Meniu
Prenumerata

šeštadienis, rugpjūčio 8 d.
ŽMOGAUS TEISĖS
V. Mizaras: „Pandemija išbalansavo valdžių padalijimo principą“
Kotryna Tamkutė

Būtent laisva visuomenė yra mūsų dabartinio bendro sugyvenimo pagrindu, įsitikinęs Vilniaus universiteto profesorius, advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ partneris Vytautas Mizaras. Su IQ apžvalgininke Kotryna Tamkute jis kalbėjosi apie tai, kaip mūsų kasdienybę paveikė viruso COVID-19 sukelta pandemija.

– Kokį pavojų, jūsų nuomone, kelia tokio pobūdžio krizės kaip viruso COVID-19 sukelta pandemija?

– Tiesiogine prasme, pandemija kelia pavojų žmonių sveikatai ir gyvybei. Bet kartu, aišku, koreguoja visą įprastą gyvenimo rimtį ir tėkmę. Tai, kas buvo įprasta, tampa tik iš dalies arba visai neįmanoma. Ekstremalios padėties įvedimas ir karantinas labai stipriai ir giliai įsiskverbia į žmogaus teisių ir laisvių sritį, iš esmės paveikdami naudojimąsi jomis. Mes tiesiog neturime tokios patirties. Štai, nuo Nepriklausomybės atkūrimo ir išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos mes neturėjome tokio kardinalaus sienų tarp valstybių uždarymo ir judėjimo apribojimo. Taip pat nuo minėto laikotarpio nebuvo tokių visapusių ūkinės veiklos ribojimų ar draudimų ja užsiimti. Mes nematėme tokių situacijų, kai negali būti įprasta tvarka teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, nebūtų religinės apeigos atliekamos įprastose vietose, o taip pat iš esmės visuotinai keistųsi mokymo ir studijų vykdymo forma ir tvarka.

Kitaip tariant, tokio pobūdžio biologinio „ginklo“ sukeliamos situacijos ir galimos krizės pavojingiausios žmonėms ne tik dėl sveikatos ir gyvybės, bet ir dėl įprasto normalaus gyvenimo sujaukimo, kas gali taip pat sąlygoti kitokia prasme žmonių sveikatą ir rimtį. Pagaliau, tai gali sukelti didelę naštą pačiai valstybei, turiu omenyje, jos finansus, ir gali vesti prie finansinio patvarumo problemų.

Be to, atrodo, kad nepaisant to, kad žmogaus laisvė ir orumas gerokai labiau dabartinėse valstybėse gerbiami, bet šios pandemijos sąlygose, kartais pasirodė, kad ir šioms vienodai saugotinoms kartu sveikata ir gyvybe, vertybėms kyla pavojus. Turiu omenyje, priverstinius sulaikymus ir patalpinimus į izoliuotas patalpas, sienų uždarymą ir privertimą žmonių, nepaisant elementariausių higienos reikalų, laukti lauke, vadinimą dalies žmonių ne žmonėmis.

Apibendrintai galima pasakyti, kad tikrai gali atsirasti grėsmė visuomenės rimčiai, nes tokios priemonės ir ribojimai, kokie Vyriausybės ar jai pavaldžių institucijų buvo nustatyti ir įvesti, iš esmės sąlygoja įprastos visuomenės ar didelės jos dalies gyvenimo tėkmės sutrikdymą.

Negano to, atrodo, kad išbalansavo valdžių padalijimo principo įgyvendinimą tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių. Vyriausybė pradiniame karantino paskelbimo etape savo 2020 m. kovo 14 d. nutarimu, manau, dalyje nustatytų teises ribojančių priemonių tikėtinai veikė ultra vires, t. y. neturėdama tam įstatymuose numatyto pagrindo. Aš turiu omenyje, pirmiausiai, ūkinės veiklos draudimus ir ribojimus, judėjimo tarp valstybių laisvės ribojimus, teisės rinktis į susirinkimus draudimą. Nors dėl pastarosios teisės, mano pozicija, kad ši teisė pagal Konstituciją gali būti apribota tik paskelbus nepaprastąją ar karo padėtis, todėl net ir šiuo metu draudimas sueiti į susibūrimus, neturi būti taikoma rinktis į taikius susirinkimus, protestus.

Krizės ne tik alina, bet ir duoda šansų tobulėti ir ištaisyti klaidas, ir netgi progresuoti tam tikrose srityse. 

Tik vėliau, kovo mėnesio pabaigoje, balandžio mėnesio pradžioje buvo pakeisti Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas bei Civilinės saugos įstatymai, kuriuose post factum buvo numatytos galimybės Vyriausybei numatyti tam tikrus ribojimus, kurių iki tol nebuvo numatyta.

Bet kartu tokios situacijos parodo, kur yra spragų, ką reikia taisyti, kad reikia galvoti ne tik apie gerą gyvenimą, bet ir rezervą, kuriame yra pakankamai medicinos priemonių ar kitų reikalingų dalykų, panaudojamą krizinėse situacijoje. Krizės ne tik alina, bet ir duoda šansų tobulėti ir ištaisyti klaidas, ir netgi progresuoti tam tikrose srityse. Svarbu, kad mokytumėmės iš to ir galbūt kitos pandemijos atveju, būsime stipresni ir pajėgesni ir su mažiau teises ribojančiomis priemonėmis apsieisime.

–  Kokių pavyzdžių, kuomet yra paminamos demokratinės, žmogaus teisės, galime matyti jau dabar Lietuvoje?

–  Pirmiausiai paminėsiu tai, kad nepriklausomai nuo pandemijų, užkrečiamų ligų, karantinų ir visokiausių panašių kitų situacijų, demokratinėse teisinėse valstybėse „karantinas“ teisei ir žmogaus teisėms neskelbiamas. Todėl visos žmogaus teisės ir laisvės ir toliau saugomos ir ginamos. Kita vertus, tokios padėtys, kaip dabartinė koronaviruso pandemija, sąlygoja, kad tam tikros žmogaus teisės ir laisvės gali būti ribojamos, bet laikantis tokių pačių sąlygų, kaip ir bet kuriais kitais teisių ribojimų atvejais.

Turiu omenyje tai, kad žmogaus teisių ir laisvių ar ūkinės veiklos ribojimai gali būti grindžiami tik Konstitucijoje ir kituose įstatymuose numatytais pagrindais, siekiant teisėto tikslo bei laikantis proporcingumo, t. y. teisių ribojimai pateisinami, jeigu jie būtini siekiant konkretaus tikslo, šiuo atveju apsaugoti žmonių sveikatą, ir kitomis mažiau teises ribojančiomis priemonėmis negalima pasiekti to tikslo.

Manau, kad labiausiai nuo ekstremalios padėties ir karantino laikotarpiu ribojamų teisių, nukentėjo verslas, nes buvo nustatyti labai didelės apimties ribojimai.

Manau, kad labiausiai nuo ekstremalios padėties ir karantino laikotarpiu ribojamų teisių, nukentėjo verslas, nes buvo nustatyti labai didelės apimties ribojimai, ir dėl to, kaip visi suprantame, skaudžiausi atsiras padariniai ne tik trumpalaikėje, bet ir ilgalaikėje perspektyvoje. Ypač nukentėjo ir nukentės įvairių paslaugų sektoriai.

Toliau labai stipriai apribotos teisės į tinkamas ir prieinamas sveikatos priežiūros paslaugas, kiti pacientų teisių ribojimai, net ir sergančių koronavirusu. Pavyzdžiui, nustatant galimybę gydančiajam gydytojui vienasmeniškai priimti sprendimą iki vieno mėnesio priverstinai hospitalizuoti pacientą. Teisės į tinkamą mokymo paslaugą taip pat nukentėjo, ypač socialiai pažeidžiamų vaikų atžvilgiu.

Didelis pasikėsinimas yra ir į žmogaus privatumą. Prisiminkime, iniciatyvą rinkti elektroninių ryšių paslaugų teikėjų pagalba rinkti duomenis apie saviizoliacijoje esančių asmenų ar kitų, kurie su jais bendrauja, buvimo vietos ir judėjimo krypčių nustatymą, netgi mėginimą rinkti telefoninių skambučių duomenis, teisė į šeimos gyvenimo pagarbą, turiu omenyje, kad beveik mėnesį galioja draudimas parvykti į Lietuvos Respubliką šeimos nariui, kitos valstybės piliečiui, netgi jeigu jo šeima gyvena Lietuvoje. Tiesa, neseniai šis draudimas buvo panaikintas.

Probleminis klausimas yra dėl teisės į taikius susirinkimus ar protestus įgyvendinimo – Vyriausybė uždraudusi susibūrimus, bet pagal Konstituciją teisė į taikius susirinkimus gali būti ribojama tik nepaprastosios ar karo padėčių atvejais, ir tai, jeigu tai reikia siekiant teisėto tikslo. Taip pat dėl nustatytų ribojimų atsiranda pavojus ir netgi pasireiškia diskriminacijos apraiškos – neįgaliųjų padėtis gerokai pasunkėja, netgi turtinė padėtis ar socialinė padėtis gali sąlygoti nevienodą žmonių teisių vertinimą. Prisiminkime, nustatytus judėjimo ribojimus, priklausomai nuo turto turėjimo.

– Ar sutiktumėte su teiginiu, kad krizės akivaizdoje politiniams lyderiams yra priimtina ir gana paprasta, naudojantis visuomenės nerimu, imtis ekstraordinarių priemonių, tačiau vėliau jas dekonstruoti labai sudėtinga? Kada tokios priemonės iš tiesų gali būti pateisinamos ir į ką politiniai lyderiai turėtų atkreipti dėmesį jų imdamiesi?

– Manau, kad vieno atsakymo į šį klausimą nėra. Nes politinės valdžios, aš gal net nevadinčiau lyderiais, nes ne kiekvienas valdžios institucijos atstovas ar vadovas yra lyderis, nelygios. Bet, pavyzdžiui, stebint dabartinę situaciją Lietuvoje, nepaneigiant nustatytų priemonių reikalingumo, visgi aiškus sprendimų priėmimo galios sukoncentravimas iš esmės tik vykdomosios valdžios lygyje. Ypač tai pasireiškė ekstremalios padėties pradžioje. Aišku, tai buvo ir dėl to, nes, mano supratimu, tokiai situacijai nebuvo pasiruošta nei politine, nei teisine prasme, turiu omenyje, kad net teisinė bazė nebuvo tinkama. Pavyzdžiui, Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas ir Civilinės saugos įstatymas savo reguliavimu aiškiai buvo matyti, kad nepakankamai pritaikomi tokio mąsto pandemijos užkardymui ir kontrolei.

Tokiai situacijai nebuvo pasiruošta nei politine, nei teisine prasme, turiu omenyje, kad net teisinė bazė nebuvo tinkama. 

Tačiau drįsčiau teigti, kad valdžios daromi sprendimai, kuriuose dominuoja draudimai, ribojimai, reguliavimai, pavyzdžiui, siūlymai reguliuoti kainas, tikrai net ir pandemijos atveju nekelia jokio susižavėjimo ar be diskusinio palaikymo. Nežinau, kodėl, bet kartais atrodo, kad draudimų, reguliavimų, ribojimų įvedimu labiau mėgaujamasi, nei kad dėl to išgyvenama.

Spėčiau, jeigu taip yra, gali būti dėl to, kad tai esminę rolę tam suvaidina politinės valdžios noras „įtikti“ tam tikrai daliai rinkėjų. Kas galėtų paneigti, kad tam tikrai daliai rinkėjų patiktų kai kurių prekių kainų reguliavimas, ir dar vis tikisi iš valdžios jos valdingų nurodymų, nes tai daliai rinkėjų per sunku suvokti, kad ne kainų reguliavimas, o prekių pasiūlos ir konkurencijos užtikrinimas sprendžia ir kainų klausimą.

– Judėjimo apribojimai, priverstinė izoliacija, miestų uždarymas, siekis sekti žmones kai kuriais atvejais prieštarauja svarbiausiems teisės dokumentams, bet visuomenė, rodos, didelio pasipriešinimo nerodo. Kaip jūs vertintumėte visuomenės požiūrį į tokis priemones Lietuvoje? Ar mūsų šalyje pilietinė visuomenė yra pakankamai stipri susidoroti su iššūkiais žmogaus teisėms?

–  Pirmiausiai gal reiktų padaryti išlygą, kad tam tikri, kad ir judėjimo laisvės ribojimai, tarp jų ir priverstine izoliacija, jeigu tai reikalinga užkrečiamos ligos plitimo suvaldymui, kelio tam užkirtimui, yra galimi ir pateisinami siekiant žmonių sveikatos apsaugos.

Tačiau tokie svarstymai, kaip kad elektroninių ryšių teikėjams bandymai nustatyti pareigas perduoti žmonių judėjimo ir buvimo vietos duomenis, srautinius duomenis (telefoninių skambučių duomenis), manyčiau yra neproporcingi, nesvarbu, matyt, kokio mąsto pandemija bebūtų.

Tas pats pasakytina, ir apie, mano supratimu, neproporcingą paciento teisių apribojimą ir netgi šiurkštų jo teisių pažeidimą, kai buvo numatyta, jog gydantis gydytojas pats asmeniškai gali priimti sprendimą priverstinai hospitalizuoti pacientą, sergantį užkrečiama liga, iki vieno mėnesio. Reikia tikėtis, kad nei vieno tokio atvejo nebus, o šiaip kuo greičiau reiktų panaikinti šią gėdingą neseniai priimtą Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo normą.

Per daug visgi dar yra įprasta būti valdomais, per daug įprasta matyti valdžios institucijas ne kaip tarnaujančias žmonėms, o juos valdančias. 

Kodėl visuomenė pakanti jos teisių ribojimams? Aišku, šį klausimą reikia kelti tik tų teisių ribojimų atžvilgiu, kurie pagrįstai gali būti laikomi neproporcingais ir nebūtinais siekiant tikslo – šiuo atveju kovai su pandemija. Taigi, padarius tokią išlygą, bendrąja prasme, manau, kad dar yra per didelė dalis visuomenės, kuriai pagarba žmogaus teisėms nėra savaiminė vertybė. Dalis visuomenės savo mentalitetu nėra laisvi žmonės. Per daug visgi dar yra įprasta būti valdomais, per daug įprasta matyti valdžios institucijas ne kaip tarnaujančias žmonėms, o juos valdančias. Ir turime pripažinti, kad ir pačios valdžios institucijos nesuinteresuotos laisvo žmogaus ugdymu, nes laisvą žmogų valdyti yra žymiai sunkiau, nei kad ne laisvą.

– Galbūt iš šios krizės išeisime stipresni – daugiau dėmesio skirsime žmogaus teisių apsaugai, labiau tikėsime demokratija? Užsienio apžvalgininkai pastebi, kad gali nutikti ir priešingai: kelias autoritarizmui vis atviresnis. Kokia jūsų nuomonė?

Sudėtingas klausimas. Gali ir vienaip, ir kitaip klostytis. Bet man atrodo, kuria kryptimi klostytis, priklauso nuo mūsų pačių. Jeigu visuomenė leis įvykiams vystytis ne demokratinės santvarkos puoselėjimo ir išsaugojimo kryptimi, tai tam tikrose valstybėse tikrai gali būti nutolstama ir nuo tarpvalstybinio supratimo ir sugyvenimo, ir nuo demokratinės santvarkos. Tai rodo labai aiškus, pavyzdžiui, Vengrijos atvejis.

Ir tikrai atsiranda prielaidos vėl „atsigauti“ nacionalizmui, o istorija aiškiai rodo, kad nacionalizmas visuomenėms dažniausiai keldavo problemas ir įvairius kataklizmus. Tas, kas buvo sukurta po Antrojo Pasaulinio karo Vakarų Europoje, o vėliau ir kitoje Europos dalyje, pripažinkime, sudarė sąlygas tokios kokybės žmonių gyvenimui, kurio žmonija niekada nebuvo patyrusi, ir tikėtina, kad vien tik nacionalinėms valstybėms, tarpusavy uždaroms, o ne atviroms, nebūtų niekada pavykę sukurti.

Aš visiškai nepritariu galvojimui, kad valstybė pati viena, o nebūdama kartu su kitomis, gali geriau susitvarkyti su krizėmis. Tai man skamba kaip iš kosminės fantastikos paimtas teiginys.

Kažkiek gąsdina ir žmonių lengvas pasidavimas ir susitaikymas su teisių apribojimais. Kartais pagalvoju, nejaugi mes iš tikrųjų už savo sveikatą ir gyvybę galime visa kita paaukoti taip lengvai. Aš suprantu, kad pandemija šiuo atveju nekėlė pavojaus kol kas pačiai valstybei kaip tokiai. Bet įsivaizduokime, jeigu pandemija keltų pavojų pačiai valstybei, turiu omenyje, pirmiausiai, jos finansinį patvarumą – kaip tuomet mes elgtumėmės. Irgi saugotume savo sveikatą ir leistume verslui bankrutuoti, negauti pajamų, nesumokėti mokesčių, stigti maisto ir pan. Ar mes susitaikytume su mūsų teise neprotestuoti, nesirinkti į taikius susirinkimus?

Yra daug klausimų, kuriuos reikia apmąstyti esant šiai pandemijai. Nes turėkime omenyje, kad pirmą kartą pandemijai esant, mes esame dar kažkuria prasme privilegijuoti, nes galime sau leisti „užsidaryti“, bet jeigu tai atsitiks ne už ilgo antrą ar trečią kartą, mes neturėsime tokios privilegijos, nes, kaip minėjau, tai galėtų sudaryti pavojų pačios valstybės tvarumui. Todėl turi būti jau dabar dirbama ties kitų alternatyvų, kurios galėtų būti naudojamos vietoj „užsidarymo“ kartojantis panašioms situacijoms, brandinimu, sveikatos apsaugos sistemos stiprinimu, studijų ir kito švietimo geresniu pasiruošimu ne tik įprastoms bendravimo ir žinių perteikimo formoms, pagalbos verslui išdirbimo priemonėmis, kaip apsaugoti nuo smurto šeimoje namų aplinkoje karantino atvejais ir pan. Kitaip tariant, pandemija sukūrė tiek namų darbams užduočių, kad turėsime labai daug darbo.

Todėl turi būti jau dabar dirbama ties kitų alternatyvų, kurios galėtų būti naudojamos vietoj „užsidarymo“ kartojantis panašioms situacijoms.

Bet svarbiausiai, manau, tai, kad viską turime daryti tam, kad būtų sugrįžtama į laisvą visuomenę, kurioje mes gyvename, dėl kurios buvo kovojama ir buvo laimėta – visoje Europoje, tarp jų ir Lietuvoje. Būtent laisva visuomenė yra mūsų dabartinio bendro sugyvenimo pagrindu.

Turėkime omenyje, kad dabartiniai visų demokratinių valstybių nustatyti žmogaus teisių ribojimai yra labai gilūs ir didelės apimties, ir tokių ribojimų Europos demokratinėse valstybėse taikos metu nebuvo jau labai ilgą laikotarpį. Lietuvoje ištisa karta, o galima sakyti, kad net dvi-trys kartos užsaugo, kurios nepatyrė tokio didelio mąsto teisių apribojimų. Žmonės supranta, kad jų sveikata ir gyvybė yra aukščiausias gėris ir didelės svarbos saugotinas interesas, ir kad tam tikri teisių ribojimai vardan to intereso apsaugojimo, gali būti laikinai nustatyti.

Tačiau labai svarbu, kaip minėjau, kad lygiai taip pat suprastume, jog pasibaigus pandemijai ir nustojus būti ekstremaliai padėčiai, viskas turi būti atstatyta, kaip buvę, visi ribojimai baigtų būti taikomi ir visas mūsų gyvenimas sugrįžtų į normalią įprastą tėkmę – tą, kuri būdinga ne valdomai visuomenei, o laisvai visuomenei.

Kartais jau girdime, kad net ir pandemijai praėjus, turėsime kitokį „normalų“ gyvenimą. Gali būti – pavyzdžiui, kad laikysimės kurį laiko didesnio atstumo tarpusavy, higienos prevencijai ir priemonėms skirsime didesnį dėmesį, kas labai būtų sveikintina ir pan. Bet niekada nesutikčiau, kad demokratinėje santvarkoje nauju normaliu gyvenimu būtų toks gyvenimas, kad būtų nustatinėjama kada, kur ir su kuo turiu susitikti, eiti, būti, skambinti, ar ir kaip galiu dirbti ar užsiimti profesine veikla, vėl būtų grąžinami leidimai susirinkimams ar prostestams ir pan.

Net jeigu sveikatos specialistai tai laikytų reikalingu dalyku, manau, kad demokratinėje santvarkoje tai nebūtų normalu ir priimtina.  Apie tokį naują gyvenimą nenorėčiau galvoti.

2020 04 24 05:39
Spausdinti