Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 27 d.
Plunksna ir strategija
Ieva Rekštytė-Matuliauskė

Badmintonas tik iš pažiūros atrodo nerūpestingas pievų žaidimas. Entuziastams jis veikiau primena šachmatus ore – strateginis mąstymas dažnai padeda pelnyti daugiau taškų nei miklumas. Ieva Rekštytė-Matuliauskė meta klausimus į orą ir nekantrauja, kas juos atmuš.

„Iš kur gi jūs sužinojote apie muštautą?“ – iš telefono garsiakalbio pasigirsta nuostabos intonacijos. Jaučiuosi, tarsi būčiau įminusi tylos įžadus davusios brolijos kodą. Bet tikrovė ne tokia dramatiška. Jau 15 metų į privačią sodybą Varėnos rajone suguža būrys badmintono aistruolių. Kadangi badmintonu dažniausiai vadinamas tik salėje vykstantis žaidimas, miškų apsuptyje raketėmis mojuojantys entuziastai nutarė sugalvoti kitą pavadinimą. Buvo paskelbtas konkursas ir jį nugalėjo labai lietuviškai ir gerokai ironiškai skambantis muštautas. „Mes juk mėgstam mušti tautą“, – kvatoja sambūrio iniciatorius, projektavimo įmonės Ukmergėje vadovas Gintautas Karvelis. Jį ir pribloškiau savo skambučiu apie perkrikštytą žaidimą.

Įveikti protu

Į G. Karvelio sodybos prieigose kasmet vykstančius susibūrimus suvažiuoja nuo pusšimčio iki šimto jo bičiulių ir kolegų, daugiausia – architektų ir su šia sritimi susijusių žmonių. Tarp jų badmintonas pasklido it geroji bakterija. Būtent Varėnos miškuose architektas Audrius Ambrasas taip įsijautė į šį žaidimą, kad negalėdamas išlaukti kitos vasaros ėmė pliekti rakete ir salėje. „Man patinka intelektualios kovos, strategijos elementas, – sako jis, – ir tai, kad senstant bei lėtėjant reakcijai priešininką galima įveikti protu.“

Intelektinis žaidimo aspektas svarbesnis, nei gali pasirodyti žvelgiant į kur nors pievoje lakstančius basakojus, skaičiuojančius atmušimus ir siekiančius, kad plunksna kuo ilgiau nenukristų ant žemės. Tai, anot trenerio Mariaus Šlausto, pats primityviausias badmintono suvokimas. Jei norite tikrų aistrų – nukeliaukite į salę. Kad ir kurios nors mokyklos, kur, visai tikėtina, išvysite matytų veidų. Vilniuje užsiėmimus organizuojantis M. Šlaustas yra atkreipęs dėmesį, kad iš turtingiausių Lietuvos žmonių šimtuko bent trys lanko badmintono treniruotes: „Tenisą ir golfą daugelis renkasi dėl socialinio statuso įtvirtinimo, tačiau savo gyvenime pasiekę tai, ką nori, net ir labai atsakingas pareigas einantys žmonės nesibodi ateiti į paprastą mokyklos salę.“

Profesionalai badmintoną pliekia tik salėje, o mėgėjams tai – lauko žaidimas. (Dovilės Zubytės nuotr.)

Tiesa, dėl salių M. Šlaustui tenka gerokai pasistengti įtikinėjant kai kurių mokyklų vadovus – daugelis inertiškai pirmenybę teikia krepšiniui. Vis dėlto badmintonas, į jį įsitraukusių žmonių pastangomis, sulaukia vis daugiau susidomėjimo. Penktus metus organizuojamas šio žaidimo mėgėjų festivalis „Vilniaus plunksna“ pritraukia aktyvaus gyvenimo smalsuolių, kurie, pabandę kartą, kitąmet grįžta jau savarankiškai patobulinę įgūdžius.

Strategija ir judrumas

Badmintoną lydintį klaidingą įvaizdį M. Šlaustas linkęs taisyti atskyręs mėgėjų žaidimą nuo profesionalų sporto. Pastarieji dėl kontroliuojamų sąlygų (pavyzdžiui, tinklo įtempimo) žaidžia išskirtinai salėje ir jų tikslas – pelnyti taškus, skiriamus už priešininkų aikštelės pusėje nukritusią plunksną.

Tačiau tiek apie badmintoną žino tik kruopelė ateinančių žaisti. Pašnekovas atkuria dažną scenarijų: pora ketina pradėti kartu sportuoti ir ima svarstyti, kurią sporto šaką pasirinkti. Krepšinis ir futbolas per daug agresyvūs, tenisas – per brangus, treniruoklių salė – per nuobodi... O badmintonas atrodo judrus ir grakštus sportas. Tačiau ilgainiui kai kurios moterys patiria, kad joms per sunku vienu metu galvoti apie judėjimą aikštelėje, raketės laikymą, smūgį ir žaidimo strategiją. „Dėl tokio badmintonui būdingo multitaskinimo moterys neretai atkrenta, o vyrai lieka“, – pasakoja M. Šlaustas ir priduria, kad toks vertinimas, žinoma, negalioja visoms damoms.

Žaidžiant badmintoną strateginis mąstymas ugdomas sykiu su raumenų judrumu. „Mėgėjų lygyje liekna kaip smilga vienuolikmetė mergaitė, gerai įvaldžiusi žaidimo techniką, lengvai nugalėtų stiprų raumeningą vyrą – vos per kelias minutes jį nuvarytų į uždusimo fazę“, – vaizdžiai apibūdina pašnekovas.

Beje, dažnas pradėjęs žaisti badmintoną sudvejoja, kaip būtų tiksliausia vadinti tą daiktą, kurį mušinėja rakete: plunksna, kamuoliuku, musele? Vieno pavadinimo, pasirodo, nėra, tačiau profesionalai tą gainiojamą daiktelį dažniausiai vadina paprastai – kamuoliu, o štai didesniems romantikams labiau patinka plunksna.

Su vasara ir polėkiu šis žodis labiau dera. Ne itin vėjuotą dieną griebkite raketes, plunksną ir ekspromtu surenkite turnyrą su draugais kur nors pievoje. Praėjusių metų festivalyje „Kultūros naktis“, greta šokių ir muzikos spektaklių, vienu netikėčiausių potyrių tapo po didžiuliais šviestuvais nukabinėtu Žvėryno tiltu skambantys elektroninės muzikos garsai, besipinantys su lengvabūdiškais badmintono plunksnos zvimbtelėjimais. Pojūtis mistiškas. Atgimė paaugliškų dienų, mušinėjant rakete, kol ima linkti kojos, ilgesys, kurį numalšino noras pažinti tikrąjį šio žaidimo veidą. Dabar tam tikrai palankus metas.

2017 01 04 17:30
Spausdinti