Meniu
Prenumerata

trečiadienis, gegužės 27 d.
Kuris meno stilius įkvepia labiausiai?
Ieva Rekštytė-Matuliauskė

Meno stiliai vieni kitus augina, neigia, žudo ir vėl prikelia – kai kurie lieka mūsų dėmesio paraštėse, o kiti keičia gyvenimus ir atveda prie tikrojo „aš“. Aštuoni Ievos Rekštytės-Matuliauskės pašnekovai dalijasi savo meninio įkvėpimo versmėmis.

Tai nutiko praėjusį rudenį Madride. Kelios dienos buvo skirtos piligriminei kelionei po vadinamąjį auksinį menų trikampį: Prado, Karalienės Sofijos ir Thyssen-Bornemiszos muziejus. Šimtai paveikslų, kurių kiekvienas savo epochos kalba pasakoja istoriją. Nenuostabu, jog trečią maratono po muziejus rytą mano pakeleivės griežtai atsisakė keltis anksčiau, kad spėtume apžiūrėti dar vieną garsaus minimalizmo menininko Carlo Andre’s retrospektyvinę parodą. Aš ir pati ten ėjau iš reikalo – juk nepraleisi progos nuosekliai susipažinti su klasiko kūryba. Išėjau įsimylėjusi tai, ką, atrodė, seniai pažinojau – minimalizmą.

Teoriją žinojau seniausiai. Amerika, septintasis dešimtmetis. Kūrėjai siekia grynos meninės formos, eliminuotos iš bet kokio konteksto. Modernizmo pabaiga. Maištas prieš visokius dvasios virpesius, transcendentines vibracijas ir neišmatuojamus sielos gylius mene. Jei sunkiai įsivaizduojate, apie ką aš čia, prisiminkite pirmąjį Stanley Kubricko „Kosminės odisėjos“ epizodą, kur žmogbeždžionių pasaulyje atsirado grėsmingai tikslus ir tobulai lygus juodas stačiakampis. Maždaug taip ir atrodo minimalistinė skulptūra. Beje, neretai pirmą sykį su minimalizmu susidūrę žiūrovai elgiasi panašiai kaip minėto epizodo personažai, tačiau dabar ne apie tai.

Reikėjo sunkaus maratono per tą gausybę šimtmečiais kurtų meno šedevrų, kad minimalizmas atsiskleistų visa jėga. Neperdedu: jis suveikė kaip stiklinė tyro, šalto vandens. Rudeninė saulė švelniai sklandė erdvėje, vos liesdama lygiai išdėstytų identiškų stačiakampių eiles, medžio kubus, spirale susuktus plono metalo lakštus ar rūdimis pasidengusio metalo plokštes ant grindų. Kiekvienas objektas – it atskira nata. Būtent nata, ne melodija. Svarbiausia – jie nieko nepasakojo. Kūriniai ir jų suformuota erdvė leido tiesiog būti ir matyti. Nieko manęs nemokydami, nelinksmindami, nesistengdami sužavėti ar apgauti. Mums, nuolatiniu judėjimu užsiėmusio pasaulio piliečiams, telieka tiesiog sustoti. Pajusti medžiagos ir formos grynumą, kiek arogantiškai rodantį nenorą kalbėtis. Kuriam laikui nutilti ir tik stebėti. O išėjus pasijusti it grįžus iš atostogų su kišenėje netelpančiu suvenyru – ramybe ir susitaikymu, kurių yra tiek nedaug ne tik dailės istorijoje, bet ir gyvenime.

2016 12 28 17:58
Spausdinti