Meniu
Prenumerata

sekmadienis, rugsėjo 20 d.
Partija, kurios nebus: kodėl D. Grybauskaitė greičiausiai nepasuks A. M. Brazausko keliu
Kotryna Tamkutė
Kitas kostiumas, ir jau – premjeras (Fotobanko nuotr.)

Lietuvos ir užsienio žiniasklaida jau keletą mėnesių Daliai Grybauskaitei matuoja kėdes tarptautinėse organizacijose. Ji galėtų sulošti įspūdingą partiją ir vietos politikoje, tačiau vargu ar tam ryšis.

Gegužės viduryje įtakingas leidinys „Politico“ įvardijo D. Grybauskaitę tarp kitų keturiolikos moterų, kurios iš Donaldo Tusko galėtų perimti Europos Vadovų Tarybos pirmininko postą. Briuselio koridoriuose Lietuvos prezidentė vertinama kaip rimta pretendentė, turinti darbo Europos Komisijoje patirties. Visgi manoma, kad jos neparemtų Višegrado – Vengrijos, Lenkijos, Slovakijos ir Čekijos – ketvertas, partinė nepriklausomybė jai nesukuria užnugario, o amžius neatspindi šviežio oro gūsio, kurio reikia Europai.

Tačiau įsivaizduokime, kad D. Grybauskaitė nusprendžia aktyviai dalyvauti vidaus politikoje ir 2020-ųjų Seimo rinkimuose vesti kurią tradicinę partiją ar naują politinį darinį. Netrūksta priežasčių manyti, kad po rinkimų D. Grybauskaitė be didesnės konkurencijos galėtų užimti Vyriausybės vadovo postą.

Užsienio valstybėse retai pasitaikantis scenarijus nebūtų pirmas toks Lietuvoje. 1998 m. kadenciją baigęs ir iš politikos pasitraukęs Algirdas Mykolas Brazauskas į ją sugrįžo 2001-aisiais. Ministru pirmininku jis tapo istoriniu Lietuvai momentu – 2004 m. šalis prisijungė prie ES ir NATO. Tokiam A. M. Brazausko karjeros vingiui, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Liutauro Gudžinsko teigimu, buvo palanki itin svarbi sąlyga – jis tuomet buvo bene įtakingiausios Lietuvos socialdemokratų partijos lyderis.

2019 06 25 04:26
Spausdinti