Meniu
Prenumerata

penktadienis, rugsėjo 25 d.
Kuri tradicija svarbiausia?
Miglė Marija Galvonaitė
(Pixabay nuotr.)

Kai laužiame kalėdaitį ar daužiame margučius, į savo šventes sąmoningai ar ne įsileidžiame tradicijas. Miglė Marija Galvonaitė klausia penkių pašnekovų, ką ši sąvoka reiškia skubotoje ir greitai kintančioje šiuolaikinio žmogaus kasdienybėje.

Jūratė Čerškutė, LITERATŪROS KRITIKĖ

Žmogaus gyvenimas, kad ir kaip kartais vengtume tai pripažinti ar norėtume išsižadėti, neįmanomas be tradicijos(-ų). Gimdami ateiname į jau susiformavusių tradicijų – religinių, kultūrinių, visuomeninių, valstybinių, galiausiai šeimyninių – lauką. Visas mūsų gyvenimas, jei įdėmiai į jį įsižiūrėsime, klotas paveldėjimais. Vertybių, laikysenų, elgsenos kodų, bendravimo būdų, gal net likimo ar profesijos trajektorijų.

Tradicijos per amžių amžius buvo ir bus pastovumo perspektyva, sykiu ir savotiškas automatizmas, tas amžinasis „taip reikia, nes visi taip daro, nes ką gi žmonės pasakys“. Dar kitaip šį fenomeną veikiausiai galime pavadinti lengvuoju tradicijų teroru. Ir jis labiausiai susijęs su svarbiausiomis metų šventėmis, kurios raudonai žymimos kalendoriuose. Išsprūsti iš jų tinklų beveik neįmanoma, bet sykį tai padarius, apima nuostabus laisvės ir buvimo kitur pojūtis.

2018 03 29 11:44
Spausdinti