Meniu
Prenumerata

antradienis, gruodžio 7 d.


REDAKTORIAUS SKILTIS
Amžina politikų paauglystė
Ovidijus Lukošius

Vos Lietuvoje įsigaliojo prievolė prekybos centrams tikrinti galimybių pasus, prie įėjimų atsirado įrenginiai, pakeitę su mobiliaisiais telefonais lankytojus tikrinančius apsaugos darbuotojus. Tam prireikė vos kelių dienų, ne savaičių, ne mėnesių. Žinoma, šie įrenginiai nėra sudėtingi technikos stebuklai, tačiau būtų sunku surasti geresnį naują pavyzdį, kaip verslas sugeba žaibiškai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių.

Per šią pandemiją Lietuvos verslas pademonstravo lankstumą ir atsakomybę ne tik keisdamas darbo ir verslo modelius, bet ir padėdamas valstybei spręsti krizes bei stoiškai priimdamas veiklos apribojimus bei draudimus, pernelyg nesiveldamas į diskusijas dėl jų pagrįstumo. Būta keletas smulkių išimčių, bet jos tik patvirtina tendenciją, nepaisant pirmosios šalies poros parodyto dėmesio vienai tokiai maištaujančiai maitinimo įstaigai.

Šiuo sudėtingu laikotarpiu privataus sektoriaus branda dar labiau išryškėja, palyginti su viešuoju, biurokratija ir, be abejo, politikais.

Lietuvą šiuo metu krečia bent keturios krizės. Nauja COVID-19 pandemijos banga, sukelta skiepytis atsisakančios visuomenės dalies. Imigrantų antplūdis, suorganizuotas priešiškų Baltarusijos ir Rusijos režimų. Chroniškas darbo jėgos stygius, nulemtas ne tik demografinių priežasčių, bet ir populistinės socialinės politikos, kurią tęsia ir dabartinė Vyriausybė. Ir ketvirtoji, kylančių energetikos kainų, kuri trumpuoju periodu užguls gyventojų pečius, bet dėl nevykusių politikų sprendimų gali tapti ilgalaike problema.

COVID-19 krizė išryškino chronišką politikų ydą veikti nenuosekliai, priimti vienas kitam prieštaraujančius sprendimus. Štai pavasarį įkalinus gyventojus savivaldybėse niekaip nebuvo ribojamos kelionės į užsienį – ne tik į ES, bet ir į egzotiškas šalis. Į jas ir plūdo poilsiautojai, didindami riziką parvežti ir naujų viruso atmainų.

Valstybės vadovai lyg gulbė, lydeka ir vėžys iš Ivano Krylovo pasakėčios vežimą tempia į skirtingas puses, prezidentui vienu metu mėginant būti ir lydeka, ir gulbe, vis besitaikančia snapu įkirsti vėžiui.

Pandemija, ypač skiepijimo kampanija, ir toliau valdoma nuolat matuojant rėksmingiausių visuomenės grupių temperatūrą – kiekvieną ryžtingesnį sprendimą lydi dvejonės ir nesibaigiančios diskusijos. Valstybės vadovai lyg gulbė, lydeka ir vėžys iš Ivano Krylovo pasakėčios vežimą trempia į skirtingas puses, prezidentui vienu metu mėginant būti ir lydeka, ir gulbe, vis besitaikančia snapu įkirsti vėžiui. Ne visoje Lietuvoje toks lyderystės deficitas – skiepijimo rodikliai Alytaus ir Akmenės rajonuose artėja prie 90 proc. ir merams čia tenka svarbus vaidmuo. Atrodytų, „išjungtumei“ išdidumą, paskambintumei, padėkotumei, paklaustumei patarimo ir pamėgintumei tapti tikru valstybės lyderiu.

Pabėgėlių krizė irgi pateikė grimasų. Seimo kontrolierius Augustinas Normantas, tiesiog savo pareigą atlikęs tarnautojas, pateikęs išvadas apie nežmoniškas sąlygas laikino apgyvendinimo centruose, buvo paskelbtas kone valstybės priešu, sulaukė krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko ir daugelio kitų atakų.. Bet atsakomybę pirmiausia turėtų prisiimti ministrai ir biurokratai, kurių neveiksnumas Lietuvą, demokratinę ir vieną turtingiausių pasaulio valstybių, pavertė neveiksnia, nejautria, iš posovietinės praeities traumų neišsivadavusia šalimi. Tai – signalas ir kiekvienam piliečiui, kad, įvykus nelaimei ir prireikus evakuoti net vidutinio dydžio miestą, greičiausiai ir jiems tektų nakvoti ant purvinų grindų sporto salėje, pamiršti šiltą maistą ir šimtams dalytis vienu tualetu.

Vyriausybės, įskaitant ir premjerės Ingridos Šimonytės, požiūris į darbuotojų deficito krizę – tiesiog arogantiškas. Verslininkai sako: trūksta darbuotojų, mažiname veiklą, gamyklos galėtų dirbti dviem pamainomis, daugiau eksportuotume, sumokėtume daugiau mokesčių, trūksta kvalifikuotų specialistų, bedarbiai atsisako dirbti legaliai. „Mokėkite žmonėms daugiau“, – atšauna premjerė, nuolat dūsaujanti, kad biudžetas turėtų perskirstyti daugiau pajamų.

Energetikos kainų krizę iš esmės lėmė nuo Lietuvos nepriklausantys veiksniai, tačiau ir čia padariniai galėtų būti nepalyginti švelnesni, jei politikai ir valstybės įmonės būtų tiesiog padariusios savo darbą. Ryškiausias pavyzdys – valstybinės „Ignitis grupės“ fiasko statant Vilniaus kogeneracinę jėgainę. Jei darbas būtų atliktas, sostinės gyventojams daug pigesnė šiluma jau šią žiemą būtų tiekiama deginant biokurą ir Vyriausybei nebūtų reikėję imtis populistinių sprendimų, problemas ne sprendžiant, bet atidedant. Nesolidu, trumparegiška ir nebrandu. Amžina paauglystė.

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius

BEREKLAMOS:

2021 10 28 06:39
Spausdinti