Meniu
Prenumerata
pirmadienis, vasario 17 d.
Valstybės tarnyba: šviežio kraujo troškulys
Lina Navickaitė

Nauji vadovai gali negarantuoti pokyčių inertiškoje valstybės tarnyboje

Pasikeitus valdančiajai daugumai po Seimo rinkimų, įprastai postus palieka politinio pasitikėjimo pareigūnų armija. Kartais sudreba vienos kitos valstybės įmonės vadovo kėdė. Tačiau laikai, kai daugybės Seimui, Vyriausybei ir ministerijoms pavaldžių institucijų galvos išlikdavo ir tęsdavo „amžinųjų vadovų“ kadencijas, baigėsi. Bene didžiausius pokyčius 2009-aisiais žadėjo konservatorių valdoma Vyriausybė, subūrusi Saulėlydžio komisiją. Oficialiai skelbta, kad per ketverius metus ministrų kabinetui atskaitingų įstaigų sumažėjo nuo 521 iki 355, o darbuotojų skaičius sumenko 12 proc. Vis dėlto daug reformų tebuvo imituota, ir valdantieji, sulaukę galingo sistemos pasipriešinimo, galiausiai kapituliavo. Pastangas atnaujinti valstybės tarnybą deklaravo ir ankstesnis ministrų kabinetas – 2013–2015 m. iš kėdžių išversti ilgamečiai kai kurių ministerijoms atskaitingų įstaigų vadovai. Bet iš esmės pokyčius nulėmė tik atskirų ministrų iniciatyvos: vieni vairą perdavė tos srities profesionalams, kiti pasinaudojo proga įdarbinti savo partijos kolegas. Naujosios Vyriausybės darbo pradžia taip pat paženklinta gana principingai „nukirstomis“ galvomis (plačiau – straipsnyje „Valdžiapjūtė“). Jau ministrų kabineto formavimas atskleidė, kuo skiriasi politikos senbuvių ir naujokų požiūris – socialdemokratų deleguotas Julius Pagojus taip ir nepalypėjo laipteliu aukščiau iki teisingumo ministro posto, nes jauniausio viceministro šalies istorijoje reputacija, kaip paaiškėjo, nebuvo tokia nepriekaištinga. Tikras valymo vajus surengtas „Lietuvos geležinkeliuose“. Tiesa, daugumai postus palikusių vadovų išmokėtos solidžios išeitinės kompensacijos, nors viešumoje skambėjo priekaištai dėl neskaidriai ir net nusikalstamai vykdytų pareigų. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Vitalis Nakrošis, stebėdamas, kaip lekia įvairių institucijų galvos, sako norintis tikėti, kad sistema po truputį valosi. Nemažai kėdžių atsilaisvino vos pasigirdus įtarimų, kad valstybės įmonės veikia neskaidriai, o vadovybė įsipainiojusi į galbūt korupcinius ryšius. Tai, kad net nelaukiama oficialių tyrimų pabaigos ar teismų sprendimų, taip pat rodo poreikį kuo greičiau keisti esamą padėtį. „Akivaizdu, kad valstybės tarnyboje, valstybės įmonėse reikia naujų vadovų, lyderystės ir iniciatyvos. Be šviežio kraujo Vyriausybei nepavyks įgyvendinti programoje numatytų tikslų ir įvykdyti permainų“, – įsitikinęs V. Nakrošis.
Dėl kai kurių personalijų Vyriausybė netgi atliko „namų darbus“, ir surinkta informacija paskatino ilgamečius vadovus trauktis.
Politologė Jūratė Novagrockienė taip pat įžvelgia pastangas valyti sistemą, ypač dėmesį kreipti į tas įstaigas, kurios sietos su korupciniais saitais, šešėline veikla ar įsivyravusiais partiniais santykiais. Dėl kai kurių personalijų Vyriausybė netgi atliko „namų darbus“, ir surinkta informacija paskatino ilgamečius vadovus trauktis. „Rinkėjų akyse tokie veiksmai bent jau kol kas atitinka rinkimų pažadus, kad bus imtasi pokyčių ir sistema bus pertvarkyta“, – sakė pašnekovė.

Nutraukyti virvutes

Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė – viena jauniausių. Premjeras į savo komandą pakvietė dirbti nemažai jaunų entuziastų, baigusių studijas užsienyje. Tačiau jiems, kaip pabrėžė V. Nakrošis, trūksta darbo patirties, gilesnių kompetencijų. Šie žmonės jau ima formuoti atskirą, mažesnę valstybės tarnybą didelėje, inertiškoje ir sustabarėjusioje valstybės tarnyboje, todėl tarp naujokų ir senbuvių neišvengiamai kyla įtampos kibirkščių. Nėra abejonių, kad, pakeitus vien tiktai aukščiausio lygio vadovus, sistemos pertvarkos gali likti kosmetinės. Šios pajudėtų greičiau, jeigu naujokai turėtų galimybę suburti savo komandas. Taigi, įtampų ir jas lydinčio triukšmo tik daugės, nes pareigas turės palikti dar daugiau valstybės tarnautojų. Būsimų reformų ženklu turėtų tapti vidurinės grandies vadovų keitimas. „Sustabarėjusi vidurinė grandis įpratusi tampyti virvutes, o kai kurie nauji vadovai gali to nė nepajusti“, – įspėjo J. Novagrockienė. TSPMI lektorius V. Nakrošis Vyriausybei irgi patartų ryžtingiau imtis struktūrinių pokyčių, keisti vidurinės grandies vadovus ir burti reformų komandas. Antraip sustabarėjusi sistema ir toliau priešinsis pokyčiams, nerodys iniciatyvos. Valstybės tarnyboje vis dar dirba nemažai profesionalių specialistų, bet jie vengia teikti reformų siūlymus, nes anksčiau bet kokios iniciatyvos atsidurdavo stalčiuje, o iš suinteresuotų grupių net sulaukdavo puolimo. Vis dėlto jeigu naujosios šluotos ims darbuotis pernelyg skubotai ir neapgalvotai, tai tik dar labiau paralyžiuos dabartinę sistemą. „Reformų ėmėsi ne viena ankstesnė Vyriausybė. Kelis kartus pertvarkytos kai kurios ministerijos, pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos, Vidaus reikalų, ta pati Vyriausybės kanceliarija, bet veiksmų planas nebuvo tinkamas, padaryta klaidų. Tad kyla grėsmė, kad tvyros nuolatinis nestabilumas“, – prognozavo V. Nakrošis.

Politizacijos lygis tebėra aukštas

Dar vienas ne mažiau svarbus veiksnys – kokie asmenys užims šiuo metu laisvas kėdes. Karo akademijos profesorė J. Novagrockienė mato pavojų, kad Vyriausybė tiesiog neras tinkamų kandidatų, ir vadovais taps iš pažiūros nepriklausomi asmenys, bet susiję tais pačiais politiniais ryšiais bei interesais. „Vienas svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atrenkami nauji vadovai, turėtų būti profesionalumas. Bet ne tas „lozunginis“, parodomasis, kuris atsiskleidė formuojant naująją Vyriausybę. Kalbu apie tikrąjį profesionalumą, kurį atspindi vienoje ar kitoje srityje dirbančių žmonių patirtis“, – aiškino politologė. Gali būti bandymų atgaivinti senąsias tradicijas laikytis partinės linijos. Tiesa, pastaraisiais metais valstybės tarnautojų kaita dėl politinių priežasčių mažėja – tai liudija TSPMI mokslininkų atliktas tyrimas. Prieš du dešimtmečius, pasikeitus valdančiajai daugumai, pareigų netekdavo apie 20–30 proc. valstybės tarnautojų. Vėliau kaita prislopo, bet politizacijos lygis liko gana didelis. Politinės partijos vis dar protegavo ir skyrė savo narius į vadovų postus – taigi, žmonės pareigas gaudavo ne pagal kompetenciją ir gebėjimus, o pagal priklausomybę partijai. Tyrimas atskleidė, kad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai valstybės tarnybą politizavo struktūriniu būdu, t. y. vykdė reformas, kurių pretekstu senus vadovus atleido, jų vieton paskyrė nemažai profesionalų. Socialdemokratai buvo linkę į karjeros pareigas prastumti „savus kadrus“. Darbo partija postais valstybės įstaigose viliojo žmones, kuriems kelta sąlyga stoti į šią politinę organizaciją. Politikams vis dar paranku turėti „savą direktorių“ visose srityse, ne tik kaip garantą įdarbinti „reikiamus asmenis“ ir priimti „reikiamus sprendimus“. Todėl niekas kitas taip nestabdo valstybės inicijuotų reformų, kaip pati valstybės sistema.
2017 06 01 14:14
Spausdinti