Meniu
Prenumerata
pirmadienis, vasario 24 d.
ISTORIJA
Britų istorikas R. Moorhouse’as: „Paprasti atsakymai beveik visada klaidingi“
Kotryna Tamkutė
R. Moorhouse’as (Konstantino von Eggerto nuotr.)

Antrojo pasaulinio karo iniciatoriai buvo du totalitariniai režimai – ne tik nacių, bet ir sovietų, įsitikinęs britų istorikas ir rašytojas Rogeris Moorhouse’as. IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis piešė to meto įvykių paveikslą.

– Šiemet minime 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyto nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pakto – nepuolimo sutarties bei slaptų jos protokolų – aštuoniasdešimtmetį. Kokiame kontekste ir kokiais motyvais remiantis sudarytas šis susitarimas?

– Vokietijos fiureriui Adolfui Hitleriui, manau, tai buvo padėtis, į kurią jis pateko ne savo noru. Kitaip tariant, prancūzai ir britai jam paskelbė šachą ir matą. Tad nacių partijos lyderis buvo priverstas ieškoti priemonių, pirmiausia diplomatinių, kaip iš tos situacijos išsivaduoti. A. Hitleris svarstė, kad galbūt galėtų pakartoti Miuncheno susitarimo, pagal kurį Čekoslovakija turėjo Sudetų kraštą perduoti Vokietijai, scenarijų. Tačiau jo šį kartą nepalaikė Prancūzija ir Didžioji Britanija.

Tai privertė A. Hitlerį griebtis susitarimo su SSRS vadovu Josifu Stalinu. Jis žinojo, kad Sovietų Sąjungos lyderis garsėja revizionistinėmis pažiūromis, panašiomis į paties Vokietijos nacių lyderio. A. Hitlerio siūlymas turėjo patenkinti slapčiausius J. Stalino troškimus: Rytų Lenkija, Baltijos valstybės, Suomijos ir Besarabijos teritorijos mainais į sutartį. A. Hitleris buvo neįmanomai dosnus, siūlydamas SSRS tai, kas iš tiesų jam nepriklausė. Tai matė kaip laikiną susitarimą, ateityje padėsiantį jam įgyvendinti tikrąjį tikslą – A. Hitleris norėjo žygiuoti į Rytus, idealiu atveju prisijungti Ukrainą, Baltarusiją, Rusijos teritorijas, nors ir tuo metu dar nežinojo, kaip tai padarys.

Ką tai sako apie A. Hitlerį? Pirmiausia tai, kad jis buvo lošėjas. Jis nebijojo žengti šią minutę ne visai naudingo žingsnio, galbūt netgi nusileisti oponentui. Tačiau fiureris žinojo, kad susitarimas su J. Stalinu jam leis pasiekti ilgojo laikotarpio tikslą.

Suprasti J. Stalino motyvaciją šiek tiek sudėtingiau. Jam tai buvo įvairių elementų kombinacija. Akivaizdžiausias motyvas – siekis susigrąžinti anksčiau priklausiusią teritoriją. Itin didelį vaidmenį atliko ekonominis veiksnys: Sovietų Sąjungoje sparčiai vyko industrializacijos procesai. Tad susitarimas su Vokietija J. Stalinui turėjo garantuoti ekonominę paramą. Jos itin reikėjo Sovietų Sąjungos sunkiajai, taip pat chemijos ir kitoms pramonės šakoms. Turėkite galvoje, kad Vokietija tuo metu buvo labiausiai išsivystęs ūkis, garsėjo karo pramonės pasiekimais. Proga turėti tokią partnerę J. Stalinui galėjo padėti užsitikrinti ateities tikslus. Ekonomikos kaip veiksnio svarbą pagrindžia ir tai, kad vos kelios dienos prieš Molotovo–Ribbentropo paktą Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė ekonominio bendradarbiavimo susitarimą. Ekonomika buvo politinės sąjungos sąlyga.

Vienas dalykas apie J. Stalino motyvaciją pasirašyti susitarimą su Vokietija, kuris labai dažnai pamirštamas ypač Vakaruose, yra tai, kad jis puikiai atliepė didžiosios Sovietų Sąjungos strategijos tikslus ir uždavinius. J. Stalinas, mano nuomone, vylėsi, kad Europa galiausiai įsitrauks į karą. Jį Sovietų Sąjungos lyderis norėjo panaudoti kaip akstiną didžiajai politinei pažangai. Turėkite galvoje, kad 1939 m. visi suprato: jei vėl kils karas, jis bus lygiai toks kaip prieš tris dešimtmečius. Jis bus lėtas, truks metų metus, pareikalaus milijonų jaunų vyrų gyvybės, kels didelius politinius, socialinius ir ekonominius iššūkius. J. Stalinas mąstė taip pat. Jis tikėjosi, kad karas žemyninėje Europoje galiausiai sukels socialinę revoliuciją. Mano manymu, karo veiksmus jis vertino pozityviai, kaip naudingus Sovietų Sąjungai. Su tuo sutiko ir didelė dalis to meto Sovietų Sąjungos valdančiojo elito atstovų. Jie tikėjosi, kad britai, prancūzai ir vokiečiai kariaus tarpusavyje, iki kol ateis Raudonoji armija ir visus išgelbės. Jos palaikoma ideologija bus kaip progreso garantas.

Būtent to, mano nuomone, nesuvokia dauguma Vakarų visuomenės. Užuot sutikus su mintimi, jog sovietai irgi buvo Antrojo pasaulinio karo agresoriai, manoma, kad jų ir vokiečių susitarimas buvo skatinamas noro apsisaugoti, o pati sutartis – gynybinė. Tačiau tai nevisiškai tiesa. Sovietų Sąjunga tikėjosi Vokietiją nukreipti į Vakarus ir padaryti viską, kad karas prasidėtų.

– 1939 m. rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjunga užpuolė jau su naciais kariaujančią Lenkiją, pradėjo veikti Molotovo–Ribbentropo paktas. Kodėl Lenkija? Kokį vaidmenį ji atliko šioje dėlionėje?

– Lenkija yra reikšminga abiejose jos sienos pusėse esančioms agresorėms. Abiem ji – Versalio sutarties personifikacija. Vokietijai ji nuolat primena apie 1919 m. patirtą pažeminimą. Sovietų Sąjungai taip pat – juk po Pirmojo pasaulinio karo nebeliko dalies carinę Rusiją sudariusių teritorijų. Abiem valstybėms Lenkija buvo gyvas pažeminimo įrodymas.

Kita vertus, galima įžvelgti ne tik politinę ar strateginę, bet ir emocinę jos reikšmę, ypač svarbią Vokietijai. Jai Lenkijos egzistavimas buvo susijęs su rasiniais klausimais. Lenkai visų pirma yra slavai, vokiečių suvokiami kaip nevisavertė tauta. Negana to, tuo metu didelę Lenkijos gyventojų dalį sudarė žydai. Tad 1939 m. vokiečiams lenkai buvo ne tik slavai, bet dar ir žydai – dviguba blogybė. Vokiečių, kaip geresnės rasės, suvokimu, jie turėjo paklusti.

Jei pasižiūrėtume į teritoriją, kurią po Lenkijos padalijimo gavo Sovietų Sąjunga, matytume, kad 85 proc. jos – žemės ūkio paskirties.

Apskritai tuo metu Rytų Lenkija buvo labai menkai ekonomiškai išsivysčiusi. Tad ją prisijungti iš ekonominių paskatų neturėjo būti svarbi motyvacija J. Stalinui. Nemanau, kad ir A. Hitleriui. Tačiau tai buvo papildoma erdvė apgyvendinti vokiečius. Berlyne jie buvo susikūrę mitą, kad vokiečiai kaip aukštesnė klasė turi turėti galimybių plėstis – iš tankiai apgyventų teritorijų keltis į mažiau apgyventas, supraskite, jie to nusipelnė. Toks buvo jų mentalitetas. Tai pagrindžia prielaidą, kad abiejų valstybių požiūris į Lenkiją turėjo emocinio svorio.

– Informacija apie nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimą buvo nutekinta nepraėjus nė savaitei. Kokią reakciją tai sukėlė Vakaruose?

– Vakarams tai buvo netikėta žinia. Tiek Didžioji Britanija, tiek Prancūzija ne kartą siuntė diplomatus į Sovietų Sąjungą, tačiau nei viena, nei kita pusė neparodė didelio noro kalbėtis. O ir pasiūlyti J. Stalinui nebuvo ką. Visgi negera nuojauta sklandė ore. Tą pačią savaitę, kai pasaulis sužinojo apie nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos paktą, buvo paskelbtas ir viešas Didžiosios Britanijos slaptųjų tarnybų atliktas tyrimas. Nustatyta, kad bet kokio pobūdžio susitarimas tarp dviejų režimų yra menkai tikėtinas. Tačiau vien faktas, jog buvo imtasi tokios analizės, rodė, kad mintis apie besiartinančią audrą buvo reali. Tik jos turinys neatitiko to laiko įvykių: Vakaruose atrodė nesuvokiama, kaip gali susitarti šalys, bene dešimtmetį viena į kitą laidžiusios kritikos strėles.

Tai, mano nuomone, atskleidžia fundamentalią istorijos problemą. Mes kaip visuomenė esame linkę istoriją suvokti į ją žiūrėdami iš dabarties perspektyvų, atgal. Todėl leidžiame sau įsivaizduoti, kad 1939 m. J. Stalinas buvo Vakarų pusėje. Tačiau taip tikrai nebuvo. Privalome suprasti, kad istorija – itin kompleksiškas mokslas. Paprasti atsakymai bene visada yra neteisingi. Vienas jų kalba apie tai, kad 1939–1941 m. J. Stalinas stovėjo kitoje barikadų pusėje. Vakarų istoriniame naratyve tai pamirštama.

(Asmeninio archyvo nuotr.)

Akademinio pasaulio žmonės, dirbantys su istoriniais šaltiniais ir medžiaga, turėtų šiuos dalykus žinoti, tiesa? Daugiausia problemų, mano nuomone, kelia populiarioji istorija. Ji šiandien gerokai įtakingesnė. Ji rankose laiko įrankius, galinčius pakeisti visuomenės supratimą apie praeities įvykius, tačiau dažnai tampa stereotipinių mitų ar paviršutiniško istorinio vertinimo atpasakojimu.

Tai turėtų pasikeisti. Mums reikia bandyti atkoduoti kontroversiškai vertinamų laikotarpių, pavyzdžiui, 1939–1941 m., įvykius ir padėti visuomenei juos geriau suprasti.

– Skaitydamas paskaitą „Sugiharos fondo – diplomatai už gyvybę“ rengtoje konferencijoje minėjote, kad A. Hitleris ir J. Stalinas niekada nebuvo susitikę. Kas suvedė šiuos du politikus ir kuo gali būti grindžiami jų tarpusavio santykiai?

– Vokietijos užsienio reikalų tarnyboje, jei galima taip sakyti, kurį laiką buvo justi tam tikras rusofiliškumas, šalies pareigūnai Sovietų Sąjungą matė kaip natūraliai susiformavusią Vokietijos interesų aikštelę, nors dalis aukšto rango Vokietijos pareigūnų tam aršiai priešinosi. Vis dėlto atrodo, kad svarbų vaidmenį santykių su SSRS atžvilgiu atliko pats A. Hitleris. Kad nori ir gali turėti reikalų su J. Stalinu, Vokietijos nacių lyderis nusprendė po to, kai Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas von Ribbentropas jam parodė viename komunistų partijos suvažiavimų kalbantį jos lyderį. A. Hitleriui susidarė įspūdis, kad J. Stalinas yra vertas bendradarbiauti. Tam nuspręsti užteko vaizdo įrašo. Manau, tai gana reikšmingas faktas. Nors A. Hitleris niekuomet gyvai nesusitiko su J. Stalinu, juos siejo tam tikro lygio asmeninis ryšys. Jie suprato vienas kitą, tam tikra prasme gerbė.

A. Hitleris neabejotinai norėjo ribotų karo veiksmų. Kaip ir Italijos fašistų lyderis Benito Mussolini, Vokietijos nacių lyderis į karą žiūrėjo teigiamai, kaip į herojiškumo išraišką. Toks suvokimas buvo artimas ir J. Stalinui, tačiau absoliučiai svetimas Vakaruose. Didžioji Britanija ir Prancūzija toliau kartojo, kad Sovietų Sąjungos lyderis karo veiksmų ėmėsi neturėdamas pasirinkimo, žinojo, jog vis tiek teks kariauti. Kad spėtų apsiginkluoti, jis esą privalėjo išlaikyti atstumą.

Tai visiška nesąmonė. J. Stalinui karas, buitiškai tariant, buvo galimybė Europoje sukelti socialistinę revoliuciją, inicijuoti dar vieno istorinio etapo pradžią. Bolševikai turėjo valdyti visą žemyną. Būtent tai mums atskleidžia to meto diplomatiniai susirašinėjimai.

Mūsų lentynos lūžta nuo knygų apie A. Hitlerio ir B. Mussolini arba Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillio ir JAV prezidento Franklino Roosevelto, ar netgi W. Churchillio, F. Roosevelto ir J. Stalino santykius, apie juos daug kalbama viešojoje erdvėje, parašyta ne viena knyga, kuriami meniniai filmai. A. Hitlerio ir J. Stalino santykiai nepelnytai pamirštami. Tai fundamentali klaida.

– Kodėl? Kokią reikšmę tai turi šiandien?

– Pirmiausia tai lemia Rusijos propagandos sėkmę. Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nepuolimo sutartis Rusijoje šiandien vertinama kontroversiškai, tačiau pati situacija pateikiama kaip nulemta aplinkos. Sovietai tuo metu esą tik reagavo į kitų veikėjų sukurtą padėtį, ir šalis turėtų būti laikoma kaip neutrali. Tačiau iš tiesų Sovietų Sąjunga yra svarbi ir aktyvi Antrojo pasaulinio karo dalyvė. 1939 m. rugsėjo 17-ąją pradėti karo veiksmai prieš Lenkiją yra ne kas kita, o invazija, už kurios stovi J. Stalinas. Visi kiti jų vertinimai – rusiškos propagandos produktas. Neteisingas teiginys, kad Raudoji armija tik bandė gelbėti Sovietų Sąjungos piliečius. Analizuodami Raudonosios armijos vadų nurodymus aiškiai matome: tikslas buvo sunaikinti Lenkijos karines pajėgas. Apie humanitarinę pagalbą neužsimenama nė žodžiu.

Todėl bet koks Rusijos bandymas tai paneigti skamba juokingai. Aš manau, kad turime sąžiningai vertinti istoriją, ypač, jei tai liečia Rusiją. Žodžiai „neutrali“ ir „nekalta“ niekaip nedera su to meto Sovietų Sąjunga ir jos vykdyta politika.

– Sovietų invazija į Rytų Lenkiją padidino karo pabėgėlių srautus, kurių daugiau nei 30 tūkst. priglaudė ir tuomet dar nepriklausoma Lietuva. Tad pakto veikimą ji pajuto anksčiau, nei buvo okupuota. Kokių iššūkių tai kėlė mūsų šaliai?

– Turėkite galvoje, kad Lenkija buvo pakirsta dviejų brutalių autoritarinių režimų. Tai atvedė iki nuolat didėjančios humanitarinės krizės Vidurio Europos širdyje. Lietuvai, kurios pasienyje ir vyko karo veiksmai, tai turėjo itin didelę įtaką. O daugelis lenkų, Lenkijos žydų ir, be abejo, karinis personalas jūsų šalį laikė saugiu prieglobsčiu. Tokio lygio pabėgėlių antplūdis turėjo sukelti nemažai iššūkių šalies visuomeniniam, politiniam gyvenimui ir trikdyti – kiekvieno žmogaus galimybės palankiai vertinti ir svetingai priimti užsienio šalių piliečius yra ribotos. Geriausias pavyzdys šiandien – Didžiąją Britaniją krečiantis „Brexitas“.

– Paminėjote „Brexitą“, tad pasinaudosiu proga paklausti: ar sutiktumėte su teiginiu, kad dalies Didžiosios Britanijos piliečių sprendimą balsuoti už pasitraukimą iš ES nulėmė situacijos nesuvokimas, negebėjimas įvertinti, kokio masto sukrėtimą patirs šalies ekonomika ir politika?

– Ne, ne visai. Kaip jau minėjau, suasmeninti arba supaprastinti atsakymai ne visuomet yra teisingi. Galbūt kai kurie rinkėjai iš tikrųjų neįvertino sprendimo svarbos, tačiau už to, manau, slypi kur kas daugiau. Aiškinimą, kad žmonės nežinojo, už ką balsuoja, dažnai pateikia sprendimo likti ES šalininkai. Tai vertinu kaip tam tikrą aroganciją ir manau, jog didelė dalis žmonių suprato, už ką atiduoda balsą. Iš tiesų 2015–2016 m. migracijos krizė sudėjo galutinius taškus ir įprasmino „Brexitą“. Be jos, be Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pastangų atverti pabėgėliams duris į Europą šio mūsų pokalbio galėjo ir nebūti, o rezultatu 48 proc. už pasilikimą ES ir 52 proc. už narystės nutraukimą pasibaigęs referendumas galėjo pasisukti kita linkme. Stebėtina, tačiau tai, kad masinis žmonių, kurių kultūra suvokiama kaip svetima, t. y. Artimųjų Rytų musulmonų, atvykimas į Europą, net ir turint galvoje jų išgyventus baisumus, iš tikrųjų galėjo nulemti „Brexito“ rezultatą – tą nedidelį skirtumą. Kita vertus, tai ne vienintelis analizės vertas veiksnys.

Sutinku su mintimi, kad matyti tam tikra britiška arogancija. Apie save esame linkę galvoti kaip apie išskirtinę visuomenę su išskirtine istorija. Tačiau sunku ginčytis su argumentu, kad Didžiosios Britanijos motyvai įstoti į tuometę Europos Ekonominę Bendriją (EEB) gerokai skyrėsi nuo kitų jos valstybių narių. EEB, žinia, buvo įkurta siekiant ekonominio bendradarbiavimo kaip Vokietijos ir Prancūzijos taikos sąlygos. Apie tai kalba originalusis prancūzų ekonomisto ir diplomato Jeano Monnet planas. Ekonominių išteklių vienijimas turėjo užkirsti bet kokias galimybes kariauti ateityje, tai buvo kelių kartų reakcija į karo baisumus.

Jie Didžiosios Britanijos teritorijoje nevyko, todėl EEB suvokėme šiek tiek kitaip. 1973 m. prisijungėme prie ekonominio bloko, nes matėme naudą. EEB suvokėme kaip ekonominę, o ne politinę sąjungą. Tad šiuo atžvilgiu kvaila neįžvelgti britų išskirtinumo – tiek EEB, tiek dabartinę ES matome kitaip, dažniausiai į problemas žiūrime kitu kampu. Ką ir kalbėti apie skirtingas žemyno ir Didžiosios Britanijos teisinės sistemos tradicijas. Tokio pobūdžio išskirtinumas ir atvedė iki „Brexito“. Todėl teiginys, kad žmonės nesuprato, už ką balsuoja, yra paviršutiniškas. Viskas gerokai sudėtingiau.

R. Moorhouse’as

Britų istorikas ir knygų autorius, daugiausia besidomintis Vokietijos ir Centrinės Europos istorija. Pastaruoju metu daug dėmesio skiria nacių Vokietijos, Lenkijos, Holokausto ir tarpukario istorijai.

Skaito paskaitas Europos kolegijoje Varšuvoje (Lenkija).

Studijų metais talkino žymiam istorikui, profesoriui Normanui Daviesui, prisidėjo prie jo geriausiai žinomų knygų „Europe: A History“, „The Isles: A History“, „Rising '44“, kartu parengė Lenkijoje esančio Vroclavo miesto istorijos studiją „Microcosm: Portrait of a Central European City“.

Knygų „Killing Hitler“ (2006 m.), „Berlin at War“ (2010 m.), „The Devils‘ Alliance“ (2004 m.), „The Third Reich in 100 Objects“ (2017 m.) autorius. Naujausia knyga „First to Fight: The Polish War 1939“, kurioje kalbama apie Antrojo pasaulinio karo pradžią, išleista šiais metais.

Rengia straipsnius „The Times“, „The Independent on Sunday“, „The Financial Times“, „BBC History“.

2019 12 16 00:38
Spausdinti