Meniu
Prenumerata

penktadienis, gruodžio 3 d.


BANKAI
S. Gutauskaitė-Bubnelienė: SEB nemažins būsto kreditavimo, bet mąsto apie saugiklius
BNS
Asmeninis archyvas
S. Gutauskaitė-Bubnelienė.

Vienam didžiausių Lietuvoje SEB bankui ketvirtadienį pradedanti vadovauti Sonata Gutauskaitė-Bubnelienė sako, kad kaistanti situacija būsto rinkoje verčia jai skirti daugiau dėmesio, tačiau SEB neketina mažinti kreditavimo apimčių, nors gali imtis papildomų saugiklių.

„Dabar, kai NT kaina šoktelėjo daugiau nei auga darbo užmokestis, tai jau truputį kelia nerimą. Be to, prasidėjo būstų pirkimai dar projektinėje stadijoje. Abu šie veiksniai verčia stebėti rinką. (...) Bet jei klausiate, ar planuojame mažinti savo kreditavimą, tai tikrai ne, mes turime tas pačias atsakingas skolinimo gaires, kurios, tikime, yra geras rodiklis ir matydami tam tikras rizikas jei reikia, galime pritaikyti papildomų saugiklių“, – interviu BNS sakė S. Gutauskaitė-Bubnelienė.

Naujoji SEB banko vadovė pripažįsta, kad kai kuriuose šalies regionuose yra pinigų išgryninimo problema, tačiau ją ketinama spręsti bendromis visų šalies finansų ir kredito įstaigų pastangomis, naujus bankomatus įrengiant regionų centruose, kur daugiausia gyventojų bei teikiamos kitos viešosios paslaugos. 

S. Gutauskaitė-Bubnelienė taip pat pabrėžė, kad SEB ir toliau ketina skirti didelį dėmesį pinigų plovimo prevencijai.

„Turime suprasti, kad bankai turi kontrolės instrumentus, bet nusikaltėliai lygiai taip pat tobulėja, išranda naujas priemones. Čia didžiausias iššūkis yra, kaip judėti pakankamai greitai, kad sektume tas naujausias tendencijas ar įvairiausias schemas, kurios naudojamos tokiems nešvariems tikslams“, – sakė naujoji banko vadovė.

– Kaip galėtumėte apibūdinti Baltijos šalių bankų rinką, ar yra tam tikrų aspektų, išskirtinių tik Lietuvai?

– Visos trys Baltijos šalys yra pakankamai nedidelė rinka – turime tik 6,2 mln. gyventojų, panašiai kaip Danijoje ar Bulgarijoje. Potencialo prasme esame tikrai gana maža rinka ir ekonomika. Visos Baltijos šalys yra gana panašios – čia veikia tie patys pagrindiniai bankai, panašios ir paslaugų teikimo tendencijos, kiekviena šalis turi po vieną aktyvesnį vietos rinkos žaidėją. Lietuvoje tai yra Šiaulių bankas, Estijoje – LHV, Latvijoje – „Citadele“ bankas.

Žinoma, jeigu eiti į gylį, skirtumų galima surasti, jie kyla dėl rinkos tradicijų, konkurencijos lygio, tačiau bankininkystėje tiek konkuravimo, tiek naudų klientui prasme, sakyčiau, žaidžiame panašiomis sąlygomis.

– Visgi gal Lietuvos bankininkystės rinka turi kažkokį išskirtinį bruožą?

– Mes turime gerą savybę – esame reiklūs ir siekiame aukštų standartų. Aišku, tai nereiškia, kad mūsų kaimynai to nesiekia, tačiau mes esame greitesni, pažangesni ir pirmesni. Čia galima paminėti mūsų pasirašytą memorandumą dėl grynųjų pinigų prieinamumo – Latvijoje diskusijos apie tai prasidėjo anksčiau, tačiau mes Lietuvoje sprendimą radome greičiau ir jau turime pasirašytą dokumentą bei dėliojame tolesnius žingsnius. Esame orientuoti į rezultatą.

– Baltijos šalys taip pat išsiskiria didele bankų rinkos koncentracija. Ar realu padidinti bankų rinkos konkurencingumą ir ar tai būtų naudinga konkrečiai SEB bankui bei jo klientams?

– Visų pirma noriu akcentuoti, kad mes esame už konkurenciją, nes ji padeda ne tik klientams, bet ir bankams, nes verčia mus labiau tobulėti ir vystytis. Kita vertus, tas didelis koncentracijos lygis yra ne tik bankininkystėje. Lietuvoje, pavyzdžiui, mes turime ir tris didelius mobiliojo ryšio operatorius, kurie tarpusavyje aršiai konkuruoja dėl klientų (...) Sakyčiau, kad bankai Lietuvoje tikrai nėra kažkuo skirtingi, lyginant su kitų sektorių įmonėmis.

– Nepaisant to, finansinių paslaugų prieinamumas dalyje šalies regionų jau tampa problema. Jūs SEB banke iki šiol kuravote būtent mažmeninę bankininkystę, tad gal turite idėjų, kaip šią situaciją būtų galima pakeisti?

– Rinkoje, ir tai liečia ne tik bankus, įvyko natūrali transformacija bei pokytis, kai verslai nuėjo paskui klientus. Pavyzdžiui, regionuose užsidarė ir „Lietuvos pašto“ skyriai, kai kur buvo uždaryta dalis mokyklų. Visa tai buvo daroma dėl labai konkrečių priežasčių, nes iš dalies vietovių žmonės išvyko ir tokiuose regionuose turėti pastatą, kuris nefunkcionuotų ir neatliktų savo funkcijos, nekuria jokios vertės. Manau, tą supranta visi.

Aš sakyčiau, kad regionuose įvyko tam tikra gyventojų transformacija. Dalis žmonių persikėlė į didmiesčius, rajonų centrus, dalis išvyko į užsienį. Tai yra viena iš priežasčių, kuri lėmė ir bankų tinklo persitvarkymą. Kitas svarbus pokytis yra susijęs su pačių klientų elgsena. Dabar jau retas, net ir regione gyvenantis klientas norėtų ateiti į banką padaryti pavedimą arba pasiimti mokėjimo kortelės. Pavedimai daromi internetu, kortelės laukiama savo pašto dėžutėje. 

Žiūrint į ateitį, mes to skaitmenizacijos traukinio nesustabdysime. Taip, sutinku, kad yra dalis klientų, galbūt vyresnio amžiaus, kurie bus atsargesni ar nenorės rinktis internetinių priemonių, todėl turėsime išlaikyti skyrius, kai jie būtų pasiekiami šiai klientų grupei. Tačiau nerealu tikėtis, kad padalinys bus išlaikomas dėl vieno ar penkių klientų.

– Traukiasi ne tik bankų skyrių tinklas, lėšų išgryninimo galimybių taip pat mažėja. Kokį matytumėte šios problemos sprendimą?

– Mes Lietuvoje jau turime tikrai neblogą įprotį atsiskaityti kortele. Pastaraisiais metais tiek Lietuvos bankų asociacija, tiek patys bankai tikrai nemažai investavo į klientų edukavimą atsiskaityti kortele, nes tai yra ir patogu, ir greita, ir saugu. Kai kur Vakarų Europos šalyse grynųjų ir negrynųjų pinigų atsiskaitymo santykis jau yra prastesnis nei Lietuvoje. Taip, meilė gryniesiems pinigams dar išlieka, nes tai yra apčiuopiamas dalykas, tačiau iš kitos pusės, tos tendencijos ir tas pokytis visuomenėje, kurį mes esame pasiekę, tikrai džiugina.

Reikia įsivertinti, kokią problemą bandome išspręsti, ką mes norime pasiekti. Ar norime vėl sugrįžti prie atsiskaitymo grynaisiais pinigais, ar toliau plėtoti atsiskaitymą negrynaisiais tą darant telefonu, išmaniuoju laikrodžiu ar ta pačia kortele. Grynųjų pinigų prieinamumą reikia užtikrinti centruose, kur koncentruojasi to regiono gyventojai, kur yra teikiamos ir kitos viešosios paslaugos. Nes net ir pirmosios pagalbos įstaigos šiuo metu tikrai nėra kiekvienoje gyvenvietėje ar kaimelyje. 

Kita vertus, grynųjų pinigų prieinamumo situacija ir dabar nėra labai bloga. Lietuvoje turime apie 5 tūkst. vietų, kuriose galima išsigryninti lėšas – tai bankomatai,  parduotuvės, terminalai ir panašiai.

Mes suprantame ir palaikome Lietuvos banko ir Seimo narių iniciatyvą dar labiau didinti bankomatų skaičių, bet labai svarbu, kad čia būtų vadovaujamasi sveika logika, kad gyvenvietėse, kur turėtų būti bankomatai, būtų dirbančių ir atlyginimą į kortelę gaunančių žmonių. 

– Dar viena problema – kreditavimo prieinamumas, ypač smulkiam ir vidutiniam verslui. Kiek ji yra reali ir kokie būtų galimi jos sprendimai?

– Kreditavimas yra paremtas abipusiu pasitikėjimu. Tiek klientas turi pasitikėti banku, tiek bankas turi pasitikėti ir pažinti klientą. Nėra takoskyros tarp smulkaus ir didelio ar vidutinio verslo. Kreditavimas paremtas, kiek atvirai ir skaidriai klientas dalinasi savo informacija, kaip laikosi visų įstatyminių įsipareigojimų. Abipusis pasitikėjimas yra pagrindas tolesniems santykiams ir kreditavimui. Turime puikių ilgalaikio bendradarbiavimo pavyzdžių tiek kredituodami smulkias, tiek vidutines įmones, tačiau yra ir dalis klientų, kurių bendradarbiavimas nėra toks sklandus. 

Net ir pandemijos ir ypač šių metų pirmąjį pusmetį tikrai matome tendencijas, kai mažos įmonės aktyviau pradėjo atnaujinti automobilių parkus, siekdamos užsipirkti žaliavų ar atsargų į priekį įsisavinti apyvartines lėšas, atnaujina investicinius projektus. Žiūrint vienetais, pasirašėme daugiau sutarčių, tačiau sumomis jos mažesnės negu ankstesniais metais. 

– Kokią dalį smulkaus ir vidutinio verslo segmentas sudaro tarp atmestų kreditavimo paraiškų?

– Nepasakysiu skaičiais, nes neatsimenu, bet tai tikrai nėra didelė dalis mūsų priimamų paraiškų. Būna situacijų, kai klientas pasikonsultuoja, pasišneka, bet nepildo paraiškos, todėl tokios statistikos net neturime, bet iš užpildytų paraiškų tai nėra dviženkliai skaičiai.

– Kalbant apie Skandinavijos bankų kreditavimo politiką neretai naudojamas žodis „konservatyvi“. Ar manote, kad Skandinavijos bankai, konkrečiai SEB bankas, kredituodamas verslą elgiasi konservatyviai?

– Mes į skolinimą ir kreditavimą žvelgiame atsakingai, mūsų tikslas nėra trumpalaikis rezultatas čia ir dabar sugeneruoti bankui pelną. Mūsų tikslas yra ilgalaikės vertės kūrimas. Šioje vietoje niekada nesirenkame sprinto prisiimant daug rizikos. Renkamės nuosaikesnį ir tvaresnį augimą. Nevadinčiau to konservatyvumu, sakyčiau, mūsų strategija remiasi ilgalaikės vertės kūrimu. 

Pinigus išskolinti galima labai greitai, tačiau klausimas, ar tie pinigai sugeneruos vertę klientui, kuris turės ir palūkanas susimokėti, ir kreditą grąžinti. Mes į tai žiūrime atsakingai, todėl atsisakytume sandorio net ir matydami labai patrauklias galimybes pasididinti pajamas ar uždirbti pelną, jei kliento norima prisiimti rizika peržengia raudoną ribą.

– Ar esate labiau linkę dirbti su stambiomis įmonėmis, su kuriomis turite ilgalaikę bendradarbiavimo istoriją ir kurios garantuoja stabilią investicijų grąžą?

– Taip nesakyčiau. Taip, mes turime didžiulį įdirbį verslo segmente, esame svarbus ir vienas pagrindinių finansuotojų didžiosioms įmonėms. Bet lygiai taip pat turime labai stiprų regioninį tinklą, turime profesionalius, kompetentingus darbuotojus, arčiau regioninių klientų. Ir mūsų verslo modelis yra būti arčiau verslo kliento, kad net ir mažai, smulkiai įmonei regione galėtume sudėlioti finansavimo sprendimus. 

Nedirbame su visais klientais iš vieno centro, šitoje vietoje mūsų verslo modelis skiriasi nuo konkurentų. Mūsų verslo finansavimo kompetentingi profesionalai yra regionuose, arčiau klientų, nes kaip tik mažiesiems klientams ir patarimų reikia dažnesnių, ir finansavimo schemos sudėliojimo. 

– SEB bankas išlaiko lyderio pozicijas verslo kreditavime, tačiau pagal bendrą kreditų portfelį, turtą ar indėlius lyderio pozicijos tenka „Swedbank“. Ketinate pakovoti dėl lyderio pozicijų, ar užimamai rinkos daliai neteikiate daug reikšmės?

– Tai tęsiasi jau ilgą laiką. „Swedbank“ mažmeninės bankininkystės tinklas buvo dvigubai didesnis nei mūsų, klientų bazė taip pat. Mes turime ganėtinai stiprias pozicijas būsto finansavime, bet kadangi šioje srityje vis dar išlieka daug konsultavimo, kurį atlieka mūsų darbuotojai, tiesiog atsiremia į žmogiškuosius resursus. Tačiau jeigu skaičiuotume išvestinius rodiklius, kiek vienas mūsų darbuotojas sugeba aptarnauti klientų, pasirašyti kredito sutarčių, tie skaičiai kai kuriais atvejais būtų ir mūsų naudai arba labai apylygiai.

Iš kitos pusės, mūsų tikslas nėra vien tik rinkos dalis. Rinkos dalį užimti nėra labai sudėtinga, kai išsikeli tai kaip tikslą ir pasirenki tam tikras priemones jam pasiekti. Mes daugiau norime augti organiškai kartu su savo klientais. Natūralu, kad norime užimti tam tikrą rinkos dalį, ta ambicija yra, bet nebėgame į ją aklai, norime ilgalaikio rezultato. Turime stiprią klientų bazę – milijoną privačių ir beveik 50 tūkst. verslo klientų, todėl pirmenybę teikiame jų aptarnavimui, kad galėtume suteikti aukščiausio lygio paslaugas. Čia dar turime daug ką padaryti.

– Kaip vertiname situaciją būsto rinkoje, kokias čia matote rizikas ir galimybes?

– Pernai įvyko labai aiškūs veiksniai, įtakoję nekilnojamo turto rinkos suaktyvėjimą. Žmonės dėl pandemijos per trumpą laiką sukaupė daugiau santaupų, nes nekeliavo ir panašiai. Taip pat matėme grįžtančius emigrantų srautus, kurie lygiai taip pat norėjo investuoti. Valstybės parama irgi prisidėjo prie finansinių lėšų padidėjimo. Be to, ir darbo užmokestis iki šių metų pavasario augo greičiau nei NT kainos, todėl visi šie veiksniai akivaizdžiai didino santaupas ir skatino drąsiai prisiimti naujus finansinius įsipareigojimus. 

Įvyko natūralus paklausos pakilimas, NT vystymo bendrovės labai greit išpardavė turėtas pastatytų būstų atsargas ir atsirado pasiūlos trūkumas, kas natūraliai turėjo įtakos NT kainų kilimui. 

Dabar, kai NT kaina šoktelėjo daugiau nei auga darbo užmokestis, tai jau truputį kelia nerimą. Be to, prasidėjo būstų pirkimai dar projektinėje stadijoje. Abu šie veiksniai verčia stebėti rinką. (...) Bet jei klausiate, ar planuojame mažinti savo kreditavimą, tai tikrai ne, mes turime tas pačias atsakingas skolinimo gaires, kurios, tikime, yra geras rodiklis ir matydami tam tikras rizikas jei reikia, galime pritaikyti papildomų saugiklių.

Dar vienas svarbus dalykas, kad didėja kritinė masė gyventojų, kuriems natūraliai iškyla būsto poreikis. Matome du augančius segmentus – nuo 30 iki 40 metų ir virš 55 metų. 

– Dalis žmonių būstą perka kaip investiciją, kartais tam nenaudodami ir skolintų lėšų. Kai tai turi įtakos rinkos kaitimui?

– Kainas tai tikrai didina, tačiau tokie pirkimai yra tų pačių santaupų realizavimo pasekmė – žmonės nori turėti apčiuopiamą turtą, nesiryžta investuoti į vertybinius popierius ar kitus finansinius instrumentus. Kai žmogus rizikuoja savo pinigais, tai yra jo sprendimas ir tam daryti įtakos negalime. Pasiūlos atveju, vėlgi, kai nėra pasiūlos, šį veiksnį galima reguliuoti per kainą, tai ir vyksta.

NT rinka suaktyvėjo ne tik Lietuvoje. Tą matome ir Vakarų Europos šalyse, toje pačioje Skandinavijoje, kur gyventojų įsiskolinimo lygis yra daug aukštesnis, nei pas mus.

– Kaip pandemija paveikė SEB verslą Lietuvoje ir kaip save matote naujoje ekonominėje realybėje, kurioje vis dar tvyro didžiulė nežinomybė?

– Pradėčiau nuo to, kuo galime pasidžiaugti, – tiek verslo klientai, tiek fiziniai asmenys buvo tikrai išmokę praėjusios krizės pamoka, kad būtina visais laikais suformuoti ir turėti vadinamą finansinę pagalvę, kuri būtų naudojama įvairių krizių metu. Kitas džiuginantis veiksnys yra, kad mes kaip visuomenė sugebėjome kooperuotis – tiek verslas, tiek valstybė, tiek bankai. Visi bendradarbiaudami sušvelninome krizės pasekmes ir tai mums leido pasiekti geresnių rezultatų, sugebėjome turėti geresnį BVP augimą nei kitos šalys.

Kalbant apie mūsų banko situaciją, didžiausias pokytis buvo darbuotojams, nes turėjome labai greitai persiorganizuoti, užtikrindami nenutrūkstamą paslaugų teikimą. Žiūrint į finansinę pusę, natūralu, pandemijos pradžioje turėjome tam tikrų pokyčių. Nebeliko kelionių, buvo sumažėjusios apyvartos kortelėmis, tai natūraliai padarė įtaką komisinių pajamoms. Tačiau dabar matome, kad viskas grįžta, atsistato vartojimas, kuris leidžia ir mums generuoti pajamas.

– Skandinavijos bankai Baltijos šalyse turėjo problemų dėl pinigų plovimo, tačiau SEB bankui iki šiol pavyko išlikti šių istorijų paraštėse. Žvelgiant atgal, kaip jums pavyko tai suvaldyti?

– Mūsų sėkmės priežastis buvo reiklumas tai sričiai. Tikrai reikliai žiūrėjome tiek į informacijos apie klientus surinkimą, tiek į jos atnaujinimą, tuo pačiu bandėme aiškinti klientams, kodėl tai darome. Tai, kas buvo praeityje, jau istorija. Dabar daug svarbiau žiūrėti, kaip valdyti šitą sritį ateityje, nes problemos niekur nedingo – dėl skaitmenizacijos jos įgauna naujas, sunkiau susekamas formas. 

Šioje vietoje labai svarbus tarpinstitucinis bendradarbiavimas, todėl džiaugiuosi pokyčiais, kure pastaruoju metu įvyko rinkoje – Lietuvos bankas su Finansų ministerija ir Lietuvos bankų asociacija sukūrė Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centrą. Realiai mes padedame valstybei kovoti su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu.

Tai yra nuolatinė kelionė ir nuolatinis darbas, kuris niekada nesustos. Pasakyti, kad jau padarėme viską, būtų per drąsu. (...) Tokie skandalai kenkia ne kažkokiam vienam rinkos žaidėjui ar šaliai, jie kenkia visam mūsų regionui. Norėčiau tikėti, kad suprantame, jog ne viskas gali būti matuojama uždirbtu pelnu. Daug svarbiau yra visų mūsų reputacija. Todėl investicijos į šią sritį yra neišvengiamos.          

– Kas lėmė, kad šie pinigų plovimo skandalai nutiko būtent Baltijos šalyse?

– Geopolitiškai esame tokioje specifinėje padėtyje. Tai natūralu, kad tai buvo vienas iš veiksnių. Daugeliu atveju, pavyzdžiui, transporto koridoriuose mes esame tranzitinė šalis, todėl kai kuriais atvejais kažkas tą įvaizdį turbūt panaudojo ir šitiems dalykams.

– Jūsų pirmtakas Raimondas Kvedaras pasitraukdamas iš pareigų minėjo, kad tai daro prieš kitą banko transformacijos etapą, kuriame laukia tolesni žingsniai skaitmenizacijos ir tvarios veiklos kryptimi. Gal galite papasakoti apie tai plačiau?

– Tai yra procesai, kuriuos noriu tęsti ir aš. Skaitmenizacija, sakyčiau, įgauna naują pagreitį. Turime milijoną privačių klientų, ieškome skaitmenizuotų, robotizuotų formų, kad klientus galėtume konsultuoti ar pasiūlyti galimybę jiems patiems pasirinkti paslaugas. Sakyčiau, kad ta transformacija, kuri prasidėjo mažmeninėje bankininkystėje, ją norime toliau akseleruoti. Tą poreikį diktuoja ir mūsų klientai, kurie vis daugiau paslaugų nori turėti savo telefone.

O tvarumas, sakyčiau, yra mano ambicija. Mes turime ir įsipareigojimų kaip šalis, ir reguliuotojai nori, kad aktyviau prisidėtume prie ekonomikos žalinimo. Matau mūsų didžiulį vaidmenį, kad galėtume ne tik patys persitvarkytume ir mažintume savo generuojamą CO2, bet padėtume ir savo verslo klientams transformuotis bei pertvarkyti savo verslus į pažangesnius modelius.

– Kiek laiko prireiks tvariai veiklai užtikrinti?

– Aš manau, kad judėsime labai skirtingais greičiais atskiruose segmentuose. Jeigu paimtume stambiąsias, tarptautines įmones, kurios dirba su užsienio partneriais, ten transformacija jau vyksta. Tikrai turime gražių pavyzdžių, ypač iš naujos kartos klientų, kurie net ateina su tam tikrais reikalavimais siūlyti žalius produktus, idėjomis, kaip pertvarkyti ar kurti naujus verslus, kurie prisidėtų prie CO2 mažinimo.

Aš matau mūsų misiją, kad ir plačiajai visuomenei, ypač smulkioms ir vidutinėms įmonėms, padėtume suprasti tuos ateinančius reikalavimus, nes jų yra labai daug. Turime patarti, kaip elgtis ir padėti finansiniais sprendimais atsisakyti, pavyzdžiui, taršaus šildymo, jį keičiant į naują žalią energetiką ar panašiai. 

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama

2021 07 01 08:59
Spausdinti