Meniu
Prenumerata
pirmadienis, balandžio 6 d.
Po stiklo šuke: fotomenininkės „Sekretų“ paslaptys
Rusnė Marčėnaitė
(V. Antanavičiūtės-Meškauskienės nuotr.)

Magišką vaikystės žaidimą į fotografijų ciklą transformavusi Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė Rusnei Marčėnaitei pripažino neatsistebinti – prieš 20 metų jos sukurti „Sekretai“ vis dar tęsia nepriklausomą gyvenimą.

Pievų gėlių žiedeliai, dar kvepiantys saldainių popierėliai ir kitos vaiko akims bei širdžiai ypatingos smulkmenos, po balkonais ar atokesniuose žaidimų kampeliuose suguldavusios į spalvingas, stiklo šuke ir plonyčiu žemės sluoksniu pridengtas miniatiūras, galėjo ir likti ten, kur buvo ilgus metus – mergaitiškuose Vėtrės prisiminimuose, vis gaivinamuose gyvenimo tuose pačiuose vaikystės namuose. Kaip ir sodas, likęs nugriovus pamiškėje kaimo sodybą ir vietoj jos pastačius daugiabutį, suolelis ir kiti vaikystės dienų palydovai, jau nušnioti šį sostinės Karoliniškių mikrorajono kraštą pasiekus aplinkkelio statytojams. Užkastų ir pamirštų jaunųjų daugiabučio gyventojų paslapčių – sekretų (sekret – rus. paslaptis) – nė ženklo nebeliko turbūt dar seniau. „O kokia drama ir tragedija būdavo, jei kas nors išduodavo sekreto paslaptį ar jį sugriaudavo“, – šypteli Vėtrė.

Vaikystės žaidimą iš atminties slėpinių ištraukė kartą fotomenininkės nusipirkta stiklinė kvadratinė kolba. Idėja panaudoti ją fotografijos ciklui apie gyvenimą standartiniuose daugiabučiuose – apie tai, kokie susiformuojame toje apibrėžtoje formoje, – ištrūko iš keturių namo sienų į lauką ir padėjo įamžinti simboliais virtusią nostalgiją. Mažos rankos pamestą raudoną pirštinėlę, stebinčią suaugusiojo akį, smalsią katę, žiurkę ir į kolbą įlindusį žiurkėną. „Tada, 1999-aisiais, jokios skaitmenos ar montažo nenaudojau, viskas turėjo būti padaryta vienu kadru“, – atkreipė dėmesį fotomenininkė.

Metus ar net kelerius kurdama tą ciklą V. Antanavičiūtė-Meškauskienė visur tampėsi ir kolbą, ir juodą kartoną, turėjusį atstoti žemės foną – nežinia, kada ateis įkvėpimas, kas bus nufotografuota. „Visada ilgai trunku kurdama serijas. Nepuolu fotografuoti, kol neišnešioju idėjos kaip kūdikio, kol mintis išsivizualizuoja į realybę. O viena nuotrauka, būna, guli ir dešimt metų, kol randu jai vietą...“

2019 05 02 12:56
Spausdinti