2020 m. prasidėjusi ir tik 2021-aisiais pasibaigusi komplikuota Konstitucinio Teismo (KT) teisėjų rotacija tapo šių metų pavyzdžiu, kaip teisinėje valstybėje neturėtų būti. Laiku nepaskyrus teisėjų į KT, iškilo jo veiklos teisėtumo spekuliacijų. Neigiamai šią situaciją vertinanti ir teisėjų nepriklausomumo svarbą kelianti KT pirmininkė prof. dr. Danutė Jočienė įsitikinusi, kad teisinis nihilizmas nedovanotinas, nes gali privesti iki teisinės valstybės krizės.

– KT teisėja, o dabar ir pirmininke tapote po teisėjos darbo Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT). Ar galite palyginti šiuos teismus, kuo jie skiriasi ir kuo panašūs?

– Teismai iš tiesų turi daug panašumų, o vienas jų, kuris labiausiai juos sieja – tai abiejų funkcija ginti žmogaus teises ir užtikrinti kuo veiksmingesnę žmogaus teisių apsaugą, nepaisant to, kad vienas Teismas jas gina nacionaliniu, o kitas – tarptautiniu lygiu. KT pagal Konstitucijos 105 straipsnį spręsdamas, ar įstatymai neprieštarauja Konstitucijai, o Vyriausybės ir Respublikos Prezidento teisės aktai – Konstitucijai ir įstatymams, aiškina Konstitucijos nuostatas, formuodamas oficialiąją konstitucinę doktriną, be kita ko, ir konstitucinių žmogaus teisių apsaugos srityje, kuri saisto visus valstybės piliečius ir visas valstybės institucijas, neišskiriant nė paties KT. Šio Teismo formuojama oficialioji konstitucinė doktrina turi pačios Konstitucijos nuostatų galią, taigi yra neatskiriama mūsų Konstitucijos dalis, daranti ją gyvą, reaguojančią į pasikeitimus visuomenės gyvenime, mokslo ir technikos pažangą ir kt.

EŽTT, spręsdamas jam pagal Konvencijos 34 straipsnį pateiktas individualias peticijas dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (EŽTK) pažeidimų valstybėse Konvencijos dalyvėse, aiškina ir taiko šios Konvencijos bei jos papildomų protokolų nuostatas. EŽTT jurisprudencijoje pateiktas Konvencijos nuostatų aiškinimas pagal Konvencijos 46 straipsnio 1 dalį yra privalomas konkrečios bylos šalims, tačiau kartu ir kitos valstybės turi atsižvelgti į bylose prieš kitas valstybes Teismo pateiktą vienos ar kitos Konvencijos nuostatos aiškinimą, nes tik taip valstybė galės įvykdyti pagal Konvencijos 1 straipsnį prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus gerbti ir tinkamai garantuoti jos vidaus teisėje EŽTK nuostatas.

Taigi abiem dokumentais – tiek Konvencija, tiek Konstitucija – yra įtvirtintas ir garantuojamas neatšaukiamas pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių apsaugos imperatyvas.

Nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus individualaus konstitucinio skundo institutui, KT funkcija tirti šiuos skundus dar labiau supanašino šį Teismą su EŽTT, kuris, kaip minėta, nagrinėja individualias peticijas.

Todėl ir teisėjo darbas EŽTT, ir KT taip pat turi panašumų: spręsdami bylas EŽTT, teisėjai aiškinasi, ar konkrečioje situacijoje nebuvo pažeistos Konvencijos ar jos atitinkamų protokolų nuostatos; spręsdami bylas KT, teisėjai aiškinasi, ar atitinkamu įstatymu, ar jo kompetencijai tirti priskirtu poįstatyminiu ar kitu aktu nebuvo pažeistos Konstitucijos nuostatos ir iš jos kylantys imperatyvai. Itin svarbu pabrėžti tai, kad tiek KT, tiek EŽTT yra kolegialios institucijos, kai sprendimai priimami kolegialiai. KT sprendimus priima devyni teisėjai, o EŽTT gali būti įvairi sudėtis, bet iš esmės sprendimus priima atitinkamai Trijų teisėjų komitetai, Septynių teisėjų kolegijos ar 17 teisėjų Didžioji kolegija. Vienas teisėjas EŽTT priima tik nepriimtinumo nutarimus.

Lietuva jokiais teisės aktais negali nustatyti žemesnių standartų negu nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

Ir, be abejonės, atėjus dirbti į KT po darbo EŽTT, man buvo gana nesunku perprasti tas „aukštas konstitucines materijas“, tuos principinius dalykus, kitaip tariant, oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kuriomis remiasi konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimas, nes tam įgijau puikią patirtį EŽTT, kur taip pat kiekvienoje iš esmės sudėtingesnėje byloje EŽTT formuoja ar remiasi jau išgrynintais bendraisiais konvenciniais žmogaus teisių apsaugos principais, kurie byla po bylos formuojami aiškinant Konvenciją, ir tik tada EŽTT taiko konkrečiai pareiškėjo situacijai.

Ypač praverčia mano darbo EŽTT praktika sprendžiant individualių konstitucinių skundų priimtinumo klausimus. Kita vertus, matau ir tai, kad Lietuvoje buvo pasirinktas gana siauras individualaus konstitucinio skundo modelis (t. y. spręsdamas konstitucinės justicijos bylas pagal asmenų prašymus KT, kaip ir anksčiau, vykdo abstrakčiąją konstitucinę kontrolę), kuriuo naudotis ir pasiekti, kad skundas būtų priimtas nagrinėti KT, nėra paprasta.

– Jūsų vertinimu, kurio Teismo – EŽTT ar KT – jurisprudencija Lietuvoje lemia aukštesnį žmogaus teisių apsaugos standartą?

– Manau, kad tiek EŽTT, tiek KT siekia užtikrinti realią ir veiksmingą žmogaus teisių apsaugą. Veiksmingos žmogaus teisių apsaugos principas aiškiai pabrėžtas abiejų teismų praktikoje.

Kaip ne kartą yra pabrėžęs KT, Lietuva jokiais teisės aktais negali nustatyti žemesnių standartų negu nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Tokio reikalavimo nepaisymas būtų nesuderinamas su Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekiais, kuriuos išreiškia konstitucinis teisinės valstybės principas.

Dar 1995 m. sausio 24 d. Išvadoje dėl Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai KT pabrėžė, kad, be kita ko, joks teisės aktas negali nustatyti prigimtinių teisių ir laisvių baigtinio sąrašo, o Konstitucijos ir Konvencijos normų suderinamumo (santykio) aiškinimas turi būti prasminis, loginis, ne tik pažodinis. Nes tik pažodinis žmogaus teisių aiškinimas yra nepriimtinas žmogaus teisių apsaugos prigimčiai.

KT savo konstitucinės justicijos bylose remiasi EŽTT jurisprudencija, kurią yra pripažinęs teisės aiškinimo šaltiniu ir kuri yra svarbi Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. Taip pripažinti didelę įtaką turėjo ir Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis, nustatanti Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių taikymo Lietuvos teisėje tolygiai su įstatymais principą, bei jų viršenybę kolizijos su įstatymais atveju.

– Tai Lietuvos KT bylose remiasi EŽTT praktika?

– Nesuklysiu sakydama, kad EŽTK kaip tarptautinė sutartis turėjo didžiausią įtaką Lietuvos žmogaus teisių sistemai tobulinti, taip pat oficialiajai konstitucinei doktrinai žmogaus teisių gynybos srityje formuoti. Pavyzdžiui, EŽTT jurisprudencija atliko itin didelį vaidmenį tuo aspektu, kad, pavyzdžiui, 2011 m. rugsėjo 28 d. KT nutarime konstitucinė šeimos sąvoka buvo išaiškinta atsietai nuo santuokos instituto, kuri toliau aiškinta 2019 m. sausio 11 d. nutarime pabrėžiant valstybės pareigą gerbti šeimos gyvenimą ir tos pačios lyties susituokusių asmenų, išduodant jiems leidimą gyventi Lietuvoje. Šioje byloje KT rėmėsi gausia tiek ES Teisingumo Teismo, tiek EŽTT praktika. Paprastai EŽTT jurisprudencija vienu ar kitu aspektu remiamasi sprendžiant itin dažnus KT teisės į teismą ar teisingo proceso klausimus (pavyzdžiui, KT 2020 m. liepos 24 d. nutarime dėl teisės vairuoti grąžinimo ne anksčiau kaip po 10 metų pakartotinai vairavusiems neblaiviems ar apsvaigusiems arba sistemingai pažeidinėjusiems eismo taisykles asmenims atsižvelgta į EŽTT jurisprudenciją dėl non bis in idem principo taikymo), ji pravertė KT sprendžiant bylą ir dėl valstybės pripažinimo religinėms bendrijoms suteikimo, kurioje priimtas KT 2021 m. rugsėjo 7 d. nutarimas ir kuriame buvo remtasi EŽTT 2021 m. birželio 8 d. sprendimu Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ prieš Lietuvą.

EŽTK kaip tarptautinė sutartis turėjo didžiausią įtaką Lietuvos žmogaus teisių sistemai tobulinti, taip pat oficialiajai konstitucinei doktrinai žmogaus teisių gynybos srityje formuoti.

Kitas advokatams itin aktualus pavyzdys – viena reikšmingiausių ir didžiausią rezonansą sukėlusių konstitucinės justicijos bylų pagal fizinio asmens prašymą – tai KT 2021 m. kovo 19 d. nutarimas, kuriame buvo spręsta dėl išlaidų advokatui atlyginimo asmeniui, nepadariusiam teisės pažeidimo. Iki KT priimant minėtą nutarimą, EŽTT jau buvo nagrinėjęs itin panašią bylą Černius ir Rinkevičius prieš Lietuvą (peticijų Nr. 73579/17 ir Nr. 14620/18), kurioje pareiškėjai skundėsi dėl to, kad, jų atžvilgiu teismams panaikinus administracinę nuobaudą, patirtos advokato išlaidos, kurios siekė daugiau nei paskirta bauda, nebuvo atlygintos. EŽTT šioje byloje konstatavo, jog Lietuva pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojamą teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. KT minėtame 2021 m. kovo 19 d. nutarime pabrėžė, kad pagal Konstituciją turi būti atlygintos būtinos ir pagrįstos advokato išlaidos ne tik administracinėse, bet ir baudžiamosiose bylose, kuriose asmuo išteisinamas. Taigi abu teismai iš esmės prisilaikė tos pačios teisinės pozicijos. Be to, pabrėžtina ir tai, kad po minėto KT nutarimo panašios bylos nebeturėtų pasiekti EŽTT, nes advokatai minėtų išlaidų atlyginimą galės gauti jau Lietuvoje.

Pabrėžtina ir tai, kad KT yra konstatavęs, jog Konstitucija nedraudžia nustatyti aukštesnių žmogaus teisių apsaugos standartų, nei reikalaujama pagal Konvenciją ar kitas tarptautines sutartis.

Vaivos Abromaitytės nuotr.

D. Jočienė.

– Buvęs KT pirmininkas bendrosios kompetencijos teismų sistemai yra išsakęs nemažai kritikos. Jūsų nuomone, ar visuomet ji buvo pagrįsta, ir kokius didžiausius iššūkius teisėjams matytumėte jūs?

– Konstitucijos 25 straipsnis visiems garantuoja įsitikinimų raiškos laisvę, kuri reiškia, kad kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę ir ją reikšti. Tačiau laisvė reikšti savo įsitikinimus nėra absoliuti, ji turi ir tam tikras ribas, uždeda atsakomybę. Gerbiu buvusio KT pirmininko teisę naudotis šia laisve ir jokiu būdu nenorėčiau niekaip vertinti jo teiginių.

Tačiau antroji klausimo dalis dėl iššūkių teismų sistemai yra labai opi. Būtent šiai temai – teismų sistemai ir teisėjams tenkantiems iššūkiams – pastaruoju metu buvo skirta ne viena konferencija ir diskusija. Beje, ir KT spalio 25 d. minint Konstitucijos dieną surengta diskusija buvo skirta teisingumo vykdymo iššūkiams, teismų problemoms ir jų bendradarbiavimui aptarti.

Konstitucijoje teismams priskirta itin svarbi teisingumo vykdymo funkcija, garantuojama žmogaus teisė turėti nešališką ginčo arbitrą suponuoja konstitucines teismų ir teisėjų nepriklausomumo garantijas, apie kurias kalbėta ne kartą. Tačiau kalbėjimo ne visuomet užtenka, reikia ir kitų valstybės valdžios institucijų veiksmų, siekiant užtikrinti realias teismų ir teisėjų nepriklausomumo garantijas, be kita ko, jų materialinį (socialinį) aprūpinimą. Nepaisant gana išsamios oficialiosios konstitucinės doktrinos, kurioje konstitucinis teismų ir teisėjų nepriklausomumo principas kildinamas ne tik iš Konstitucijos 109 straipsnio nuostatų, bet ir iš konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų, nepaisant visų valstybei ir iš Konstitucijos, ir iš Konvencijos kylančių pareigų užtikrinti, kad tik nepriklausomi ir nešališki teismai vykdytų teisingumą, valstybės valdžios institucijos, mano supratimu, turėtų labiau įsiklausyti į šias oficialiosios konstitucinės justicijos doktrinas, o svarbiausia, imtis priemonių joms įgyvendinti.

Antai KT ne viename savo metinių pranešimų yra akcentavęs, kad iki šiol, t. y. daugiau nei dešimt metų, neįgyvendintas KT 2010 m. birželio 29 d. nutarimas dėl teisėjų valstybinių pensijų; neįgyvendintas ir KT 2011 m. vasario 14 d. nutarimas dėl teisėjų darbo apmokėjimo už darbą poilsio dienomis ir darbą, viršijantį įprastinį darbo krūvį. Kalbėti apie tai, kad teisėjų socialinės (materialinės) garantijos yra neatskiriama konstitucinio teismų ir teisėjų nepriklausomumo principo dalis ir kad tik tas teisėjas, kuris yra pakankamai saugus dėl savo kasdienybės ir ateities, gali tinkamai vykdyti teisingumą, manyčiau, nėra būtina, nes tai ir taip akivaizdu.

Neužtikrinus teismų ir teisėjų nepriklausomumo, teisingumo vykdymas tampa formalia, nominalia, nieko bendra su konstituciniu teisingumu neturinčia procedūra. Taigi visų valstybės institucijų tarpusavio dialogas ir bendradarbiavimas siekiant tų pačių teisinės valstybės, žmogaus teisių apsaugos tikslų yra neišvengiamas ir būtinas, žinoma, neperžengiant Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą tam, kad teismai galėtų veikti efektyviai, o jų vykdomas teisingumas būtų tikras Konstitucijos ginamas teisingumas.

– Kai kuriose ES valstybėse narėse kyla iššūkių netgi Konstitucinių Teismų nepriklausomumui. Kaip jūs šiuo požiūriu vertinate situaciją, kuri susidarė, kai laiku nebuvo atnaujinta Lietuvos KT sudėtis?

– Iššūkiai teismų nepriklausomumui yra labai rimtas signalas, kad tokioje valstybėje, kurioje negerbiami teismai ir kurioje nesudaromos tinkamos sąlygos jiems veikti, kyla grėsmė ir teisės viršenybės principui, ir žmogaus teisių ir laisvių apsaugos garantijoms, kurios nebus užtikrinamos, jei jas ginantys teismai nebus nepriklausomi. Kitaip tariant, rimti iššūkiai teismų nepriklausomumui gali reikšti rimtos konstitucinės krizės valstybėje pradžią.

Tinkamas ir savalaikis teisėjų skyrimas į pareigas – viena iš teisėjų nepriklausomumo apsaugos garantijų pagal Konstituciją. Tad jūsų klausimas apie KT teisėjų nepaskyrimą paskutinės rotacijos metu yra itin svarbus, ir šį nepaskyrimą aš, kaip ir bet kuris save gerbiantis konstitucinės teisės žinovas, vertinu itin neigiamai. Ir kategoriškai nesutinku su buvusiais viešojoje erdvėje ar spaudoje išsakytais komentarais, kad nepaskyrimas yra nieko tokio, kad dar galima laukti ir pan. Tik neaišku, ko dar reikia laukti, kai KT teisėjų rotacija, turėjusi įvykti dar 2020 m. kovo mėnesį, įvyko tik 2021 m. sausio pabaigoje, ir galiausiai paskutinis teisėjas paskirtas tik 2021 m. birželį. Tai, mano nuomone, yra neleistinas teisinis nihilizmas, kuris negali kartotis, nes tokiais veiksmais teisinėje valstybėje buvo akivaizdžiai nepaisoma pačioje Konstitucijoje numatyto KT teisėjų rotacijos principo („kas treji metai“), taip pat viešojoje erdvėje sukėlė spekuliacijų dėl paties teismo veiklos teisėtumo. O tai nedovanotina žinant, kokią išskirtinę vietą KT užima valstybėje ir kokios svarbos pačiai valstybei ir kiekvienam žmogui klausimus šis Teismas sprendžia.

Juolab kad kaimynės Lenkijos teisinės valstybės krizė prasidėjo būtent nuo Konstitucijai prieštaraujančio Lenkijos Konstitucinio Tribunolo teisėjų paskyrimo, kuris it sniego lavina sukėlė virtinę vėlesnių veiksmų, kurių teisėtumą vertino ir tarptautiniai teismai, ES Teisingumo Teismas. EŽTT savo 2021 m. gegužės 7 d. sprendimu byloje Xero Flor w Polsce sp. zo.o prieš Lenkiją pripažino, kad taip, kaip yra suformuotas dabar, Lenkijos Konstitucinis Tribunolas neatitinka teismo, „įkurto pagal įstatymą“, kriterijaus (nustatytas EŽTK 6 straipsnio pažeidimas), ir tai reiškia, kad Lenkijoje nebėra veiksmingos konstitucinės kontrolės institucijos.

Bet tai Lenkijos istorija. Lietuvoje, tikėkimės, 2020 m. prasidėjusi ir tik 2021 m. pagaliau pasibaigusi komplikuota KT teisėjų rotacija bus išimtis, o ne taisyklė. Be abejo, Konstitucijos požiūriu tokia situacija, kai Konstitucijoje numatytu laiku nepavyksta paskirti trijų naujų teisėjų, kurie pakeistų tris kadenciją baigusius teisėjus, yra netoleruotina. Tikiuosi, kad valstybės valdžios institucijos, dalyvaujančios KT teisėjų skyrimo procese, gerbs Konstituciją ir 2023 m. kovo mėnesį šis procesas įvyks sklandžiai ir, svarbiausia, laiku.

– Per COVID pandemiją kai kurie konstitucinės teisės ekspertai teisės aktų hierarchiją vertino tik kaip papildomą, fakultatyvią sąlygą. Kokia, jūsų nuomone, teisės aktų hierarchijos svarba teisinei valstybei, ir, visų pirma, žmogaus teisių apsaugai?

– Negaliu vertinti iš konstitucinio teisės aktų hierarchijos principo kylančių reikalavimų pandemijai valdyti skirto reguliavimo kontekste, nes KT nagrinėjimo laukia kelios konstitucinės justicijos bylos, kuriose ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatantis vieną ar kitą pandemijos valdymo priemonę.

2022 m. linkiu santarvės – mokėjimo ir noro išklausyti kitą nuomonę, diskutuoti argumentais, o ne kautis apsiginklavus ambicijomis, panieka kitam, įžeidinėjimais ar jėga.

Tačiau, kaip ne kartą yra konstatavęs KT, konstitucinis teisės aktų hierarchijos principas reiškia, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai ir kad šie aktai turi būti priimami remiantis įstatymais. Konstitucinis teisės aktų hierarchijos principas reiškia ir draudimą žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais. KT, be to, ne kartą yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu (pavyzdžiui, KT 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas dėl valstybės tarnybos, KT 2014 m. vasario 27 d. sprendimas dėl teisės rašyti savo vardą kitais, nei lietuviški, rašmenimis). Poįstatyminiais aktais gali būti reguliuojami tik žmogaus teisių įgyvendinimo procesiniai (procedūriniai) santykiai, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarka ir pan. Taigi akivaizdu, kad teisės aktų hierarchija ir iš jos kylantys reikalavimai teisėkūros subjektams yra nepaprastai svarbūs, reguliuojant su žmogaus teisių ir laisvių apsauga susijusius klausimus.

– Galbūt galite numanyti, kokie klausimai KT gali būti aktualūs per kelerius ateinančius metus?

– KT pagal Konstituciją pats negali inicijuoti bylų, taigi jis pats negali pasirinkti ir to, kokius klausimus nagrinėti, kokias Konstitucijos nuostatas aiškinti, net jei manytų, kad visuomenei tam tikru laiku tai yra aktualu ir svarbu. Pažvelgus į nagrinėjimo laukiančių konstitucinės justicijos bylų sąrašą, šiandien jau akivaizdu, kad bus nagrinėjamos vadinamosios pandeminės bylos – KT priimti nagrinėti keturi su koronaviruso valdymo priemonėmis susiję prašymai, iš jų galimybių paso byla buvo priimta ne visa apimtimi, tik jos dalis. Lapkričio 25 d. nuspręsta, jog galimybių paso bylos nagrinėjimas bus paankstintas.

KT kasmet išnagrinėja bent keletą su socialinėmis teisėmis susijusių bylų, tad ne išimtis turėtų būti ir ateinantys metai – KT spręs dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo dirbant pas kelis darbdavius ir kt. Turėtų būti atsakyta į klausimą, ar pagal Konstituciją gali būti, kad kasaciniam skundui pateikti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (būtent civilinėse bylose) gali būti reikalaujama, kad asmuo naudotųsi advokato pagalba.

– Ar galėtumėte trumpai papasakoti, koks yra KT pirmininko darbas? Kokia jūsų kaip pirmininkės diena?

– Trumpai tariant, labai intensyvi. Dažniausiai be pietų pertraukos ir iki vėlyvo vakaro. Grįžti namo 20 ar 21 val. ar net vėliau tapo visiškai įprasta.

Ateinu į darbą gana anksti, nes tenka vežti dukrą į mokyklą. Be to, nesinori pakliūti į Vilniaus spūstis, todėl rytais namie neužsibūname. Įprasta, kad tenka dirbti bent keliais klausimais iš karto, kad prie kabineto durų, kurios beveik visada atviros, dažnai būriuojasi kolegos su įvairiausiais prašymais ir klausimais; vienam reikalingas mano parašas, kitas nori pasitarti, trečias laukia rezoliucijos ir pan.

Man labai patinka dirbti su žmonėmis, stebėti jų darbą, reakcijas į kritiką ar pagiriamąjį žodį. Vertinu glaudų ir atvirą bendravimą, noriu žinoti KT ar darbuotojų problemas tiesiogiai. Juo labiau kad kolektyvas nėra labai didelis ir norint galima rasti laiko ir dėmesio kiekvienam. Po darbo EŽTT, kur buvo puiki pagarbos žmogui atmosfera, bandau siekti, kad darbuotojai nebijotų ateiti į pirmininko kabinetą pasikalbėti, dažnai pati užsuku į jų kabinetus (kai dirbama ne nuotoliniu būdu) pasižiūrėti ir paklausti, kaip sekasi. Tariuosi su teisėjais, ir sprendimus priimame kolektyviai ne tik dėl KT nutarimų ar kitų baigiamųjų aktų, bet ir organizaciniais bei kitais veiklos klausimais. Nors ir moku planuoti savo darbotvarkę, moku ir mėgstu intensyviai dirbti net prie atvirų durų, tačiau klausimų KT gausa ir jų įvairovė, o galų gale ir mano nepatyrimas nepalieka laiko kitiems pomėgiams. Tikiuosi, ilgainiui susistyguosiu darbotvarkę, įgysiu daugiau administravimo patirties ir galėsiu rasti laiko ne tik darbui, bet ir pomėgiams, pavyzdžiui, eilėms rašyti, mokytis naujų kalbų ar dirbti sode.

– Darbas tokioje pozicijoje beveik nepalieka laiko asmeniniam gyvenimui?

– Nenoriu meluoti bandydama kalbėti apie veiklios moters gebėjimus viską suderinti ir viskam rasti laiko. Dabartinis mano darbas daug laisvo laiko tikrai nepalieka. Draugus įspėjau, kad jiems dabartinę dėmesio stoką kompensuosiu su kaupu po pusantrų metų, kai baigsis mano kadencija KT. Mano didžioji mergaitė, gyvenanti Australijoje, man skambina vėlyvą naktį (Lietuvos laiku), kai pas ją rytas, nes kitu laiku aš tiesiog nepasiekiama. O mažoji džiaugiasi, kad mama užsiėmusi ir ji ramiai gali „gyventi“ virtualioje erdvėje. Bet aš mėgstu intensyvų gyvenimą, daug veikti, imtis kažko naujo, generuoti idėjas. Visada buvau gana aktyvi, profesinė veikla man visada buvo ir yra svarbi. Kita vertus, juk darbas ir jame pasitaikantys iššūkiai taip pat yra to intensyvaus gyvenimo, kuris man ir patinka, sudedamoji dalis.

– Kokį norėtumėte matyti KT pasibaigus jūsų kaip pirmininkės kadencijai?

– Kalnų nenuversiu, nes laiko nedaug. Didelių permainų neplanuoju, ir ne tik dėl to, kad mano kadencija labai trumpa, bet ir dėl to, kad KT, įsteigtas dar 1993 m., sėkmingai dirbo iki manęs, ir net neabejoju, sėkmingai dirbs ir toliau. Nepakeičiamų vadovų nėra. Puikūs savo srities profesionalai yra šio KT teisėjai, darbštus ir itin patyręs darbuotojų kolektyvas. Kaip jau minėjau, svarbiausia, ko siekiu – glaudaus ir atviro bendradarbiavimo, žmogiškų santykių ir abipusės pagarbos, taip pat pagarbos KT istorijai, buvusiems jo teisėjams ir darbuotojams. Bandome kurti gražias KT tradicijas, kviesdami diskusijų į jį KT pirmininkus, teisėjus, darbuotojus – tuos, kurie Teismą kūrė nuo pat pradžių ir puoselėjo iki mūsų.

O matyti KT norėčiau nepriklausomą kaip ir iki šiol, brandžią ir tvirtą, kolektyvinę konstitucinės justicijos instituciją, ryškiai matomą ir veiklią, be kita ko, ES valstybių narių konstitucinių teismų šeimoje, turintį savo principus, tradicijas ir gerbiantį visus, kas jį kūrė, puoselėjo ir padarė tokį, koks jis yra šiandien. Taip pat būtų naudinga užmegzti glaudesnius ryšius su ES Teisingumo Teismu, EŽTT, kitais ES valstybių konstituciniais teismais, dalytis savo praktika ir keistis patirtimi.

Ko palinkėtumėte visai teisininkų bendruomenei ir Lietuvos visuomenei artėjančių 2022 m. proga?

– Visų pirma, 2022 m. linkiu santarvės – mokėjimo ir noro išklausyti kitą nuomonę, diskutuoti argumentais, o ne kautis apsiginklavus ambicijomis, panieka kitam, įžeidinėjimais ar jėga. Matyt, tik taip gebėsime rasti geriausias išeitis, nuvesiančias mus prie ekonominės ir socialinės gerovės, kurios taip nenuilstamai siekiame visus atkurtos Nepriklausomybės metus. Ir, žinoma, šiais neramiais pandemijos laikais visiems linkiu kuo geriausios sveikatos.

D. Jočienė

• 1994 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.
• 1999 m. Vilniaus universitete apgynė daktaro disertaciją.
• 1994–2003 m. buvo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto asistentė, docentė, prodekanė.
• 1997–2001 m. – Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ekspertė.
• 1997–2001 m. stažavosi įvairiose užsienio ir tarptautinėse institucijose.
• 2003–2004 m. buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovė EŽTT ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitete.
• 2004–2013 m. – EŽTT teisėja.
• 2011–2013 m. – EŽTT II skyriaus pirmininko pavaduotoja.
• 2014 m. kovo mėn. paskirta KT teisėja.
• 2021 m. birželio 17 d. paskirta KT pirmininke.

Šis straipsnis publikuotas žurnale „Advokatas“ (Nr. 3, 2021 m.), kuris leidžiamas bendradarbiaujant Lietuvos Advokatūrai ir IQ redakcijai.

BEREKLAMOS:

2022 01 06 06:31

Spausdinti

Dalintis