Meniu
Prenumerata
pirmadienis, vasario 17 d.
Valstiečių pokeris: azartinių lošimų imsis, bet ar bus naudos?
Ovidijus Lukošius
Gytis Kapsevičius
Vyčio Snarskio pieš.

Draudimų vėzdo įsitvėrusi naujoji Lietuvos valdžia netrukus paskelbs karą dar vienam priklausomybę sukeliančiam verslo sektoriui – lošimams. Čia slypi ir pavojų, ir galimybių.

Atkreipti skvarbų dėmesį į lošimų rinką Vyriausybė yra numačiusi savo programoje – svarstoma griežtinti lošimų reklamos reikalavimus ir grynųjų pinigų naudojimą lošimo automatų salonuose, statyti užkardas nepilnamečiams į juos patekti ar pirkti loterijos bilietus, sujungti lošimo automatus į vieną sistemą. Imdamiesi šios pertvarkos politikai neturėtų perlenkti lazdos, nes, uždėjus apynasrį legaliai veikiančioms įmonėms, atsilaisvinusią nišą užims nelegalių lošimų organizatoriai, kurių sukeliamos problemos būtų nepalyginti didesnės. Visai šalia esantis pamokomas pavyzdys – Lenkija. Joje, įvedus vieno kazino 250 tūkst. gyventojų apribojimą, dalis legaliai veikiančių įmonių bankrutavo, o jų vietą užėmė nusikaltėlių kontroliuojamas pogrindis. Neteisėtai organizuojamų lošimų internetu (skaitykite „Pagauk, jei gali“) ir sutartų rungtynių bei lažybų („Įvarčiai į savo vartus“) problemas išsamiai nagrinėjame kituose šio numerio straipsniuose. Tačiau yra dar viena lošimų verslo sritis, kurią politikai norėtų kontroliuoti griežčiau, – tai B kategorijos lošimo automatai. Tokius automatus leidžiama eksploatuoti lošimų salonuose, vieno statymo suma negali viršyti 50 centų, o maksimalus vieno lošimo laimėjimas negali būti didesnis nei 200 kartų už statomą sumą (ne daugiau kaip 100 eurų). Tūkstantinėms sumoms prarasti žaidžiant tokiais aparatais reikia daug laiko, tad į lošimus įnikę asmenys rizikuoja mažesniais nuostoliais. Tačiau valstybė neturi užtikrintos jų kontrolės mechanizmo ir, kaip teigė IQ konsultavę šį verslą išmanantys ekspertai, senesnio modelio B kategorijos aparatų skaitiklių rodmenims pakeisti užtenka atsuktuvo. Tai palieka landų plauti pinigus, slėpti mokesčius. Lošimų salonų savininkai už kiekvieną B kategorijos aparatą moka fiksuotą 87 eurų per mėnesį mokestį. Lošimų verslui netaikomas pridėtinės vertės mokestis, tad, be tradicinių su darbo santykiais susijusių prievolių, lieka sumokėti pelno, jei įmonė jo gauna, mokestį. Iš kontrabandos ar kitos nusikalstamos veikos gauti pinigai palyginti nedidelėmis sąnaudomis gali tapti ir lošimų salone laimėtu prizu, ir akcininkams išmokėtais dividendais. Kita schema – pakeisti aparato rodmenis ir pasisavinti grynuosius. Tai hipotetinės situacijos, tačiau apie tokias schemas valstybės institucijos buvo įspėtos prieš penkerius metus, bet įstatymų leidėjai iki šiol užkardų tam nepastatė.

Dešimtmetis pogrindyje

Azartiniai lošimai Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo nebuvo reglamentuoti, to meto spaudoje mirgėjo straipsniai apie pogrindinius kazino šalies didmiesčiuose. Azartinių lošimų įstatymas priimtas 2001 m. ir į Lietuvos rinką atvėrė kelią Estijos kapitalo valdomai bendrovei „Olympic Casino“. Netrukus buvo įkurti pirmieji legalūs lošimo namai, o pareigūnai ėmėsi atkaklesnės kovos su pogrindiniais.
Azartiniai lošimai Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo nebuvo reglamentuoti, to meto spaudoje mirgėjo straipsniai apie pogrindinius kazino šalies didmiesčiuose.
Naujuose tviskančiuose kazino buvo galima išmėginti laimę ir prie lošimo aparatų, nors azartiški žmonės su jais turėjo progą susipažinti ir anksčiau – juos verslininkai įrengdavo tik pramogai skirtų elektroninių žaidimų salonuose. Po daugiau nei metų įstatymais įteisinti B kategorijos lošimo aparatai, kuriems leista priimti grynuosius pinigus – monetas. Neriboto laimėjimo A kategorijos aparatuose banknotų naudoti neleista, grynuosius lošėjai į žetonus turi iškeisti labiau kontroliuojamoje kasoje. Politikų siekis griežčiau prižiūrėti lošimų verslą Lietuvoje nebūtų išskirtinis, monitoringo sistema įdiegta net ir kaimynėje Baltarusijoje. Sujungus visus lošimo aparatus į bendrą tinklą, valstybės institucijos kontroliuotų visą informaciją apie kiekvieną lošimo įrenginį.

Projektai strigo Seime

Ir atsakingų valstybės institucijų, ir dalis IQ kalbintų lošimų verslo atstovų sutinka, kad 2001 m. priimtas ir daugybę kartų taisytas Azartinių lošimų įstatymas yra atgyvena. „Akivaizdu, kad dalis reglamentavimo yra pasenę, neatitinka šiuolaikinio gyvenimo aktualijų. Azartinių lošimų įstatyme nepakankamai reglamentuoti probleminio lošimo prevencijos, lošimo prieinamumo ir kiti su lošėjų apsauga susiję klausimai“, – kalbėjo Finansų ministerijos Finansų rinkų politikos departamento direktorius Sigitas Mitkus. Lošimų verslo kontrolė priskirta Finansų ministerijai. Užmojų keisti Azartinių lošimų įstatymą buvo ir praėjusios kadencijos Seime, tačiau iniciatyvos prigesdavo Biudžeto ir finansų komitete. Jam vadovavo Darbo partijos atstovas Petras Narkevičius, lošimų tema itin domėjosi ir jo pavaduotoju buvęs įtakingas socialdemokratas Bronius Bradauskas. Lietuvos lošimų versle susiduria įvairių interesų, o jiems ginti finansinės motyvacijos taip pat netrūksta. 2016 m. sektoriaus apyvarta siekė 770 mln. eurų, bendrosios pajamos, atskaičius išmokėtus laimėjimus (GGR), – 90 mln. eurų.
Interesų grupių aktyvumą kaip didžiausią trukdį keisti įstatymus mini ir finansų viceministras S. Mitkus: „Kai kurie rinkos dalyviai nesuinteresuoti reglamentavimo keitimu, juos tenkina esama padėtis: neefektyvi lošimo aparatų įplaukų ir išmokų kontrolė, popierinių ataskaitų pildymas rankiniu būdu, galimybė į lošimų salonus ir lažybų punktus patekti nepilnamečiams.“ Seimo narys socialdemokratas Julius Sabatauskas nuo 2013 m. siūlė įstatymu įpareigoti valdytojus neįleisti priklausomybės kamuojamų žmonių, kurie yra pateikę tokį prašymą Lošimų priežiūros tarnybai, į lošimų salonus ir kazino (apie projektą „Nenoriu lošti“ plačiau skaitykite „Iniciatyva tapo įstatymu“). Įstatymo pataisai priimti prireikė beveik trejų metų. „Tai galėjo lemti aktyvus lobizmas. Azartiniais lošimais rūpinasi vienas ir tas pats lobistas, pastaruoju metu Seime matydavau tik jį“, – kalbėjo J. Sabatauskas. Politiko minimas asmuo yra advokatų kontoros „Glimstedt“ partneris Linas Sesickas, atstovaujantis Nacionalinei lošimų ir žaidimų verslo asociacijai (NLŽVA). Pernai rudenį Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) nusprendė, kad registruotas lobistas L. Sesickas pažeidė Lobistinės veiklos įstatymo reikalavimus, nes VTEK teikiamose lobistinės veiklos ataskaitose nenurodė savo lobistinės veiklos atstovaujant NLŽVA interesams. Šios asociacijos valdybos pirmininkas yra Samoilas Kacas, bendrovės „Tete-a-tete“ akcininkas. NLŽVA priklauso su S. Kacu susijusios įmonės „Tete-a-tete“ ir „Tete-a-tete“ kazino, taip pat viena mažiausių sektoriaus žaidėjų bendrovė „Unigames“. Kalbėdamas su IQ žurnalistais S. Kacas pripažino, kad asociacija atstovauja vienos grupės interesams ir yra priversta gintis nuo esą iš rinkos juos stumiančių konkurentų. Pernelyg aktyviais lobistų veiksmais skundėsi ir 2008–2012 m. Seimo narys Žilvinas Šilgalis, anksčiau buvęs vienu iš naują lošimų įstatymo projektą rengiančios grupės narių. Seimo narė Rima Baškienė su kolegomis 2014 m. pateikė B kategorijos lošimo automatų operatoriams nepalankų pasiūlymą ir atkreipė dėmesį į agresyvią interesų grupių įtaką. Tiesa, šiandien ji situaciją mato kitaip ir pabrėžia, kad, nors azartinių lošimų lobistai yra aktyvūs, jie nėra išskirtiniai. „To nesureikšminčiau. Žiūrėdama iš laiko perspektyvos, negalėčiau sakyti, kad tai buvo kas nors išskirtinio – taip elgiasi, pavyzdžiui, ir alkoholio pramonės ar kaupiamųjų fondų atstovai“, – žurnalui IQ sakė viena Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderių. Tiesa, dabar galiojančiame įstatyme galima rasti nuostabą keliančių išlygų. Pavyzdžiui, lažybų, kurios yra realiuoju laiku vykstančių įvykių spėjimas, punktuose leista organizuoti lažybas dėl, kaip apibrėžiama įstatyme, „objektyviai neįvyksiančių (nuotolinio lošimo įrenginio sukurtų) šunų ir žirgų lenktynių“. Kitaip tariant, lošėjai gali stebėti iš fragmentų sumontuotą vaizdo siužetą ir lažintis dėl kompiuterio modeliuojamo rezultato. Šypseną kelia ir tai, kad lažintis galima dėl realiai nevykstančių šunų ir žirgų lenktynių, tačiau, tarkime, žiurkių ar tarakonų būtų draudžiama. NLŽVA užsakymu verslo patarėjų ir audito bendrovė „Deloitte Lietuva“ praėjusiais metais parengė Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikų vertinimo ataskaitą, kurioje pateikė išvadą, kad B kategorijų lošimo aparatų verslas neturi reikšmingos įtakos pinigų plovimui ir teroristų finansavimui, tačiau korupcijos rizika apibrėžta kaip vidutinė ir įvertinta 6 balais iš 15-os.

Rinka dar neužpildyta?

Šiemet IQ užsakymu „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenimis, vos 2 proc. respondentų nurodė, kad lošimų pasiūla Lietuvoje yra per maža, 42 proc. teigė, kad pakankama, 29 proc. – kad per didelė. 2016 m. lošimų bendrovių apyvarta, palyginti su 2015-aisiais, padidėjo 60 mln., GGR – 5 mln. eurų. Apyvartos pokytis per dvejus metus siekė 184 mln., GGR – 11,5 mln. eurų. Lošimų verslo bendrovių pajamoms įtakos turėjo ir euro įvedimas, suteikęs progą padidinti minimalius statymus, pabranginti loterijų bilietus. Pavyzdžiui, „Teleloto“ bilieto kaina pakilo nuo 2 litų iki 1 euro (1,7 karto), didžiausias leistinas B kategorijos aparatų statymas – nuo 1 lito iki 0,5 euro (1,7 karto).
Pastaraisiais metais kiek traukėsi tik lažybų punktų tinklas, tačiau ne pačių lažybų apimtis – jų apyvarta didėjo internete (pernai pasiekė 216 mln. eurų), o antžeminiuose punktuose menko (138 mln. eurų). Lošimams skirtų vietų per pastaruosius šešerius metus gerokai padaugėjo, labiausiai augo B kategorijos lošimo aparatų skaičius, buvo atidaryti penki nauji kazino (žr. lentelę). Tačiau penkiolikoje šalies savivaldybių nėra nei žaidimų automatų salonų, nei kazino, nei lažybų punktų.

Nauda valstybei

Lošimų verslas Lietuvoje apmokestintas mažiau nei kaimynėse. Pavyzdžiui, už lošimų veiklos licenciją mūsų šalyje reikia sumokėti vienkartinį 908 eurų mokestį, Estijoje jis – 47 940 eurų, Latvijoje kasmet renkama po 35 580 eurų. Kas mėnesį Lietuvoje tenka mokėti po 87 eurus už kiekvieną B kategorijos lošimo aparatą, 232 eurus – už A kategorijos aparatą, 1738 eurus – už kiekvieną lošimo stalą kazino. Vis dėlto imtis šio verslo reikia didelių investicijų – įstatinis kapitalas turi siekti ne mažiau kaip 289 tūkst. eurų (lošimo salonai, bingas, lažybos), o atidarant kazino – 1,158 mln. eurų. Bendrovės taip pat turi rezervuoti lėšas laimėjimams išmokėti: 11 585 eurų – už žaidimo stalą, 7241 eurą – už A kategorijos ir 145 eurus – už B kategorijos aparatą. Lietuviai, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, azartiniams lošimams ir loterijoms išleidžia mažiau, bet skiriamų pinigų dalis auga: 2014 m. vieno pilnamečio šalies gyventojo vidutinės išlaidos azartiniams lošimams siekė 33, loterijoms – apie 24 eurus. Latviai azartiniams lošimams užpernai išleido vidutiniškai 107, slovėnai – 166, danai – 228 eurus. „Netiesa, kad kuo tauta vargingesnė, tuo dažniau bando laimę loterijose. Atvirkščiai – lietuviai išleidžia panašiai kaip rumunai ir bulgarai“, – teigė Antanas Muraška, didžiausios loterijų organizatorės Lietuvoje bendrovės „Olifėja“ direktorius. Loterijoms, įvertinus privalomą jų organizatoriams teikti paramą, tenka didžiausia mokesčių našta – 2015 m. ji siekė 31 proc. GGR. Šis A kategorijos aparatų rodiklis buvo 16, lažybų – 15, lošimo stalų – 13, B kategorijos aparatų – 11 proc. 2014 m. į šalies biudžetą loterijų ir azartinių lošimų mokesčio atseikėta 13,1 mln. eurų. „Tačiau nereikėtų aklai džiaugtis į biudžetą surenkamomis pajamomis, nes lošimai sukelia nemenkų socialinių problemų – didžiausia lošėjų grupė yra jauni darbingo amžiaus vyrai, kurie turėtų kurti BVP, bet jie tuo metu lošia“, – kalbėjo Virginijus Daukšys, Lošimų priežiūros tarnybos direktorius.

Verslą erzina apribojimai

Lošimų verslo atstovai skirtingai vertina valdžios užmačias griežtinti sektoriaus kontrolę, tačiau jų reakcija natūrali – bet kokie nauji valdžios reikalavimai didina veiklos sąnaudas, ir tai verslas sutinka priešiškai. „Valdžia bando kirviu užmušti musę“, – vaizdingą posakį rado advokatas L. Sesickas, atsakydamas į IQ klausimą, kokį poveikį B kategorijos aparatus eksploatuojančioms bendrovėms turėtų prievolė įdiegti kiekvieną įrenginį kontroliuojančią sistemą. Bendrovės „Novogaming Vilnius“ vadovas Danutis Baubonis įžvelgia ir galimybių verslui, nes šiuolaikinės technologijos užkirstų kelią piktnaudžiauti tiek lošimų organizatoriams, tiek nesąžiningiems darbuotojams, būtų galima įdiegti efektyvias priklausomybę turinčių žmonių kontrolės sistemas. Investicijos atsipirktų, nes technologijos leidžia atsisakyti dalies darbuotojų. Vienas lošimų verslo Lietuvoje senbuvių, šia veikla užsiimantis nuo 1989 m., „Tete-a-tete“ akcininkas S. Kacas tvirtino, kad didelė dalis B kategorijos lošimo aparatų netinkami prijungti prie bendro tinklo, todėl jiems pakeisti reikėtų nuo 15,1 iki 21 mln. eurų. „Daugumai bendrovių tai būtų nepakeliama našta“, – teigė jis. Aleksandr Avin, „Olympic Casino“ kazino operacijų vadovas, atkreipė dėmesį, kad griežtesni reikalavimai, pavyzdžiui, atskirti skirtingų rūšių lošimų patalpas, gula tradicinėms bendrovėms ant pečių, o internetu lošimus organizuojančios įmonės tokio reguliavimo išvengia. S. Kacas siūlo lygiuotis į Jungtinę Karalystę, kurioje lošimų verslas reguliuojamas itin liberaliai – riboto laimėjimo aparatus galima pastatyti tiesiog bare. Tačiau britai puoselėja šimtametes lošimų tradicijas, todėl bet kuris šios šalies politikas pasirašytų politinės mirties nuosprendį, jei pasiūlytų pastebimai sugriežtinti lošimų verslą.
Norvegijoje loterijas ir lošimus gali organizuoti tik dvi bendrovės, abi priklauso valstybei.
Skandinavijos šalys yra kitoje kraštutinumo pusėje – jose lošimai itin griežtai ribojami. Norvegijoje loterijas ir lošimus gali organizuoti tik dvi bendrovės, abi priklauso valstybei. Lošėjai kontroliuojami, kiek laiko gali žaisti ir kiek pinigų pralošti. Lietuvai reiktų rasti savo vidurio kelią – valstybei nepaleisti kontrolės, tačiau pernelyg griežti apribojimai atvertų nišą nelegaliai veiklai. Politikų statymai turėtų būti apgalvoti.
2017 04 27 09:00
Spausdinti