Prenumerata

ketvirtadienis, vasario 20 d.

Apleista platforma jūroje, upės sala, lopinėlis dykynėje, pagardinti humoru ir fantazija, pasauliui padovanoja neįprastų šalių būrį

Jei manote, kad aplankėte egzotiškiausias valstybes, įskaitant tokias kaip Nauru ar Sent Kitsą ir Nevį, nebūkite tokie tikri. Egzistuoja gausybė mikrovalstybių, kurios turi savo teritoriją, vėliavas, pasus, konstitucijas, kartais himnus, pinigus ar net laiko juostas. Tokiose šalyse yra ir prezidentai, karaliai, hercogai, imperatoriai, Jo Šviesybės ar iš kelių žodžių sudarytų titulų savininkai. Mikrovalstybių suskaičiuojama bent keletas dešimčių, jų valdytojai kas dvejus metus rengia pasaulinius sąskrydžius. Norint tapti mikrovalstybe, iš esmės užtenka apie tai paskelbti. 1932-ųjų Montevidėjaus konvencijoje nurodoma, kad tam reikia turėti nuolatinę populiaciją, bent šiek tiek teritorijos ir būti pasiruošus palaikyti ryšius su kitomis šalimis.

Montevidėjaus konvencijoje nurodoma, kad, norint tapti valstybe, reikia turėti nuolatinę populiaciją, bent šiek tiek teritorijos ir būti pasiruošus palaikyti ryšius su kitomis šalimis.

Nenuostabu, kad kartais tai atrodo kaip pokvailis pokštas. Pavyzdžiui, Kanados teritorijoje 25 metus gyvavusi Išorinės Baldonijos kunigaikštystė (Principality of Outer Baldonia) buvo įkurta žvejyboje geriant romą, Lavlio (Lovely) karalystė Londone pradėta kaip BBC laidos, kuri vadinosi „Kaip įkurti savo valstybę“, pagrindas, Aerikos (Aerican) imperija sugalvota kaip teorinis valstybės eksperimentas – šalis užima nedidelius plotus Kanadoje, Australijoje, JAV, taip pat Marse ir Plutone. Akivaizdu, jog kai kurios teritorijos gerokai peržengia logiškas valstybės ribas, tačiau kitos iš tiesų nori tvarkytis savaip ir kad su jomis būtų skaitomasi. Viena garsiausių mikrovalstybių – netoli Jungtinės Karalystės krantų ant jūrinės platformos įkurtas Silandas (Sealand) – dėl savo geografinės padėties bent jau kurį laiką galėjo jaustis labai savarankiškas. Audringoje jo istorijoje būta įvykio, kai britai atsisakė išlaisvinti ten įkalintą Vokietijos pilietį, motyvuodami tuo, kad Silandas nėra jų teritoriniuose vandenyse. Vokietijai teko siųsti diplomatus tiesiai ten. Australijos teritorijoje esančios Hato Upės Kunigaikštystės (Principality of Hutt River) įkūrėjai pralaimėjo bylą teisme dėl nesumokėtų mokesčių, tačiau vėliau iš Anglijos karalienės, kuri istoriškai yra Australijos monarchė, gavo sveikinimą nepriklausomybės proga. Dauguma šių šalių įkurtos jau egzistuojančiose ir išsipirktose, tačiau šalies mastu nedalomose teritorijose. Bet kai kurios jų, siekdamos turėti daugiau svertų savo nepriklausomybei užtikrinti, išnaudoja landas tiek įstatymuose, tiek žemėlapyje. Prie Serbijos ir Kroatijos sienos ant Dunojaus krantų yra keletas „kišenių“, kurių statusas ginčytinas. Vienoje jų, kurios nenori nei viena, nei kita šalis, 2015 m. čekų aktyvistas įkūrė Liberlandą (Liberland), vėliau, išnaudojant kitas „kišenes“, atsirado dar keletas mikrovalstybių. Panašiu principu Antarktidoje įsteigta Vestarktika (Westarctica). Kyla klausimas, kokia viso to prasmė. Nors šiais laikais dėl paprasto pokšto žmonės pasiryžę nueiti labai toli, tai nėra vien tik juokai. Vieniems tai yra būdas užpildyti tuštumą gyvenime, kitiems – eksperimentas. Tretiems, kaip finansiniais nusikaltimais pagarsėjusiai Melchizedeko dominijai (Dominion of Melchizedek), – būdas nelegaliai praturtėti. Vis dėlto dauguma mikrovalstybių yra vienokie ar kitokie politiniai pareiškimai, keliantys iššūkių esamai santvarkai. Ledynų respubliką (Glacier Republic), pasinaudojusi įstatymo spragomis, šalia Pietų Amerikos krantų įkūrė „Greenpeace“. Ladonija (Ladonia) Švedijoje atsirado menininko Larso Vilkso iniciatyva po to, kai paplūdimyje jo pastatytas skulptūras norėta paskelbti nelegaliomis. Hato Upės kunigaikštystė įkurta protestuojant dėl valstybės nustatytų grūdų produkcijos kvotų. Jutos dykumoje esančio Zakistano (Zaqistan) įkūrėjas menininkas Zaqas Landsbergas buvo pasipiktinęs tuomete prezidento George’o W. Busho vykdoma politika ir nusprendė pažiūrėti, ar pats sugebės valdyti valstybę. Tad akivaizdu, kad už daugelio šių pokštų slypi šis tas daugiau – pasipriešinimas biurokratijai ir geresnės valstybės viltis.