Meniu
Prenumerata

trečiadienis, gegužės 27 d.
Pilietybė kaip dovana, kaip prievolė, kaip planas ateičiai
Rytis Zemkauskas
(Pixabay nuotr.)

Šis tekstas rašomas, kai iki referendumo dėl dvigubos pilietybės dar yra šiek tiek laiko, ir savo radijo laidoje kalbuosi su senu bičiuliu, esančiu tarp dvidešimt kelių tūkstančių lietuvių kilmės žmonių, kuriems išimties tvarka leidžiama su lietuviškuoju pasu turėti dar ir kitą.

Mūsų pokalbis sukasi apie asmenines patirtis, tokias asmenines, kad bent porą kartų suklystu vietoj „pilietybė“ pasakydamas „tapatybė“. Bičiulį (o jis studijavo filosofiją) trikdo tokie mano riktai ir jis prašo patikslinimo. Atsiprašau jo bei klausytojų ir pasitaisau.

Vėliau vis pagalvoju – ar tikrai labai suklydau?

Man regis, pilietybės klausimas yra stipriai surištas su tapatybe. Gal net stipriau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Kalbėdamasis su lietuviais įvairiose pasaulio šalyse nuolat girdžiu, kad jie norėtų pasilaikyti lietuviškąjį pasą, kad neprarastų lietuviškumo, savo šaknų. Pasas, t. y. pilietybė, jiems padeda saugoti tapatybę. Lietuvoje girdžiu tą patį, tik iš kito galo – čia yra manančių, kad išvykusiam negalima leisti pasilikti lietuviško paso, nes prisiekęs kitai valstybei jis tampa prastesnis lietuvis, mažiau lietuvis, t. y. vėl kalbama būtent apie tapatybę.

2019 05 07 11:49
Spausdinti