Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 27 d.
Kokia žmogaus savybė XXI a. praverčia labiausiai?
Ieva Rekštytė-Matuliauskė

Šie laikai diktuoja įtemptus scenarijus, kuriuose vieni sugeba jaustis saugiai, o kiti būna pasiruošę gintis ir pulti. Ieva Rekštytė-Matuliauskė keturių pašnekovų klausia, koks būdo bruožas naudingiausias ne tik išlikimui, bet ir gyvenimo kokybei.

Agnė Matulaitė, dr. psichologė psichoterapeutė. Tikrasis žmogiškumas

Ar matėte animacinį filmą „Karolina“? Idealizuota, dirbtinai tobula mama gali tapti tikru košmaru. Kad ir kuriame amžiuje gyventume, mūsų automatinė nervų sistema su kitu žmogumi atsipalaiduoja tik tada, kai pajunta jo tikrumą, gebėjimą tave „krintantį“ sugauti, tave sugniuždytą ar netveriantį savame kailyje priimti, todėl svarbu gebėti megzti tikrą, o ne apsimestinį ryšį su kitu.

Tam labai praverčia savęs pažinimas. Mano nuomone, tai nesibaigiantis procesas ir, ko gero, kur kas sudėtingesnis, nei bandymai pažinti mus supančią Visatą. Kad gyventume taikoje su savimi, kad neišduotume savo vertybių ir poreikių, pirmiausia reikia juos atpažinti. Ir ne tik jų kognityvinius, bet ir dvasinius bei kūniškus aspektus.

Kaip tai padaryti? Visų pirma būtina išmokti sustoti, atsijungti nuo informacijos srauto. Neretai godžiai ją traukiame į save tarsi kūdikis motinos pieną, tarsi niekuomet negana, tarsi be darbo, informacijos, lėkimo ratais, kitų žmonių interpretacijų negrįžtamai iškrisime iš karštligiškai riedančio gyvenimo traukinio. Bijome patikėti, kad dažniausiai užtenka tiesiog būti, mėgautis ar mylėti.

O tuo pačiu... išmėginti save vienatvėje. Juk būtent jai ruošiamės visą gyvenimą. Kad ir kaip nemalonu apie tai galvoti, tačiau, išskyrus netikėtus trauminius atvejus, paskutiniais savo gyvenimo metais net ir artimiausių žmonių apsuptyje dažniausiai išgyvename vidinį vienišumą: realias kitų žmonių mirtis ar atitolimus, arba ir visišką, spengiančią tuštumą. Tad, jei jaučiatės saugus likęs vienas, tvirtas ir įdomus pats sau, šis sunkus laikas greičiausiai bus kur kas lengvesnis. O visų svarbiausia, nepaisant visko, reikia sugebėti džiaugtis ir iš tiesų gyventi. Kiekvieną mums duotą dieną. Kad ir po truputį.

(Getty Images)

Ignas Jonynas, kino režisierius. Išmintingumas (ir atsisakymas manipuliuoti)

Žodis „praverčia“ labai simptominis šiandienai ir jau savaime užduoda toną atsakymui. Nes jei klaustumėte, kokias žmogaus savybes vertinu, jos greičiausiai nesutaptų su tomis, kurios „praverčia“. Net ir pavydas gali stimuliuoti ko nors siekti.

Gyvename manipuliatyviame pasaulyje, kuriame gebėjimas prisitaikyti ar „sveikas“ agresyvumas gali daug labiau praversti nei nuoširdumas ar savitumas. Štai vienas patarimų, kurį radau internete tiems, kurie eina kalbėtis su potencialiu darbdaviu: 1. Pasirinkite vieną charakterio ar asmenybės bruožą, kuris yra akivaizdžiai geras. 2. Papasakokite apie jį taip, kad atrodytų kaip trūkumas. 3. Nusikelkite į praeitį. 4. Parodykite, kaip susidorojote su šiuo trūkumu. 5. Pasakykite, kad tai – jau ne problema. Tai tik vienas iš begalės pavyzdžių, kaip žmogus skatinamas būti ne tuo, kas yra. Galiausiai ši manipuliatyvi logika persikelia iš buitinio gyvenimo į politiką, meną, žiniasklaidą ir t. t. Manipuliacijos rūkas plečiasi, ir pasaulis tampa suklastotas. Prasideda sąmokslo teorijos, sprogstantys ekonomikos burbulai, netikrumo jausmas.

Mokėjimas prasimušti ir įsitvirtinti šiame pasaulyje tapo svarbesni nei išmintis. Neišsilavinusiais žmonėmis lengva manipuliuoti ir daug kas nori tuo pasinaudoti. Jei būtų mano valia, pagrindines valstybės jėgas nukreipčiau į švietimą. Į kaimo mokyklas, į mokytojų atlyginimus, į galimybę kiekvienam praplėsti akiratį. Mokytojo profesija turi tapti prestižinė. Žinios praverčia visais amžiais, nesvarbu, kokios asmeninės savybės būdingos konkrečiam žmogui. Norėčiau tikėti, kad daugeliui būtų mažų mažiausiai malonu, jei juos suptų atviri pasauliui, smalsūs, išsilavinę, kūrybiški žmonės.

(Vida Press nuotr.)

Ilzė Butkutė, poetė. Smalsumas

Iš kryptingo, empatiško smalsumo gali gimti daugiau: kūrybiškumas, inovatyvumas, atsakomybė. Smalsus žmogus – šviežias kraujas bendruomenėje: jis palaiko idėjų cirkuliaciją, kelia klausimus, kartais suklysta, tačiau juda į priekį. Smalsumas leidžia ištrūkti iš inertiškos kasdienybės ir žengti į naujas teritorijas. Sakau tai iš patirties: būtent smalsumas man padėjo išsiplėšti iš ilgametės kūrybinės vegetacijos ir socialinės atsakomybės letargo. Kaip? Ilgai dirbau reklamoje, rašiau tekstus ir TV siužetų scenarijus alkoholio gamintojams. Žinojau, kad tai neetiška, bet ignoravau prikimusią sąžinę. Iki tos dienos, kai su kūrybiško ugdymo projektu, vien iš smalsumo, atsiradau kaimo mokykloje. Tai sukrėtė. Gerianti, nedirbanti, svajonių nelabai turinti provincija man – anuomet išlepusiai, tingiai, tik savimi susirūpinusiai vilnietei – buvo geras spyris į minkštąją.

Supratau, kad nenoriu dirbti su alkoholio gamintojais ir prisidėti prie to, kad tūkstančiai vaikų Lietuvoje mato girtaujančius tėvus ar patys įjunksta į alkoholį. Netrukus, vėl iš smalsumo, nutariau pati pagyventi be svaigalų. Šalyje, kurioje viskas – pralaimėjimai ir pergalės, krikštynos, vestuvės ir laidotuvės – gausiai juo laistoma. Man taip patiko, kad jau antrus metus gyvenu blaiviai. Panorau patyrinėti kitų blaivininkų atradimus. Surinkau daugiau nei tūkstantį atsakymų, o jų apžvalga „Kuo kitoks blaivus gyvenimas?“ pasiekė apie 100 tūkst. žmonių. Dalis skaitytojų vėliau rašė atsisakę alkoholio vien paskaitę apie kitų patirtis.

Niekas manęs nesamdė, neinstruktavo, nefinansavo. Visa ko variklis buvo… smalsumas. Vis labiau vertinu jį kaip impulsą veikti ir kaip priemonę, leidžiančią ilgai ir įsitraukus stebėti procesus, ieškoti ryšių. Štai jau porą metų rengiu „Efektyvių žinučių dirbtuves“ – seminarą apie kasdienę komunikaciją su savimi ir pasauliu. Pernai, siekdama palengvinti teorinių žinių vertimą praktika, sukūriau devynių savaičių mokymosi planą, skirtą praktikuotis savarankiškai. Jį įkvėpė mano susidomėjimas neuroplastika – mokslu apie smegenų gebėjimą persikurti besimokant.

Surinkusi daugiau kaip 1500 žmonių atsiliepimų įsitikinau, kad tai veikia nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, asmenybės tipo ir gyvenamosios vietos. Dabar drąsiai galiu sakyti, kad, atsisakius „maitintis“ aplinkos negatyvumu ir transliuoti jį savo šeimoje ir darbe, šyla santykiai, nyksta destruktyvus elgesys, toks kaip piktnaudžiavimas alkoholiu ar persivalgymo priepuoliai, žmonės konstruktyviau elgiasi su pinigais, mažėja depresyvių nuotaikų, gerėja miegas. Surinkti ir apdoroti visą medžiagą nebuvo lengva, bet mane palaikė… taip, tas pats smalsumas. Jis padeda ieškoti sprendimų aklagatviuose ir įkrauna išsekusią įkvėpimo bateriją.

(Getty Images nuotr.)

Algirdas Davidavičius, filosofas. Atsparumas

Galvodamas apie atsparumą (angl. resilience), neturiu omenyje kokių nors karingų išgyvenimo įgūdžių. „Atsparumą“ apibrėžčiau kaip mūsų psichikos gebėjimą daryti tris daugmaž suderinamus dalykus tuo pačiu metu: 1. Kritiškai vertinti bendrai patiriamą tikrovę. 2. Pripažinti savo ir kitų gyvenimo bei esminių poreikių nenuginčijamą teigiamą vertę. 3. Atrasti ir puoselėti, kas leidžia mums gyventi abipusiškai turiningus, vertingus, prasmingus gyvenimus.

Tai prieinama absoliučiai kiekvienam bent kiek gyvybės požymių turinčiam asmeniui, tačiau kaip mes visa tai realizuojame, nepriklauso vien nuo mūsų. Galime atrasti save įvairiose, daugiau ar mažiau nepalankiose ekonominėse, socialinėse ir politinėse situacijose, turėti mus žeidžiančias ir ribojančias ankstyvo gyvenimo istorijas, tragiškų praradimų patirtį suaugusiojo gyvenime. Galų gale, mes ne tik esame priklausomi nuo įvairių išorės sąlygų, nuo kitų žmonių, bet ir mirtingi. Tačiau kas išties yra mūsų valioje ir kas padaro mus atsparius, tai pasirinkimas suprasti tikrovę, elgtis vertingai bei prasmingai su kitais ir savimi, rinktis įžvelgti kituose daug daugiau nei vien grėsmes, trikdžius, pavojus ir nuobodulį.

Kitais žodžiais, tai pasirinkimas būti sąmoningai silpnam ir neišvengiamai priklausomam nuo daugelio dalykų šiame gyvenime, bet tuo pat metu suprasti, jog mūsų sąmonė turi vien mums priklausančią kad ir nedidelių, bet išskirtinai laisvų pasirinkimų galimybę. Tai daro mus žmonėmis, kurių vidinės laisvės niekas negali sunaikinti ar atimti. Tai leidžia priimti šį daugeliu požiūrių ribotą gyvenimą kaip vertą mūsų sąmoningų pasirinkimų, sprendimų ir pastangų pasidalyti to gyvenimo patirtimi su kitais taip, kad tai turėtų bent mums patiems teigiamą prasmę.

Toks atsparumas nepanašus į daugelio „gyvenimo konsultantų“ ir savaskelbių guru parduodamą greitos laimės nuo pirmadienio produktą. Bet būtent tai padeda mums būti atspariems gyvenimo trapumui, absurdui, praradimams, vienatvei ir galiausiai mirčiai, kuri sulygina mus visus, kad ir kaip stengtumės išsiskirti ir įrodyti asmeninę svarbą.

Mąstykime, kurkime prasmes ne tik sau, mylėkime kitus ir gyvenimą, dalykimės juo, kol jis tebevyksta, tuomet, didžiajai tylai mus apgaubus, patikimai žinosime, kad gyvenome ne vien kaip žmogiško neišmanymo, žiaurumo ar godulio įkaitai.

2017 01 04 15:19
Spausdinti