Meniu
Prenumerata
pirmadienis, vasario 24 d.
LIETUVA IR BALTARUSIJA
Santykių su Baltarusija mįslė: kur veda dviejų krypčių kelias?
Kotryna Tamkutė
(Vyčio Snarskio pieš.)

Viešojoje erdvėje deklaruojantys puikų išmanymą apie Baltarusijos reikalus, iš tikrųjų lietuviai nelabai žino, ką su ja veikti

Jau kuris laikas žodis „specifiniai“ vartojamas kaip tinkamiausias būdvardis Lietuvos ir Baltarusijos santykiams apibūdinti. Bendrą 679 km ilgio sieną ir istoriją turinčios valstybės interesų viena kitos atžvilgiu taip pat nestokoja. Dalis jų, ypač ekonomikos sektoriuje, gana neblogai įgyvendinami: prekyba 2018 m. augo ir siekė 1,845 mlrd. eurų, abi šalys viena kitoje investuoja šimtus milijonų eurų, Baltarusija yra ketvirta atvykstamojo turizmo rinka Lietuvoje (165,6 tūkst. turistų), tranzitas vyksta geležinkeliais ir uostu. Tačiau, ėmus kelti saugumo ir vertybinius klausimus, dialogas staiga nutrūksta.

Ilgą laiką Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu buvo dviejų kelių – stengiantis režimą izoliuoti, bet demokratijos ir žmogaus teisių apsaugos siekiančiai pilietinei visuomenei siūlyti paramą.

Prieš bene dešimtmetį įvykęs tuometės prezidentės Dalios Grybauskaitės bandymas pradėti konstruktyvų pokalbį liko be atsako, kitų aukščiausių šalies pareigūnų svarstymai apie santykių padėtį panašūs į būrimą iš tirščių. Kurį laiką itin garsiai apie Rytų partnerystę kalbėjusi ES paskendo „Brexito“, pabėgėlių krizės ir ekonomikos iššūkiuose, kortas tarptautinėje politikoje sumaišė 2014 m. įvykusi Krymo okupacija. Santykių su Baltarusija kontekste svarbi ir JAV pozicija: po dešimties metų pertraukos šį rugsėjį į Minską buvo sugrąžinti JAV diplomatai, nerimaujama dėl Rusijos karinių bazių prie pat NATO sienos įkūrimo.

IQ kalbinti politologai įsitikinę: valstybių dialogas yra būtinas. „Dabartinė mūsų pozicija yra dviprasmiška, mes neturime atsakymų į fundamentalius klausimus“, – įsitikinęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas. Stokojant aiškumo dėl dialogo turinio, tuo pasinaudoti siekiančių jėgų gali atsirasti akimirksniu.

Puiki proga Lietuvai atlikti vidinę reviziją ir nusistatyti bendradarbiavimo su Baltarusija tikslus atsirado po prezidento rinkimų. Tapęs šalies vadovu, Gitanas Nausėda sakė, kad Lietuvos ir Baltarusijos santykiai turi keistis, pripažino esantis dialogo su Aliaksandro Lukašenkos režimu šalininkas. „Tačiau pasakius A, nebuvo pasakyta B, – teigė Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius. – Vis dar nežinome, koks turėtų būti to dialogo turinys.“ Būtent tai, pašnekovo nuomone, kelia įvairių šio klausimo interpretacijų.

Principo reikalas

Bandant suprasti, kur link turėtų būti kreipiami Lietuvos ir Baltarusijos santykiai, reikia atsakyti sau į klausimą, kaip įsivaizduojame šalies kaimynės padėtį?

Lietuvoje vieni A. Lukašenkos režimą vertina kaip į padėtį be išeities patekusį įkaitą ir skatina galvoti apie priemones, užtikrinančias paramą demokratijai ir žmogaus teisėms. „Mes tarsi sakome, kad Baltarusijos poziciją apibrėžia Rusijos agresyvumas, ir ji, nors ir bando spurdėti, išlaikyti savarankiškumą, tai padaryti jai reikia padėti“, – mano T. Janeliūnas.

Lietuva reikalauja užtikrinti laisvus ir sąžiningus rinkimus, nevaržomą susirinkimų ir žodžio laisvę kaip sąlygas, kurias įvykdžius būtų galima lygiavertiškai bendradarbiauti ir sulaukti ES bei atskirų šalių narių paramos. Tačiau kaip pasitikėti valdžia, kuri nėra atskaitinga nei tarptautinėms institucijoms, nei savo žmonėms? Klausimų Lietuvos pozicija padėti baltarusiams išlaikyti suverenitetą kelia ir šalies viduje. „Viena vertus, tai nėra kuklu ir kai kuriuos baltarusius tokie pamąstymai žeidžia. Tačiau reikėtų žiūrėti realistiškai – baltarusiai yra suverenūs tiek, kiek tokie nori būti“, – mano VU TSPMI dėstytojas Vytis Jurkonis.

Tačiau nerūpėti negali. Baltarusija yra autoritarinė valstybė ir artimiausia Kremliaus sąjungininkė iš visų Rytų partnerystės valstybių. „Tai – priešiškas Lietuvai režimas, kuris kelia grėsmę“, – įsitikinęs M. Laurinavičius. Jo teigimu, užtenka pasižiūrėti į kiekvienais metais Valstybės saugumo departamento teikiamą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitą – joje Baltarusija jau kurį laiką figūruoja šalia Rusijos. Ne tik dokumentuose. Kai kurie apžvalgininkai Baltarusiją apskritai laiko V. Putino valdomos valstybės gubernija, pasižyminčia formaliu ir labai suvaržytu savarankiškumu. Tad realia Lietuvos pozicijos Baltarusijos klausimu perspektyva laikomas siekis neleisti visiškos jos integracijos į Rusiją.

Kartais ir varžovai (Scanpix nuotr.)

Jei Lietuva prisiima poziciją, kad Baltarusija yra Rusijos valiai paklūstanti valstybė, griežtai atsisako bendrauti su jos valdžia, kelia klausimą dėl sankcijų, gali atsirasti geopolitinio atstūmimo veiksnys. „Mes blokuojame tolesnį Baltarusijos bendradarbiavimą su ES. Vadinasi, geopolitiniu atžvilgiu pažeidžiame savo interesus, nes neleidžiame Baltarusijai suartėti su Vakarais“, – sakė VU TSPMI dėstytojas Laurynas Jonavičius. Tokiu atveju ilguoju laikotarpiu gali atsiverti dar daugiau bendradarbiavimo su Rusija durų, būtų pakenkta žmogaus teisėms. Žvelgiant geopolitiškai, per europinę perspektyvą, Lietuvos tikslas turėtų būti sukurti kiek įmanoma daugiau jungčių, subalansuoti, kad tempimas į Rusijos pusę nebūtų toks stiprus ar bent nestiprėtų.

„Tai dvi viena kitą paneigiančios linijos, – mano L. Jonavičius. – Jei norime skatinti demokratiją, versti autoritarizmą, Baltarusijai turime taikyti sankcijas. Jei vis dėlto manome, kad ji turi išlikti suvereni, reikia su Baltarusija kalbėtis, jai padėti.“ Iš to kyla interesų konfliktas, kurio abu rezultatai legitimūs. Atsakymo, kurios linijos Lietuva laikosi, kol kas nėra.

Naktinė plaštakė

Nėra ir dialogo turinio. Didžiausia baimė dėl to, kuo jį užpildyti, kyla iš nerimo dėl Rusijos įtakos. O šis – dėl to, kad Lietuvai trūksta informacijos. „Mes nežinome, kas tiksliai vyksta Baltarusijoje, kokie yra Vladimiro Putino ir A. Lukašenkos santykiai, kokios yra Baltarusijos vadovo manevrų galimybės, kokiais būdais V. Putinas gali jį spausti, šantažuoti ir priversti ką nors daryti“, – kalbėjo T. Janeliūnas. Savo žinias mes esą bandome pagrįsti atsitiktiniais faktais ir nuogirdomis. „Tačiau iš tiesų šių pozicijų įvertinimas yra fundamentalus, nes nuo to priklauso ne tik mūsų santykiai su Baltarusija, bet ir ES pozicija“, – įsitikinęs pašnekovas.

Į Lietuvą Baltarusijoje šiuo metu esą žiūrima kaip į paskutinį barjerą, kuris kliudo artimesniems santykiams su ES. Mūsų blokuojamas susitarimas dėl partnerystės baltarusiams atvertų daug galimybių, užtiktinų ES paramą Baltarusijos įgyvendinamiems projektams. „Tad noras, kad Lietuva tam bent netrukdytų, geriausiu atveju – skatintų, iš tikrųjų yra“, – mano T. Janeliūnas. Tačiau norint taip bendradarbiauti reikia pasitikėti valstybe ir jos institucijomis.

Problemų kelia ir tai, kad labai daug kas Baltarusijoje pastatyta ant vieno žmogaus – vienos institucijos. „Nors gaji pilietinė visuomenė, tebeegzistuoja demokratinė opozicija ir yra inovatyviai mąstančių valstybės tarnautojų, sprendimai Baltarusijoje priimami vertikaliu principu, o už tai atsakingas A. Lukašenka“, – sakė Rytų Europos studijų centro analitikė Dovilė Šukytė. Šis esą yra puikus žaidėjas, sugebantis laviruoti: išvengti visiško šalies integravimo į Rusiją ir tuo pat metu stiprinti ryšius su ES, gauti jos paramą tam tikroms sritims.

Analitikės nuomone, A. Lukašenkos valdymas gali būti prilyginamas naktinės plaštakės elgsenai, kuri skrenda į šviesą, tačiau per daug priartėjusi gali žūti. Svarbiausias jo tikslas – išlaikyti valstybės stabilumą ir savo valdžią Baltarusijoje. A. Lukašenka esą supranta, kad per gili integracija su Rusija gali grėsti jo nušalinimu. Ypač stiprėjant kalboms apie Rusijos ir Baltarusijos sąjungos valstybę, kurios įtvirtinimas leistų V. Putinui išsilaikyti valdžioje. Kita vertus, šalių integracija karinėje, ekonomikos, energetikos sferoje vyksta jau daugiau kaip du dešimtmečius, tačiau taip ir nevirto formaliai apibrėžtu abiejų valstybių statusu.

Vieni politikos apžvalgininkai tokį A. Lukašenkos elgesį laiko racionaliai pagrįstu balansavimu tarp daugiau naudos atnešiančių pusių. Kiti – mažiausiai 15 metų tebesitęsiančiu Vakarų mulkinimu. Kaip pavyzdį M. Laurinavičius pateikė A. Lukašenkos poziciją Krymo okupacijos klausimu. „Mes kalbame, kad Baltarusijos lyderis nepripažįsta pusiasalio aneksijos, tačiau nepasižiūrime, kaip jis balsuoja Jungtinėse Tautose“, – sakė pašnekovas ir pridūrė, kad pastaruosius metus Baltarusijos demonstruojamas noras balansuoti yra greičiau retorikos aktas, o ne reali pozicija.

Daugiau nei Astravas

Lietuvos ir Baltarusijos santykiams iš mirties taško neleidžia pajudėti Astravo atominės elektrinės situacija. IQ kalbinti pašnekovai pripažįsta, kad jos sprendimas – sudėtingas diplomatinis klausimas. „Atsitraukdama Lietuva prarastų veidą tarptautinėje erdvėje, tačiau nuo tikslo kiek įmanoma didinti saugumą pasislėpti irgi negalima“, – sakė L. Jonavičius. Sprendimo paieškas tik apsunkina kai kurių politikų Lietuvoje, ant Astravo atominės elektrinės klausimo pasistačiusių politines karjeras, siekis aklai izoliuoti Baltarusiją.

„Ne kartą teko ES koridoriuose girdėti apgailestaujant, kad Lietuva stabdo bet kokį progresą santykių su Baltarusija srityje, kartu užveria kelią nieko bendra su branduolinės saugos ar energetikos klausimais neturinčioms iniciatyvoms, pavyzdžiui, orientuotoms į pilietinę visuomenę ir šalies gyventojus“, – apgailestavo D. Šukytė.

Kita vertus, klausimų, kuriais būtų galima užpildyti dialogo su Baltarusija turinį, pavyzdžių – ne vienas. Tarp opiausių – išorinės ES sienos saugumas, dviejų karinių Rusijos objektų, kurių nuomos sutartis artimiausiu metu baigiasi, mokymų, pratybų, taip pat ginklų prekybos klausimai. Baltarusijoje slepiasi kai kurie su Sausio 13-osios nusikaltimais susiję asmenys. „Tų iššūkių gausybė – nuo aplinkosaugos iki istorinės atminties, – įsitikinęs V. Jurkonis. – Bet kol neatsiras abipusis pasitikėjimas ir politinė valia, tai bus tik savotiškas gerų norų ar net svajonių sąrašas.“

2020 01 07 00:05
Spausdinti