Meniu
Prenumerata

trečiadienis, gegužės 27 d.
Vlado Braziūno portretų teritorija
Rusnė Marčėnaitė
(Aliaus Balbieriaus nuotr.)

Atrinkti nuotraukas parodai sunkiau nei poeziją – knygai, pripažino poetas Vladas Braziūnas Rusnei Marčėnaitei. Eilėraščių skaičius aplanke – baigtinis, o tūkstančiai nuotraukų, susikaupiančių net žmogaus, užaugusio su mygtuko spaudymą drausminančiu juostiniu fotoaparatu, archyve, virsta begale mirguliuojančių vaizdų.

Kone prieš 20 metų atgimus jaunystės aistrai fotografuoti, V. Braziūnas, kadaise iš Antano Sutkaus rankų gavęs fotoaparatą „Zenit TTL“ kaip prizą už geriausią metų rašinį apie fotografiją, klausė kito fotomenininko Algimanto Kunčiaus patarimo – kaip atrodys, jei vėl paimsiąs į rankas fotoaparatą. Šis ramino: nieko tokio, nuspausi juk vieną kitą kadrą, kur nors pasidėsi...

Dabar poetas fotografavimą gali laikyti vienu iš daugelio būdų bendrauti su pasauliu ir yra vienas iš kelių literatų, per kolegų vakarus ar kitus menininkų renginius gaudančių susikaupimo ar laimės akimirkas bedugniam savo archyvui, kur portretai visada svarbesni nei dokumentinės renginio nuotraukos. Stebi veidus, šviesą, foną, išraiškas. „Jei tik gerai – spust mygtuką, ir vėl sėdi, – sekundės iki herojui pamatant fotoaparatą ar išvis jo nepastebint V. Braziūnui pačios vertingiausios. – Vaidinti prieš fotoobjektyvą taip, kad nesimatytų, reikia labai gero aktoriaus. Šiaip žmogus įprastai pilnas įvairiausio nerimo – kaip čia atrodysiu... Kai kurios moterys įsivaizduoja, kad išvis negali būti fotografuojamos. Kitas gali pradėti pats nesuvokdamas maivytis...“

Kaip tik visų šių šalutinių reiškinių fotografas stengiasi išvengti. Užtat džiaugiasi, kad įprastose renginių vietose, tokiose kaip Rašytojų klubas, šmirinėdamas su „Nikon“ rankose gali jaustis beveik nematomas. Šypsodamasis konstatuoja: „Dėmesį labiau atkreipiu, jei esu be fotoaparato. Nefotografuoju tik tada, kai pats skaitau eiles.“

2019 03 19 10:46
Spausdinti