Algė Rykova, Asmeninis archyvasŽmogaus požiūris į skausmą veikia jo suvokimą, įsitikinusi Lietuvos sporto universiteto (LSU) docentė dr. Vilma Juodžbalienė ir priduria: juk būna taip, kad, traumos ar ligos pažeistiems audiniams sugijus, mes vis dar baiminamės jį pajusti. Kotrynai Tamkutei pašnekovė atsako į klausimą, kodėl mokslas privalo būti atviras visuomenei.
„Praėjusius metus mes, kineziterapeutai, jau pavadinome nugaros skausmo metais“, – šyptelėjo ilgus metus šioje srityje dirbanti V. Juodžbalienė. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje siaučianti koronaviruso pandemija visus pasodino prie kompiuterių namuose, kaklo ir nugaros skausmą justi pradėjo ne vienas. „Ir jokia čia anomalija – mes tiesiog nesame sukurti būti tokiose statinėse padėtyse“, – kalbėjo LSU docentė. Pirmą kartą pavasarį įvestas griežtas karantinas apribojo ir galimybes su šiuo skausmu kovoti.
Ne pirmus metus tokias paslaugas klinikoje teikianti V. Juodžbalienė teigė sumaniusi tada padėti pacientams bent jau nuotoliniu būdu. „Kolegos pokštavo, kad atidarėme karštąją kineziterapijos liniją. Bet iš tiesų aš konsultavau visus, kas kreipėsi pagalbos, visų pirma stengdamasi atpažinti tuos atvejus, kai reikalinga neatidėliotina pagalba, kai savigyda nebėra išeitis, o delsti negalima, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė: – Nemažai iššūkių pandemija kelia ir dėstymui universitete – praktinius įgūdžius perteikti ir suformuoti, galiausiai įvertinti nuotoliniu būdu labai sudėtinga.“
Savo mokslinį kelią V. Juodžbalienė pradėjo tuomečiame Lietuvos kūno kultūros institute. „Didžioji dalis mano šeimos narių buvo medikai, tad toks gyvenimo būdas man buvo artimas, potraukis į mediciną ir biomediciną atsirado natūraliai, tačiau kineziterapiją pasirinkau atsitiktinai. Kartą sklaidant spaudą, už akių užkliuvo skelbimas, kviečiantis stoti į kineziterapiją. Nežinojau, ką reiškia šis žodis, tad patikrinau jį tarptautinių žodžių žodyne – aprašymas man pasirodė labai įdomus“, – pasakojo V. Juodžbalienė.
