Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 27 d.
Muzikos albumai: kodėl verta išgirsti „alt-J“
Lukas Miknevičius

Viena populiariausių hipsterių kultūros grupių „alt-J“ savo trečiąjį albumą „Relaxer“ vasarį pristatys ir koncerte Vilniuje. Nors organizatoriai teigia, kad šis albumas pribloškė daugelį, iš tiesų taip nėra.

„alt-J“ niekada nebuvo pribloškianti, tokia ji nėra ir naujame albume. Tačiau ji yra skoninga, įdomi, kitokia nei kitos dabartinės indie grupės ir išties nebloga. „Relaxer“ tikrai nėra kokia nors šios grupės revoliucija, galbūt nelabai yra ir evoliucija. Čia ta pati melodinga gitara, sintezatoriai, kuriuos papildo styginiai ir mediniai pučiamieji, tas pats kniaukiantis vokalisto Joe Newmano balsas. Kaip rašė britų muzikos kritikas Jaysonas Gryne’as, „jo balsas skamba taip, lyg vienas hobitas bandytų pasišaipyti iš nevykusio kito hobito dainavimo“. Tad kokia „alt-J“ išskirtinumo ir populiarumo paslaptis? Galbūt tai, kad, kitaip nei daugelis panašių grupių, „alt-J“ atsirado ne rūsyje, o Lydso universitete. Tikriausiai dėl to net ir nuolat dainuodami apie seksą jie sugeba neskambėti kvailai. „alt-J“ yra manieringi, intelektualūs, sarkastiški ir saviironiški, net jei kartais kyla įtarimas, kad šios savybės kiek apsimestinės. Žodžiu, jie yra tokie, kokie nori būti madingi Vakarų pasaulio miestiečiai, nesvarbu, kavą jie perka „Starbucks“ ar „Caffeine“. Beje, į „alt-J“ koncertą Vilniuje verta nueiti. Gyvai ši grupė skamba išties gerai.
„Arcade Fire“ – viena iš nedaugelio šiuolaikinių grupių, kurių naujų albumų pasaulio melomanai laukia taip nekantriai ir juos aptarinėja taip ilgai. Ką ten albumų, kiekviena nauja „Arcade Fire“ daina tampa įvykiu, akimirksniu užkariaujančiu aukščiausias populiariausių muzikos portalų ir tinklaraščių pozicijas. Ir ne veltui. 2003 m. susibūrę kanadiečiai „Arcade Fire“ tikrai yra viena įdomiausių, išradingiausių, galų gale geriausių dabarties muzikos grupių. Beje, ir viena konceptualiausių – „Arcade Fire“ įrašus lydi įspūdingi vaizdo klipai, po papjė mašė kaukėmis pasislėpę personažai ar net fiktyvi interneto svetainė – „pasaulinė žiniasklaidos ir elektroninės komercijos platforma“ everythingnow.com. Tačiau būtent perdėtas konceptualumas ir tapo didžiausia penktojo studijinio „Arcade Fire“ albumo „Everything Now“ bėda. Kanadiečių populiarumo užteko, kad naujasis jų įrašas šautų į daugelio šalių perkamiausių albumų sąrašų viršūnes. Bet gerbėjų entuziazmas, rodos, greitai nuslūgo. Apie muziką rašančio įtakingo portalo pitchfork.com skaitytojai „Everything Now“ įvertino vos 5,6 balo. Pirmasis „Arcade Fire“ darbas „Funeral“ tame pačiame portale surinko net 9,7 balo. „Arcade Fire“ vis dar rašo pasiutusiai gerus ir paveikius tekstus. Naujajame albume grupė dainuoja apie mūsų norą viską turėti čia ir dabar, begalinį vartojimą, šlovės troškimą, žiniasklaidos simuliakrus ir, žinoma, visa tai lydintį nerimą, depresiją, galiausiai – savižudybę. Tačiau muzikinė „Everything Now“ pusė atrodo kiek priplėkusi, besikartojantys motyvai ne tiek sudaro albumo vientisumo įspūdį, kiek kelia nuobodulį, o ir žingsnis nuo rokiškesnio skambesio šokių aikštelės link neatrodo pasiteisinęs (nors kuriant šį albumą grupei talkino tokie elektroninės muzikos korifėjai kaip Thomas Bangalteris iš „Daft Punk“). Kita vertus, „Arcade Fire“ tiesiog yra tokia puiki, kad, nepaisant viso to, „Everything Now“ vis tiek yra daug geriau, nei galėtume sulaukti iš daugelio kitų populiariausių dabarties roko grupių. Dar viena priežastis susirasti šį albumą – tai daina „Creature Comfort“. Viena geriausių „Arcade Fire“ dainų apskritai.
2011-aisiais legendinė elektroninės muzikos grupė „LCD Soundsystem“ pranešė, kad baigia karjerą. Niujorko „Madison Square Garden“ arenos, kurioje vyko atsisveikinimo koncertas, grindys buvo nulaistytos gerbėjų ašaromis. Tuomet grupės lyderis Jamesas Murphy tikino, kad „LCD Soundsystem“ nebesugrįš. Apie grupės pasiruošimą paskutiniam koncertui net sukurtas dokumentinis filmas, kuris padėjo galutinį tašką. Ir tai buvo taškas ne tik šio kolektyvo istorijoje. Tam tikru atžvilgiu su šia grupe baigėsi laikotarpis (tikslesnis terminas būtų zeitgeist), kurio vienu simbolių ji buvo. Ir štai „LCD Soundsystem“ sugrįžo. Vasarą pagrojo keliuose festivaliuose, o rugsėjo 1-ąją išleido naują albumą „American Dream“. Beje, grupei paskelbus apie sugrįžimą, dalis tame atsisveikinimo koncerte buvusių gerbėjų internete ėmė skelbti nepasitenkinimo peticijas. Juk jie jau buvo nusibraukę ašaras ir sugebėjo susitaikyti su mylimiausios grupės netektimi. Tai kaipgi šitaip? Tokie legendinių grupių sugrįžimai retai nudžiugina. Neretai būna akivaizdu, kad nebepasiekiamas ankstesnis kūrybiškumo lygis, kartais iškart aišku, jog kai kurių atlikėjų kišenėse pradėjo švilpauti vėjai, tad būtų neprošal pakratyti ankstesnės šlovės taupyklę. „LCD Soundsystem“ atveju netinka nė vienas šių variantų. „American Dream“ – tai albumas, kuris tiesiog džiugina nuo pradžios iki pabaigos. Čia nerasite bandymo tapti naujo laikotarpio simboliu, bet yra 10 puikių kūrinių, kuriuos būtina išgirsti ir tiems, kurie „LCD Soundsystem“ klausė prieš gerą dešimtmetį, ir tiems, kurie dėl neaiškių priežasčių šios grupės nėra girdėję.
2018 01 25 11:29
Spausdinti