Meniu
Prenumerata

trečiadienis, gegužės 27 d.
Nesvetinga laisvės žemė
Žilvinė Petrauskaitė
A. Smetona 1941 m. vasarą leido J. Bačiūno poilsiavietėje „Tabor Farm“.

Ne vieno lietuvio žinios apie paskutinį Lietuvos Tarybos pirmininko, Lietuvos prezidento Antano Smetonos gyvenimo etapą baigiasi sovietų ideologų įkaltu šmeižtu „bėgo per upelį“. Prieš pat 2019-ųjų, Seimo paskelbtų A. Smetonos metais, pradžią su Istorinės Prezidentūros Kaune istorike dr. Ingrida Jakubavičiene kalbamės apie prezidento šeimos gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose: skurdą, politinių priešininkų puolimą, draugų paramą ir ištikimybę.

– Esate atkuriamosios dokumentikos filmo „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ bendraautorė. Kartu su režisiere Ramune Kudzmanaite viešėjote JAV, vėl susitikote su jau pažįstamu Jadvygos Tūbelienės vaikaičiu Peteriu Kuhlmannu, kurio prisiminimai įnešė dar daugiau spalvų į charizmatiškos tarpukario visuomenės veikėjos paveikslą. Tačiau A. Smetonos vaikaičių liudijimų šiame filme nėra. Kodėl?

– Tikrai labai gaila, kad nei man, nei režisierei nepavyko į filmą įtraukti vienintelio Antano ir Sofijos Smetonų vaikaičio Juliaus Vytauto Smetonos. Jis bendradarbiavo su manimi, kai rašiau knygą „Seserys“, ir kai 2014 m. Istorinėje Prezidentūroje rengiau parodą, skirtą prezidento A. Smetonos gyvenimui egzilyje – atsiuntė pluoštelį nuotraukų ir leido jas publikuoti. Tačiau vienintelis mano interviu su juo telefonu tetruko 20 minučių. Kai bandau tai palyginti su šešerius metus trunkančiu bendradarbiavimu su Tūbelių vaikaičiu P. Kuhlmannu, jo noru kuo daugiau šeimos istorinio palikimo dovanoti Lietuvai, lieka tik apgailestauti, kad su Smetonų palikuoniu tokio ryšio nėra.

– A. Smetonos palikuonys nepritaria ir prezidento perlaidojimui Lietuvoje. Viešumoje sklando tik trumpas (gal neoficialus) šeimos komentaras: „Dar ne laikas.“ Gal jums žinomos konkretesnės tokio sprendimo priežastys?

2019 02 16 13:10
Spausdinti