Meniu
Prenumerata

antradienis, gruodžio 7 d.


KOMENTARAS
A. Merkel palikimas
Evaldas Labanauskas

Nuo 2005 m. galingiausią ES šalį valdžiusios kanclerės Angelos Merkel pasitraukimas žymi visos eros pabaigą ne tik Vokietijoje, bet ir Bendrijoje. Šis pokytis – ne tik didelis iššūkis, bet ir galimybės.

Nėra abejonės, kad A. Merkel įeis į istoriją. Tiesa, vieni ją sies su stabilumu nestabiliais laikais, sunkių kompromisų ieškojimu ir suradimu, kiti – su neįgyvendintomis reformomis (nuo skaitmenizacijos iki Vokietijos kariuomenės), gal net stagnacija ar didžiausiomis krizėmis. Priešininkai jai turi aibę priekaištų – nuo Graikijos pažeminimo ar 2015–2016 m. migrantų krizės sukėlimo iki pataikavimo Kremliui ar per švelnaus požiūrio į Pekiną.

Nors pastarieji kaltinimai ypač populiarūs Lietuvoje, nereikia pamiršti, kad jos valdymo laikotarpiu Vokietija į mūsų šalį atsiuntė NATO priešakinių pajėgų branduolį. Taip pat išvengta didesnių Vilniaus ir Berlyno susikirtimų (žinoma, ne paskutinį vaidmenį suvaidino asmeniniai santykiai, ypač prezidentės Dalios Grybauskaitės draugystė su A. Merkel).

Dauguma analitikų prognozuoja, kad, valdžią Vokietijoje perėmus socialdemokratams su partneriais, o A. Merkel bendražygiams pasitraukus į opoziciją, didelių pokyčių Berlyno politikoje ES ir pasaulyje tikėtis sunku. Tai lemia ir institucinė Vokietijos valdžios sąranga, ir ypač didelių skirtumų tarp socdemų bei krikdemų, kurie ne vieną kadenciją darbavosi drauge, nebuvimas. Abi politinės jėgos labai panašiai žvelgia ir į Briuselio aktualijas. Tiesa, šioje srityje būsimam Vokietijos kancleriui nuobodžiauti neteks – ES laivą nuolat daužo krizių bangos.

Dar viena galima įvykių raida – sąstingis, nes bus laukiama, kol paaiškės, kas yra kas Berlyne ir vėliau Paryžiuje. Beje, tai jau mažiausiai kelis mėnesius galima stebėti Briuselyje.

Pradėkime nuo vis gilėjančio Briuselio konflikto su Lenkija, Vengrija ir kitomis naujosiomis ES narėmis, kurios nuolat sulaukia kaltinimų žmogaus teisių nesilaikymu, įstatymo viršenybės nepaisymu. Lenkijos Konstitucinio Tribunolo spalio mėnesio sprendimas, kad dalis ES sutarties straipsnių „nesuderinami“ su šalies Konstitucija, sukėlė tikrą audrą ir pranašauja rimtą Briuselio ir Varšuvos konfliktą bei šalių narių skilimą. A. Merkel tradiciškai paragino ieškoti kompromiso ir negrasinti Lenkijai finansinės paramos nutraukimu, bet kam rūpi „šlubos anties“ gagenimas?

Taip pat niekur nedingo tokie iššūkiai, kaip popandeminis ekonomikos atsigavimas, kuriam dabar grasina ir energetikos krizė. Amžinas galvos skausmas – migracija, kuri vėl gali išvirsti į naują bangą dėl įvykių Afganistane ir dėl kurios niekaip nepavyksta ES susitarti. Be to, santykiai su vis agresyvėjančiomis Kinija ir Rusija, vis labiau nuo Europos nutolstančiomis Jungtinėmis Valstijomis. Arba kitaip sakant, ES vaidmens pasaulyje klausimas, kuris slepiasi po daug ginčų sukeliančiu terminu „strateginė autonomija“. Žinoma, nereikia pamiršti ir Žaliojo kurso ambicijų, dėl kurio ir toliau bus laužomos ietys tiek Briuselyje, tiek tarp atskirų valstybių narių.

Išgirdus visą šį iššūkių sąrašą gali greitai dingti noras tapti A. Merkel įpėdiniu, o juk jam ant pečių guls ir pačios Vokietijos, didžiausio ES ūkio, bėdos. Bet, regis, tai nebaisu koaliciją formuoti ėmusiam socialdemokratui Olafui Scholzui, buvusio kanclerio, o dabar „Gazprom“ berniuku vadinamo Gerhardo Schröderio politiniam augintiniui.

Bet kuriuo atveju, galima prognozuoti, kad valdžios perėmimo laikotarpis Vokietijoje užtruks ir per tą laiką ES gali panirti į savotišką anarchiją. Taip nutinka, kai klasėje naujas jaunas mokytojas pakeičia ilgametę ir patyrusią pirmtakę, kuri jau buvo sugebėjusi užsitarnauti mokinių autoritetą, o neklaužadas pastatyti į vietą.

Kitas variantas – įmonės, kurioje gausu ambicingų vadybininkų, analogas, kai tarpuvaldžiu, kol naujasis generalinis direktorius bando įsiminti darbuotojų vardus arba išsiaiškinti, kur veda vienas ar kitas koridorius, jo seniau dirbantys pavaduotojai skuba įtvirtinti savo autoritetą ir galias. Nieko nenustebintų, jei anksčiau kartais A. Merkel šešėlio užgožtas Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas šiuo tarpuvaldžiu imsis aktyviau įgyvendinti savo idėjas apie Europos ateitį ir šalies interesus Briuselyje. Tuo labiau kad kitą pusmetį ES pirmininkaus būtent Prancūzija, o kitais metais E. Macronui teks kovoti dėl perrinkimo ir jau dabar reikia pergalių bent jau ES fronte.

Dar vienu „ambicingu vadybininku“ gali tapti „beveidžiai“ eurobiurokratai, kurie gali pasinaudoti tarpuvaldžiu Briuselio įtakai didinti ir ES integracijai stiprinti. Galbūt patronės A. Merkel pasitraukimas „išlaisvins“ Europos Komisijos pirmininkę Ursulą von der Leyen ir ji daug aršiau imsis įgyvendinti savo darbotvarkę.

Žinoma, tai nereiškia, kad toks scenarijus patiks visoms šalims narėms. Todėl galima laukti naujų krizių pačioje ES.

Dar viena galima įvykių raida – sąstingis, nes bus laukiama, kol paaiškės, kas yra kas Berlyne ir vėliau Paryžiuje. Beje, tai jau mažiausiai kelis mėnesius galima stebėti Briuselyje, kai vengiama imtis rimtų temų ir spręsti anksčiau minėtas problemas.

Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas

BEREKLAMOS:

2021 11 03 06:39
Spausdinti