jūsų raktus. Devynis mėnesius jie kada panorėję landžioja į jūsų namus ir darbovietę, šnipinėdami jūsų slapčiausias privačias kalbas ir darbus. Jūs niekuomet neišsiaiškinsite, ką jie sužinojo ir ar jie tikrai pasitraukė. Į panašią padėtį yra patekę dar apie 18 000 kitų žmonių.

Maždaug taip būtų galima apibūdinti įsilaužimą į programinės įrangos bendrovę „SolarWinds“, beveik neabejotinai organizuotą Rusijos užsienio žvalgybos agentūros SVR ir iškilusį į viešumą praeitą savaitę. Šis puolimas nebuvo šiurkštus arba griaunamas (nebent reputacijos atžvilgiu). Programišiai apėjo apsaugos priemones, taikytas Teksaso valstijos mieste Ostine įsikūrusios bendrovės, pardavinėjančios nuobodžias, bet svarbias sistemas, leidžiančias kompiuteriniams tinklams geriau veikti. Šis įsilaužimas leido rusams pakeisti programų atnaujinimo paketus, siunčiamus bendrovės klientams. Automatiškai įdiegiamos pažeistos programos suteikė rusams galimybę laisvai naršyti tinklus.

Ši kibernetinė ataka nebuvo įprasta. Per ją nebuvo vagiamos techninės paslaptys, siekiant jas nukopijuoti (tai – Kinijos vizitine kortele tapusi taktika). Taip pat nebuvo užšifruoti jokie duomenys, kad būtų galima reikalauti išpirkos (toks nusikalstamų atakų būdas – dažniausias ir pelningiausias). Nebuvo siekiama paralyžiuoti tinklus (kaip Rusija elgėsi Estijoje 2007 metais) arba atakuoti duomenis kompiuteriuose, gyvybiškai svarbius kritinei infrastruktūrai (kaip Rusija darė Ukrainoje 2017 metais). Pavogta informacija nebuvo paskleidžiama internetu, siekiant politinio poveikio (ką Rusija padarė 2016 metais, kad pakenktų Hillary Clinton kampanijai). Nebuvo skleidžiama dezinformacija, siekiant sugluminti rinkėjus.

Tikslas buvo paprastas: prieiti prie informacijos, turimos „SolarWinds“ vartotojų tarp kurių esama JAV vyriausybės pagrindinių agentūrų ir departamentų, taip pat, galima manyti, jų sąjungininkių, įskaitant Britaniją.

Motyvai nėra aiškūs. Ar buvo siekiama išsiaiškinti, kaip veikia sistemos? Galbūt taip pat rasti užuominų (pavyzdžiui, apie darbuotojų profesinį nusivylimą arba asmenines silpnybes), kurios galėtų būti panaudotos šantažuojant arba meilikaujant, siekiant pritraukti žmogiškųjų išteklių? Labiausiai neramina klausimas, ar įsilaužėliai galėtų sukelti sumaištį ateityje, rengdami diversijas arba nepastebimai keisdami duomenis? Net ir atskleista ši ataka svarbi propagandos tikslams ir pabrėžia Rusijos kaip kibernetinės supervalstybės statusą.

Skambūs pareiškimai apie atsakomąsias priemones, sklindantys iš išrinktojo prezidento Joe Bideno ir kitų JAV politikų, yra absurdiški, veidmainiški ir pavojingi. Aptikus priešišką šnipinėjimą yra įprasta išsiųsti šnipus iš ambasadų ir teisti jų bendrininkus. Tačiau ši ataka buvo surengta per atstumą. Atakuoti civilinę infrastruktūrą Rusijoje būtų neproporcinga, neteisėta ir provokuotų atsaką.

Tokio pobūdžio šnipinėjimas yra moraliai neutralus. Kiekviena šalis vagia paslaptis, jeigu tik turi tam galimybių. Dešimtmečius CŽV (padedant Britanijai ir Vokietijai) slapta valdė Šveicarijos bendrovę „Crypto“, kuri buvo saugaus ryšio sistemų pasaulinė lyderė. Galėjome skaityti kiekvieną slaptą žodį, transliuotą per saugiomis laikytas „Crypto“ priemones. Aišku, galėtume suintensyvinti savo šnipinėjimą Rusijoje, bet viešai kalbėti apie šias priemones reikštų sumažinti jų veiksmingumą. Mūsų pagrindinis diplomatinis siekis – kurti normas ir taisykles, varžančias interneto naudojimą ardomiesiems tikslams. Šios taisyklės neatmeta galimybės šnipinėti, ir tai paprastai daro pasaulį saugesnį: juk daugiau žinant apie priešininką mažėja galimybė padaryti klaidą, vedančią prie karo.

Buvęs žvalgybos agentūros GCHQ vadovas Ciaranas Martinas, dabar dirbantis Oksfordo universitete, sako, kad vietoje „grandiozinių vizijų apie slaptą skaitmeninę kovą“ reikėtų „blaiviai iš naujo apsvarstyti rinkas ir jų priežiūrą“. Kitaip tariant, ši ataka suveikė, nes mūsų sistemos veikė netinkamai.

„SolarWinds“ klientai nepatyrė jokios prievartos. Jie šios bendrovės produktus pirko, nes buvo linkę sutaupyti ir patiklūs. Dabar jie už tai sumokėjo. Nuo pat interneto atsiradimo patogumą, pigumą ir pajėgumus nuolatos vertinom labiau negu saugumą. Trumpuoju laikotarpiu tai pasiteisina. Tačiau tai palengvina gyvenimą norintiems atakuoti mūsų duomenų prieinamumą, konfidencialumą ir patikimumą.

Taigi, neatsitiktinai mūsų įranga ir programos dažniausiai būna nepatikimos, o kai jos nepateisina lūkesčių, rezultatai dažnai būna katastrofiniai. Atrodo, tarsi būtume kolektyviai pasirinkę pirkti pigius, negrabiai pagamintus automobilius ir skirti kiek įmanoma mažiau laiko bei pinigų jų saugumui palaikyti. Be to, taip pat nevykusiai juos vairuojame, važinėdami blogais keliais, ir avarijas priimame kaip gyvenimo dalį.

Kembridžo universiteto saugumo inžinerijos profesorius Rossas Andersonas sako, kad „neskrupulinga ekonomika ir iškreiptos institucijų iniciatyvos“ palankiau vertina puolimą, o ne gynybą. Bet kas, radęs spragą programoje arba įrangoje, verčiau parduos šią informaciją žvalgybos agentūrai, saugumo bendrovei arba nusikalstamam sindikatui, o ne praneš gamintojui.

Šie galingi kibernetiniai ginklai dažnai būna prastai prižiūrimi. 2017 metais viena grupė, žinoma kaip „Shadow Brokers“, pavogė daugybę Amerikos agentūrų sukurtų kibernetinio įsilaužimo įrankių. Šnipų pasaulyje sunaikinti iraniečių centrifugą arba pavogti kokią nors kinų paslaptį reikštų paaukštinimą tarnyboje – kur kas patikimiau nei rūpinimasis duomenų apsaugos protokolais.

Šiuo atveju galėtų pasitarnauti rinkos signalai. Smunkančios akcijų kainos ir įtūžę vartotojai turėtų kelti pavojų karjeroms didžiajame versle (kita vertus, „TalkTalk“ vadovė Dido Harding po skandalingo įsilaužimo į šios telekomunikacijų bendrovės sistemas išplaukė į dar platesnius vandenis). Draudimo bendrovės padeda griežtinti standartus, nes joms nepatinka mokėti savo klientams, nors kibernetinio saugumo srityje tai dar nelabai juntama. Dar geresnė priemonė būtų reguliavimas. Mūsų geležinkelių ir aviacijos saugumo taisyklės – daug geresnės negu taikomos gyvybiškai svarbiems technologijų produktams. Niekas mūsų neverčia žiūrėti į tai pro pirštus – mes patys tai darome. Ir mūsų priešininkai skina derlių.

Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama

2020 12 23 10:35
Spausdinti