Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, liepos 9 d.
Atsargiai pirmyn: kaip geriausia vertinti Kinijos galią?
Antanas Manstavičius
(Vyčio Snarskio pieš.)

Auganti Kinijos galia vilioja naujomis galimybėmis. Tačiau Lietuva neturėtų pamiršti, kieno pusėje ji stovi.

Kai praėjusių metų birželį Vilniuje ketvirtą kartą lankėsi Tibeto budistų dvasinis lyderis Dalai Lama, su juo nesusitiko nei prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei premjeras Saulius Skvernelis. Praėjus mažiau nei pusei metų, D. Grybauskaitė oficialaus vizito išvyko į nuo 1951 m. Tibetą griežtai kontroliuojančią Kiniją ir su šios šalies prezidentu Xi Jinpingu pasikalbėjo apie eksporto galimybes.

Sąsajos tarp sprendimo ignoruoti Dalai Lamą ir kvietimo vykti į Kiniją nėra akivaizdžios – tai galėjo būti ir sutapimas. Vis dėlto Lietuvos pozicija jautriu Tibeto klausimu yra pasikeitusi iš esmės. Palyginti su 1991 m., kai Dalai Lamos vizitas buvo svarbus įvykis ant kojų besistojančiai šaliai, 2001-aisiais, kai tuometis prezidentas Valdas Adamkus į susitikimą atskubėjo iš ligoninės ir atvirai kalbėjo apie tibetiečių laisvės siekį, ir 2013-aisiais, kai D. Grybauskaitė rado laiko „neplanuotam“ pokalbiui, atvirumo tibetiečiams liko kaip niekad mažai.

Per tuos dešimtmečius keitėsi Lietuva, tačiau dar ryškiau pasikeitė Kinija. Šiandien tai yra didžiausia pasaulio eksportuotoja ir antras pagal dydį ūkis. Maža to, Kinija ir toliau sparčiai (bent palyginti su didžiosiomis Vakarų šalimis) auga ir kartu plečia politinę įtaką. Šiandien jau niekas neabejoja, kad regime naujos galybės iškilimą su visomis iš to išplaukiančiomis įtampomis. „Labai tikėtina, jog Kinija pradės ir politinius motyvus reikšti, diktuoti politines vertybes būtent per ekonominį susiejimą, – IQ sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro dėstytojas Linas Didvalis. – Kinija eina į pasaulį ir jame ieško savo vietos.“

2019 04 25 10:37
Spausdinti