Meniu
Prenumerata

penktadienis, rugsėjo 18 d.
Globalizacijos krizė
Tomas Janeliūnas

Prekybos barjerų šalinimas tarp šalių ir regionų ilgai laikytas geriausiu pasaulio ekonomikos augimo varikliu. Nuo XX a. vidurio prasidėjęs ekonominio neoliberalizmo pakilimas įtraukdavo vis naujų valstybių ir plėtė rinkas. Bet viskas turi pabaigą.

Ilgus metus derinta ES ir Kanados laisvosios prekybos sutartis vos nežlugo, kai spalį Belgijos valonų regioninis parlamentas neratifikavo šio susitarimo. Nyderlandai referendumu balandį atsisakė pritarti ES ir Ukrainos asociacijos sutarčiai. Jungtinės Karalystės sprendimas trauktis iš Bendrijos patvirtino, kad didesnė dalis britų verčiau atsisakys laisvosios prekybos su ES pranašumų, nei laikysis asmens judėjimo laisvės principų, kurie skatina imigraciją į šią šalį. Donaldą Trumpą išrinkus JAV prezidentu, smarkiai išaugo skepticizmas, jog artimiausiu metu pavyks sėkmingai baigti derybas dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės.

Šie įvykiai nėra atsitiktiniai – tai akivaizdi tendencija, kad laisvoji prekyba, anksčiau buvusi varomąja pasaulio ekonomikos jėga, nebėra tokia patraukli idėja kaip anksčiau. Vienas Lietuvos diplomatų dalijosi įspūdžiais iš ES ministrų susitikimų: „Anksčiau buvusios labai liberalios, nuo tarptautinės prekybos itin priklausančios šalies ministras viename pastarųjų posėdžių jau nebeslėpė savo pozicijos. Jis be užuolankų visiems pareiškė: „Aš net nebandysiu savo visuomenei aiškinti, kad nauja tarptautinė prekybos sutartis sukurs daugiau darbo vietų ar paskatins augti ūkį. Tai jau niekam nebeįdomu. Tokie argumentai nebeveikia!“

Ekonominis neoliberalizmas, kurio ištakos buvo klasikinis liberalų šūkis laissez-faire (leiskite veikti), išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai JAV, be planų atstatyti sugriautą Europą, skatino ir laisvesnės prekybos tarp demokratinių šalių idėjas.

2016 12 18 16:23
Spausdinti