Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 27 d.
IŠKIRTINIS INTERVIU
J. Payette: „Švietimas yra trumpiausias kelias į gerovės valstybę“
Kotryna Tamkutė
Scanpix
Julie Payette

Gimusi valstybėje, kurioje galimybės suteikiamos visiems, nepriklausomai nuo to, iš kur esi kilęs, kokia kalba kalbi, kaip atrodai, kokius pasirinkimus gyvenime darai, IQ žurnalui teigė Kanados generalgubernatorė Julie Payette. Per pirmąjį oficialų vizitą Lietuvoje ji su IQ apžvalgininke Kotryna Tamkute kalbėjosi apie švietimo galią, klimato kaitą ir žmogaus teises.

– 2017 m. tapusi Kanados generalgubernatore paskelbėte, kad vienas jūsų kadencijos tikslų yra skatinti kelti klausimą „kodėl?“ ir vertinti žinias, faktus bei kritinį mąstymą. Kodėl reikėtų šiuos dalykus sureikšminti?

– Kiekvieną dieną, valandą ir minutę mus pasiekia neaprėpiamas kiekis informacijos. Ją gauname išmaniaisiais įrenginiais, girdime per televiziją, radiją, universitetų auditorijose, bendraudami vieni su kitais, skaitydami knygas, spaudą. Užduoti klausimus būtina, jei norime suprasti tai, ką sužinome, jei mūsų tikslas yra gauti teisingą informaciją. Tai leidžia priimti teisingus sprendimus dėl savęs, savo šeimos, valstybės ir visos žmonijos.

– Tai tikriausiai diktuoja ir kritinio mąstymo poreikį. Jo šaltinis neabejotinai yra mokslas, kalbantis mokslininkų lūpomis. Ar mokslininkai šiandien yra girdimi?

– Aš manau, kad žmonės, kurie kalba apie neįrodomas ar toli nuo realybės nutolusias idėjas apie fizinį pasaulį ar konkrečias situacijas, nebandys suklaidinti ar įtikinti tų, kurie kelia klausimus. Juk moksliniai metodai yra labai paprasti, juos perprasti ir taikyti gali ne tik mokslininkai ar inžinieriai, bet ir kiekvienas iš mūsų.

Mūsų kasdienybė kupina patirčių, daiktų, dėsnių, kuriuos ne tik stebime, bet ir bandome perprasti. Analizuodami juos, keliame hipotezes. Dalis jų pasitvirtina, dalis – ne, tačiau tai formuoja mūsų supratimą, plečia žinojimą ir kompetenciją. Atsakymų ieškome tol, kol juos randame, kol jie telpa į pirminį pastebėjimą ir geba jį paaiškinti. Tai daryti galime kiekvienas. Pasikartosiu, tačiau tokia praktika mums leidžia priimti vis teisingesnius sprendimus. Pirmiausia dėl savęs.

– Klimato kaita neabejotinai yra vienas didžiausių iššūkių šiandienei visuomenei. Ar ji įsiklauso į mokslininkų perspėjimus dėl žalos aplinkai, kurią daro besiplečianti žmonių ūkinė veikla?

– Manau, kad tie žmonės, kurie perspėjimų nenori girdėti, jų niekada ir neišgirs. Tačiau didžioji dauguma žmonijos visuotinio atšilimo padarinius mato ne tik spaudoje ar per televiziją. Su klimato kaita susiduria savo kieme, būdami vandenyno pakrantėje, taip pat jaučia meteorologinių reiškinių įtaką ir oro temperatūros pokyčius, jų namai skęsta per potvynius, žemės ūkio kultūros žūsta dėl drėgmės stokos. Tai juos verčia atsigręžti į mokslininkus, jau ne vienus metus nuolat kartojančius, kad mūsų planeta šyla, ir labai greitai. Daugiausia dėl to, kad į atmosferą išmetame milžinišką kiekį anglies dioksido. Tai sukelia šiltnamio efektą ir dar labiau naikina ir taip ploną atmosferos sluoksnį. Aš tai žinau. Kelis kartus esu ten skridusi.


– Dažniausiai viešojoje erdvėje nuskambantys raginimai kovoti su klimato kaita nukreipti į individus ir jų kasdienę veiklą. Privataus sektoriaus, valstybių ar tarptautiniu lygmeniu situaciją keisti, atrodo, sudėtingiau. Nuo ko, jūsų nuomone, vertėtų pradėti kovoti su pasauliniu atšilimu?

– Abu būdai yra svarbūs. Iš tiesų, kovodami su tokiais iššūkiais kaip klimato kaita, turime dirbti kartu. Juk jei viena valstybė ar viena tauta nusprendžia, pavyzdžiui, iki minimalaus lygio sumažinti anglies dioksido išmetimą į atmosferą, o jos pavyzdžiu nepaseka nė viena kaimynė, kova su klimato šiltėjimu praranda prasmę. Tarptautinis bendradarbiavimas, siekiant sutelkti jėgas kovoti su pasauliniu atšilimu, yra ypač svarbus.

Kita vertus, mes kaip individai, žinoma, kiekvienas pagal savo galimybes, galime nuveikti ne ką mažiau. Valydamiesi dantis galime taupyti vandenį, galime nepalikti nuolat įjungto telefono kroviklio, rūšiuoti šiukšles, kompostuoti, antram gyvenimui prikelti kai kuriuos vis dar naudoti tinkamus daiktus. Kiekvienas žingsnis yra svarbus. Nors ir mažas. Net jei jį žengiame kiekvienas atskirai, bendrai tai tampa nemenku atstumu. Kitaip tariant, reikšminga priemone mažinti klimato kaitą. Ne mažiau svarbus ir faktas, kad taip mokome savo vaikus rūpintis Žeme.

– Švietimas neabejotinai reikšmingas. Ar Kanada galėtų tapti pavyzdžiu, kaip kovos su klimato kaitos priemonės yra įtvirtintos švietimo sistemoje?

– Nesu tikra, ar galima sakyti, kad sukūrėme sėkmės istoriją, tačiau esu įsitikinusi, jog išties nerimaujama. Ypač susirūpinę jauni žmonės.

Per pastarąją Žemės dieną, kurią minėjome Monrealyje, visame pasaulyje vykusį vadinamąjį klimato maršą, miesto gatvėse buvo protestuojančių žmonių jūra. Jie, daugiausia jaunuoliai, ragino kovoti su klimato kaita, kvietė imtis moksliniais argumentais pagrįstų ir įvertintų priemonių. Tai leidžia teigti, kad jauni Kanados žmonės yra labai sąmoningi šiuo klausimu ir tikisi, kad sprendimai dėl jų ir jų vaikų ateities bus priimti.


– Esate aktyvi diskusijos dėl moterų padėties visuomenėje dalyvė. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad naratyvas apie moterų teises keičiasi į teigiamą pusę?

– Visiškai sutinku ir manau, kad tam jau atėjo laikas. Juk niekas nenori visuomenės paraštėse palikti 50 proc. žmonijos, jos darbo jėgos, protinės galios, aistros ir galimybių. Mums reikia talentingų žmonių, ambicingų asmenybių visame pasaulyje. Sakyčiau, kad tai, jog dalis žmonių negali patekti į šį apibrėžimą, yra visiškas mitas.

Aš esu kanadietė ir tikiu, jog man labai pasisekė, kad gimiau valstybėje, kurioje galimybės suteikiamos visiems, nepriklausomai nuo to, kur esi gimęs, kokia kalba kalbi, kaip atrodai, kokius pasirinkimus gyvenime darai. Šie dalykai neturi jokios įtakos. Augau aplinkoje, kuriai visa tai buvo nesvarbu. Niekam niekada nekilo klausimas, ar aš ir šalia manęs esantis kitas žmogus turėsime skirtingas galimybes, nebūsime vienodai skatinami siekti savo tikslų ir tapti tuo, kuo norėsime būti. Tai, kad kiekvienas gali investuoti į save kiek įmanoma daugiau ir siekti geriausių galimybių, yra neįkainojamas valstybės turtas.

– Jūsų vizito į Lietuvą metu buvo minima tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena. Diskusijų, kaip ir atvejų, kai moterys žeminamos artimoje aplinkoje, mūsų šalyje netrūksta. Kokia padėtis Kanadoje? Kas valstybėje turėtų būti užtikrinta, kad smurto prieš moteris neliktų?

– Deja, tokio tipo smurto išvengti nepavyksta nė vienoje pasaulio valstybėje. Tiesa, kai kuriose šalyse kova su juo vykdoma sistemiškiau, yra sukurtos būtinos priemonės ir egzistuoja aiški tvarka, kaip pagerinti padėtį. Svarbiausi elementai, įgalinantys sėkmingą kovą su smurtu artimoje aplinkoje, yra teisės viršenybės užtikrinimas ir galimybių išvengti bausmės panaikinimas. Turi egzistuoti vadinamoji nulinė tolerancija – žmonės negali išsisukti nenubausti. Tai galioja kiekvienai smurto išraiškai, tačiau smurtas prieš moteris itin paplitęs ir labai subtilus dalykas, nes viskas vyksta už uždarų durų. Negana to, namie – erdvėje, kuri turėtų būti saugi.

Moters ir kitų šeimos narių patiriamas smurtas artimoje aplinkoje negali būti pateisinamas, už bet kokį rankos pakėlimą, psichologinį spaudimą ir panašius dalykus privalo būti atitinkamai baudžiama. Kita vertus, reikalingas paramos mechanizmas, kad nukentėjusieji nuo smurto sulauktų pagalbos. Dažnu atveju smurtą patiria ekonomiškai neaktyvios moterys. Jos namie augina mažamečius vaikus, nedirba, yra visiškai priklausomos nuo partnerių. Tokioms moterims labai sunku ištrūkti iš smurto rato. Todėl visuomenės pagalbos joms itin reikia. Aš manau, kad smurtas artimoje aplinkoje nėra vyrų ir moterų problema. Visų pirma, tai visuomenės problema. Visi kartu turime siekti gyventi harmonijoje ir jokiais būdais netoleruoti smurto.

– Jungtinių Tautų duomenimis, 2019 m. 27 valstybėse moterys sudaro mažiau nei ketvirtadalį visų parlamento narių. Tai leistų daryti išvadą, kad politikoje jos yra gerokai mažiau aktyvios nei vyrai. Kaip paskatinti didesnį moterų dalyvavimą?

– Visų pirma, turėtume moterims sudaryti sąlygas žengti pirmuosius žingsnelius, suteikti joms atsakomybę. Ją prisiimti moterys tikrai yra pajėgios, jos kompetentingos, jos gali ne tik imtis darbo, bet ir jį padaryti. Tereikia suteikti galimybę ir elgtis kaip su lygiomis. Moteris nuo politinės karjeros dažnai sulaiko joms taikomi dvejopi elgesio, išvaizdos ar veiklos standartai, jos teisiamos gerokai griežčiau nei vyrai. Tai trikdo.

Jei visuomenė sako, kad jai reikalingi geriausi kokie gali būti politikai ir jų neskirsto pagal lytį, tautybę, rasę ir kitus visiškai su politine veikla nesusijusius dalykus, tokius juos ir gauna. Daug kas priklauso nuo visuomenės mentaliteto, kiekvieną dieną demonstruojamo požiūrio. Kiekvienas žmogus yra labai svarbus. Vienas ar keli palikti asmenys politikos ar visuomenės gyvenimo paraštėse – valstybėse gerovės ir sėkmės klausimas.

– Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, Kanada – labiausiai išsilavinusi valstybė pasaulyje. Kaip jūsų šaliai pavyko tai pasiekti ir koks yra bendras visuomenės požiūris į švietimą?

– Nesu susipažinusi su kitų valstybių švietimo sistemos istorija, tačiau išties esame ne vieninteliai pasaulyje, garantuojantys kokybišką išsilavinimą, auginantys daug žinančią ir kompetentingą visuomenę.

Mano mama dar būdama gana maža turėjo nutraukti mokslus. Tai lėmė šeiminės aplinkybės: ji buvo kilusi iš daugiavaikės šeimos, vyresnėliai turėjo pradėti dirbti gana anksti. Man ji pasakojo, kad išsilavinimas tais laikais nebuvo privalomas, priešingai nei dabar. Tačiau kiekvienas žinojo, kad tai yra teisingas kelias, kuriuo reikia eiti. Buvo aišku, kad galima dirbti ir fabrike, tačiau ateityje išsilavinimas ne tik užtikrins asmeninę gerovę, bet ir leis gerokai daugiau prisidėti prie kokybiškesnio visuomenės gyvenimo. Tad teigčiau, kad dabartinė situacija šalyje labiausiai priklauso nuo požiūrio. Lygiai taip pat nuo fakto, kad mokyklos šiandien yra prieinamos ir mokslas jose nemokamas.

– Kodėl valstybei svarbu turėti lygiateisę ir visiems prieinamą švietimo sistemą?

– Švietimas, mano nuomone, yra efektyviausias būdas valstybei siekti gerovės, klestėjimo ir ekonominės plėtros. Išsilavinimas yra raktas.


J. Payette

1963 m. gimė Monrealyje, Kanadoje.

1986 m. įgijo elektros inžinerijos bakalauro laipsnį McGillio universitete (Kanada), 1990 m. kompiuterių inžinerijos magistro laipsnį Toronto universitete (Kanada). Baigusi studijas dirbo kompiuterinių sistemų bendrovės IBM Kanados padalinyje.

1992 m. iš 5330 kandidatų buvo atrinkta tapti Kanados kosmoso agentūros astronautų korpuso nare. Ruošdamasi misijai kosmose ji įgijo komercinio pilotavimo licenciją, studijavo rusų kalbą.

1996 m. sertifikuota kaip atmosferos, giliavandenių telkinių nardymo operatorė.

1999 m. pirmą kartą JAV erdvėlaiviu „Discovery“ pakilo į Tarptautinę kosmoso stotį. Per 9 dienas 19 valandų ir 3 minutes erdvėlaivis nuskriejo 6 mln. kilometrų.

Skrydį į kosmosą ji pakartojo 2009 m. erdvėlaiviu „Endeavour“. Kosmose išbuvo iš viso 611 valandų.

1999–2002 m. buvo paskirta atstovauti astronautų korpusui Europos ir Rusijos kosmoso agentūrose, prižiūrėjo Tarptautinės kosminės stoties programos procedūrų kūrimą, įrangos tikrinimą ir aparatinės įrangos apdorojimą.

2000–2007 m. buvo vyriausioji astronautė Kanados kosmoso agentūroje, daug metų dirbo NASA centrinėje būstinėje Hjustone (JAV).

2010–2011 m. dirbo Vašingtono Tarptautiniame Woodrowo Wilsono mokymų centre (JAV), buvo Kvebeko (Kanada) vyriausybės mokslininkų atstovė JAV.

2013–2016 m. buvo nuosavybės vadyba užsiimančios viešosios organizacijos „Canada Lands Company“ viceprezidentė, iki 2014 m. vadovavo Monrealio mokslo centrui.

2013 m. Lavalio universitete (Kanada) įgijo įmonių valdymo ir administravimo, 2017 m. Jorko universitete (Kanada) – kibernetinio saugumo sertifikatus.

2017 m. spalį tapo 29-ąja Kanados generalgubernatore.

Groja pianinu, dainavo su Monrealio simfoniniu, „Tafelmusik Baroque Orchestra“ orkestrais, dalyvavo Toronto „Chamber Choir“ choro veikloje.

2020 02 11 09:25
Spausdinti