Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 20 d.
VALSTYBINIS KOMERCINIS BANKAS
Ar tikrai Lietuvai reikalingas valstybinis komercinis bankas?
Gytis Kapsevičius
V. Snarskis

Abstrakčioms kalboms apie valstybinį banką buvo savotiškai pritarta prezidento Gitano Nausėdos paraginimu nebijoti diskusijos. Padiskutuokime?

Paskutinis Lietuvos valstybės valdomas bankas – Žemės ūkio bankas – buvo parduotas 2002 m. „Nord LB“, kuris vėliau pervadintas į „DNB Nord“, galiausiai tapo viena „Luminor“ dalių.

Lig šiol, jei kalbų apie valstybinį banką ir kildavo, jos greitai būdavo numalšinamos šalies ekonomistų komentarais. Tačiau šį rudenį apie valstybinio banko idėją buvo šnekama kaip niekada daug. Nors bet koks apčiuopiamas rezultatas dar labai toli, galima padaryti vieną išvadą – šiandien neaišku, kaip tiksliai toks bankas turėtų atrodyti ir kokias funkcijas atliktų.

Visos suinteresuotos pusės pabrėžia skirtingas dabartinės bankų sistemos problemas.

Vieni nori banko kaip finansinio stabilumo garanto krizės atveju. Kiti – kaip koncentruotos rinkos „atskiedėjo“, kartu gebančio finansuoti valstybei reikšmingus projektus. Verslas nori daugiau kapitalo, didesnio pasirinkimo ir palankesnių sąlygų. Susirūpinę regionai kalba apie bankų skyrių skaičiaus didinimą arba išlaikymą. O į mikro lygį kartais nutempiamuose žiniasklaidos debatuose neretai tiesiog šnekama apie gyventojų banko sąskaitos administravimo kainas ir mokėjimo korteles.

Kai kurie šių tikslų suderinami vieni su kitais, tačiau taip pat aišku, kad valstybinis komercinis bankas vargu ar pajėgs išpildyti visų norus. Siekiant šią idėją judinti pirmyn, reikėtų nusistatyti prioritetus.

Nors banko paveikslas dar neryškus, atrodo, kad gyventojams toks darinys patiktų jau dabar. 2019 m. naujienų agentūros BNS užsakymu bendrovės „Vilmorus“ atliktoje apklausoje už valstybinio banko steigimą pasisakė 47,9 proc. respondentų, 20,9 proc. buvo prieš.

Tad šiandien norintys kurti valstybinio banko tinklą turi bent pusės šalies populiacijos užnugarį. Kaip galėtų atrodyti tabu nusikratęs valstybinis bankas, o gal užsibrėžtus tikslus galime pasiekti be jo?

3 milijonai akcininkų

ES šalyse iš viso veikia maždaug 30 valstybės valdomų bankų, tiesa, dalis jų yra įsteigti konkrečiam tikslui. Šie bankai dažnai vadinami nacionaliniais plėtros bankais.

Lietuvoje apie valstybinį komercinį banką daugiau kalbama kaip apie didesnių egzistuojančių komercinių bankų kopiją. Mąstoma, kad jis galbūt neužsidirbtų tiek, kiek pastarieji, tačiau būtų daugiau orientuotas į socialinę sferą. Idėjos šalininkai tikisi, jog būtent valstybės vaidmuo padės atliepti visuomenės bankinius poreikius, perskirstant gautą pelną.

Lietuvos banko duomenimis, didžiausias šalies bankas „Swedbank“ turi 9,4 mlrd. eurų turto, SEB – 8,2 mlrd. eurų. Tad norint, kad naujasis bankas būtų nors kiek reikšmingas, reikėtų nemažai lėšų. Tiksli suma paaiškėtų tik atlikus kaštų ir naudos analizę, tačiau Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas prasitarė, kad konkurencingam valstybiniam komerciniam bankui įkurti reikėtų ne mažiau nei milijardo eurų.

ES veikia nemažai komercinių bankų, kurių tik tam tikra dalis akcijų yra valdoma valstybės, dalis jų taip pat įtraukti į vertybinių popierių biržą. Lietuviško valstybinio komercinio banko šalininkai sako, kad privatus kapitalas irgi galėtų prisidėti prie idėjos, skiriasi tik vertinimas, kiek akcijų privalo turėti valstybė.

Vienas didžiausių valstybinio komercinio banko šalininkų ir komercinių bankų kritikų europarlamentaras Stasys Jakeliūnas mano, kad nors bankas galėtų vykdyti įvairias veiklas, svarbiausios jų būtų stabilumo užtikrinimas ir kapitalo apsaugojimas nuo jo išvedimo iš šalies kriziniu laikotarpiu. Būtent todėl valstybė turėtų turėti jei ne visą, tai bent kontrolinį jo akcijų paketą. „Finansiniam stabilumui palaikyti krizinių reiškinių atveju reikia, kad bankas būtų gana stambus. Nebūtinai pirmas, bet ir ne ketvirtas. Kalbėtume apie vieną didžiausių bankų, tam yra visos sąlygos. Kapitalo dydis nelabai svarbus, nes tai būtų valstybės turtas. Prilyginčiau jį infrastruktūros projektui, o mes esame padarę ir rizikingesnių“, – sakė jis.

Lietuvos banko valdybos narys Marius Jurgilas neatmeta galimybės, kad banko vizija gali išsikristalizuoti į vietos kapitalo banką. Jei ši idėja būtų įgyvendinta, turėtų būti sudarytos sąlygos dalyvauti lietuvių verslui. Taip kapitalo rinka padėtų užtikrinti banko veiklos skaidrumą ir kontrolę.

Fotobankas
Valstybinis komercinis bankas.

Tačiau verslas šiuo metu daugiau nori ne investuoti į bankus, o, atvirkščiai, gauti iš jų paskolų plėtrai. Regionuose paraiškos gauti kreditą svarstomos gerokai ilgiau, daugėja atmestų paraiškų, todėl įmonės ieško visų įmanomų galimybių. Štai 2019 m. pirmą pusmetį Lietuvoje įmonių tarpusavio skolinimosi apimtis augo sparčiausiai ES ir siekė 4,5 mlrd. eurų.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis teigė, kad bankų pasirinkimas stambesniam verslui yra mažesnis nei prieš penkerius metus, todėl finansų kapitalo rinkos seklumo klausimą būtina spręsti valstybiniu mastu. Vis dėlto jis nemano, kad šiuo atveju valstybinis bankas būtų išeitis.

„Manyčiau, kad reikėtų atlikti detalesnes studijas, kaip šias problemas spręsti turimomis priemonėmis. Yra kredito unijos, rizikos kapitalo fondai. Ar tikrai išsemtos galimybės dalyvauti rinkoje draudimo, pensijų fondams? Man atrodo, čia yra erdvės. O jei ir šie ištekliai išsektų, tada reikėtų galvoti apie komercinį valstybinį banką“, – savo poziciją dėstė verslininkas.

Lietuviško banko projektas net nebūtinai būtų geras kąsnis investuotojams. Greičiausiai būtų pasitenkinama ribotu pelnu. Be to, Investuotojų asociacijos valdybos narė Sigita Pranckėnaitė teigė, kad šiandien biržinių valstybės kontroliuojamų įmonių rezultatai ne visuomet yra nuspėjami ir džiuginantys: „Dažnai tai lemia besikeičianti valstybės politika, kuri paliečia ir jų kontroliuojamas įmones. Valdysenos praktika, didinant nepriklausomų narių skaičių, taip pat įmonių rodiklių stebėjimą, gerėja. Visgi kaip ir matėme Lietuvos pašto atveju, politikai ne visuomet leidžia pačiai įmonei spręsti, kas jai yra geriausia.“

Lietuvos pašto istorija, kai susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus teikimu atleista jo valdyba nebuvo pakeista naujais nariais beveik mėnesį, valstybės valdomo komercinio banko naratyvą papildė ne visai pozityvia gaida. Valstybės valdomų įmonių skaidrumas ir nepriklausomumas nuo politikų dar turi vietos didėti, tačiau viena, kai politika įsisuka į įprastos regioninės įmonės valdymą, kita – kai taip atsitinka pasitikėjimu grįstame bankų sektoriuje.

Daugiausia klausimų dėl tokio banko valdymo kelia būtent dominuojantis valstybės dėmuo. Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Mantas Zalatorius teigė neužimantis konkrečios pozicijos dėl valstybinio banko, tiesiog pasisakantis už sveiką konkurenciją. Visgi jam kyla nuogąstavimų dėl to, kad jei bankas norės pigiau skolintis rinkose kaip garantą turėdamas Lietuvos valstybę, bus sukuriamos nelygios žaidimo sąlygos. Ne paskutinėje vietoje yra ir rizikingas valdymo modelis. „Banke akcininkas yra labai aiškiai atribotas nuo vadovybės, nes jeigu būtų kitaip, banku niekas nepasitikėtų. Tai, ką matome viešojoje erdvėje, neprideda pasitikėjimo. Bet tai ne valstybinio banko problema. Tai valdžios aparato problema. Jei nepasitikima valdžia, nebus pasitikima ir valdžios banku“, – sakė jis.

Buitiniai rūpesčiai

Lietuvos pašto istorija taip pat priminė vieną svarbiausių valstybinio banko įkūrimo aspektų – jam reikės fizinio skyrių tinklo. Pagal pirminę viziją, siekiant aptarnauti regionus, šis tinklas turėtų būti kuo platesnis.

Siūlymas steigti vadinamąjį Regionų plėtros banką dar 2016 m. buvo įrašytas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) Seimo rinkimų programoje. Jie tinklo problemą manė išsprendę – teigta, kad toks bankas galėtų būti kuriamas Lietuvos pašto pagrindu. Partija laimėjo Seimo rinkimus, bet veiksmų šiai idėjai įgyvendinti nebuvo imtasi, nors vėl suintensyvėjus diskusijoms ji pamažu grįžta.

LVŽS sumanyto Regionų plėtros banko misija buvo ne tik atlikti stabilizuojantį vaidmenį krizių atveju, bet ir išlaikyti paslaugų prieinamumą. Remiantis pastaruoju kriterijumi, Lietuvos paštas tuo metu tarsi buvo geras kandidatas. Jis iš bankrutavusio banko „Snoras“ perėmė vadinamųjų snoriukų tinklą ir įkūrė „PayPost“ skyrius. Juose galima sumokėti mokesčius, pasiimti paskolą, pasirašyti automobilio lizingo sutartį, įsigyti draudimą. Tiesa, „PayPost“ veikia kaip vartotojo ir įmonių tarpininkas, o norint tapti banku, reikėtų specialios licencijos. Paštui dar trūksta el. infrastruktūros, taip pat bankomatų, kurie irgi yra problema regionuose, nes jų skaičius mažėja. Tiesa, grynųjų pinigų naudojant vis mažiau, dalis Lietuvos bankų kooperuojasi ir įrengia bendrus bankomatus.

Visgi tiek „PayPost“, tiek pašto skyrių tinklas retėja. Dar 2016 m. veikė 177 „PayPost“ skyriai, o šiandien likę apie 90.

M. Jurgilo teigimu, Lietuvos pašto veiklos optimizavimo pokyčiai parodė, kad platus įmonės aptarnavimo tinklas yra nuostolingas. „Ar tokios struktūros įmonei ant kaklo pakabinę dar vieną socialinę funkciją, pavyzdžiui, finansinių paslaugų prieinamumą regione, turėsime kokią nors teigiamą sinergiją? Sunku patikėti. Manau, kad šiuo metu pasirinkta Lietuvos pašto strategija yra tinkamesnė“, – teigė Lietuvos banko valdybos narys.

S. Jakeliūnas, panašia galimybe domėjęsis dar dirbdamas patarėju Algirdo Butkevičiaus Vyriausybėje, taip pat pripažįsta, kad infrastruktūros atžvilgiu padėtis per kelerius metus pasikeitė. Visgi kitais aspektais ši idėja vis dar gali būti patraukli. „Precedentai dėl Lietuvos pašto valdybos kelia abejonių, bet jei ši įmonė būtų bankas, tikiuosi, kad būtų žiūrima gerokai rimčiau. Jeigu Lietuvos paštas transformuotųsi į finansinių paslaugų įmonę, jos priežiūrą ir valdymą perimtų kitos institucijos. Lietuvos bankas taptų prižiūrinčia institucija, taip pat atsirastų bankams taikomų priežiūros mechanizmų“, – mano europarlamentaras.

Dar pažiūrėsim

Akivaizdu, kad, tik dabar pradėjus konstruktyvesnes diskusijas apie valstybinį komercinį banką, jį įkurti užtruktų ne vienus metus.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kaip per pastaruosius kelerius metus keitėsi finansų sektorius.

Žinoma, didžiausi pokyčiai ir sudarė pagrindą kalboms apie tokio banko kūrimą. Pasitraukus keletui stambiųjų finansų įstaigų, šiandien du didieji pagal turtą užima daugiau nei 60 proc. visos rinkos. Apskritai Lietuvos bankų sektorius yra trečias labiausiai koncentruotas ES po Estijos ir Graikijos. Kaip vienas didžiausių tokios situacijos padarinių įvardijamas būsto paskolų maržų augimas, nes būsto paskolos šiuo metu ir sudaro didžiausią pajamų dalį.

Tačiau naratyvą apie Lietuvoje esančius du su puse banko ir nepakankamą konkurenciją M. Zalatorius vadina neteisingu ir įžeidžiančiu visas šalyje veikiančias finansų įstaigas. Jis pabrėžia, kad Lietuvoje veikia aštuoni bankai ir aštuonių užsienio bankų filialai, o kredito unijų yra net 63.

Pasikeitusios bankininkystės taisyklės ir tobulėjančios technologijos pamažu papildo Lietuvos finansinį žemėlapį. Šalyje steigiami specializuoti bankai, kurie teiks mokėjimų paslaugas, priims indėlius, išduos paskolas. Tokių bankų licencijų nuo 2018 m. pabaigos suteikta penkios, iš jų vienas veiklą jau vykdo. Taip atsirado naujų specializuotų bankų kaip „Mano bankas“, „Revolut Bank“, „European Merchant Bank“, 2019-aisiais išgirdome tokius naujus vardus kaip „PayRay“, „InBank“, „Fjord Bank“. Šiuo metu Lietuvos bankas kartu su Europos centriniu banku nagrinėja dar dviejų naujų rinkos dalyvių paraiškas gauti specializuoto banko licenciją. Be to, Lietuva užsibrėžusi tikslą tapti finansinių technologijų (fintecho) centru.

Visi šie nauji žaidėjai, taip pat tradicinių bankų pritaikomi nauji elektroninės bankininkystės sprendimai nebūtinai atlieptų visus straipsnio pradžioje išvardytus valstybinio komercinio banko kriterijus. Tačiau tai galėtų padėti spręsti tiek bankinių paslaugų pasiekiamumo – internetą Lietuvoje turi 76 proc. namų ūkių ir šis skaičius pamažu auga, – tiek iš dalies konkurencijos problemas.

M. Jurgilas dėl gausėjančių smulkesnių rinkos dalyvių nusiteikęs pozityviai. Jis teigė, kad šis sektorius skatinamas būtent siekiant didesnės konkurencijos finansų rinkoje: „Galima tikėtis, kad iki šiol vykę struktūriniai pokyčiai bankų sektoriuje bus atsverti ir konkurenciją jau veikiantiems bankams ilgainiui didins šiuo metu stebimas esamų mažesnių bankų augimas, taip pat fintecho įmonių ir specializuotų bankų žengimas į Lietuvos rinką.“

Tačiau ne viskas taip paprasta. Nors fintechas ir naujų internetinių bankų paslaugos gyventojams ir smulkesniam verslui galėtų būti išeitis, vyriausiasis prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Simonas Krėpšta mano, kad mažesni nauji rinkos dalyviai dar nėra pasiekę tokio veiklos masto, kad būtų pajėgūs atlikti specifines funkcijas ar reikšmingai paveikti konkurencinę aplinką. „Tiek verslo, tiek valstybės projektų finansavimo sprendimai reikalingi jau dabar. Turime atsakyti į klausimą ne tik kaip skatinti konkurenciją, bet ir kaip finansų sektorius gali prisidėti siekiant ilgalaikių valstybės tikslų, pavyzdžiui, finansuojant projektus, skirtus klimato kaitos poveikiui mažinti ar strateginei valstybės infrastruktūrai plėtoti“, – sakė prezidento patarėjas.

Visgi nežinia, kaip bankų sektorius atrodys dar po penkmečio. Skaitmeninės bankininkystės evoliucija gali pakoreguoti ir valstybinio banko poreikį ar bent jau išbraukti vieną ar kitą nežinomąjį iš diskusijos. Komercinių bankų atstovai džiaugiasi, kad gyventojai vis noriau naudojasi skaitmenine bankininkyste.

Pamažu vykstantys pokyčiai leidžia spėti, jog ateityje socialinis valstybinio komercinio banko aspektas taps ne svarbiausia užduotimi. Tačiau tai priklauso ne tik nuo finansinių technologijų pasiekiamumo, tačiau ir nuo grynųjų pinigų naudojimo apskritai. Dar nemažai žmonių į bankus vyksta dėl grynųjų pinigų operacijų – pernai atliktoje „Spinter tyrimų“ apklausoje atskleista, kad kartą per mėnesį dėl grynųjų pinigų į banką eina iki 50 proc. Lietuvos gyventojų.

2020 02 12 00:14
Spausdinti