Meniu
Prenumerata
pirmadienis, vasario 24 d.
Kokia savybė svarbiausia vadovui?
Laura Čiginskaitė
(Pixabay nuotr.)

Laikai, kai įmonės ar organizacijos lyderis buvo siejamas tik su griežtumu, jau seniai praeityje – šiandien iš jo tikimasi kur kas daugiau. Laura Čiginskaitė kartu su penkiais pašnekovais aiškinosi, kokie bruožai būtini sėkmingam komandos vedliui.

ATSAKOMYBĖS JAUSMAS

Paulius Motiejūnas, „Žalgirio“ klubo direktorius

Manau, kad vadovavimas krepšinio klubui nelabai skiriasi nuo vadovavimo kitoms įmonėms ar organizacijoms. Visą laiką jauti atsakomybę ir lūkesčius, kuriuos reikia pateisinti. Vienintelis dalykas, kuris skiriasi sporto srityje – sezoniškumas. Vasarą tempas labai lėtas, o kai prasideda rungtynės, įsibėgėja maratonas – užimti ir savaitgaliai, ir vakarai. Nėra paprasto grafiko, bet manau, kad didelių bendrovių vadovai susiduria su tuo pačiu.

Baigę profesionalų karjerą krepšininkai dažnai tampa vadovais, ir tam praverčia geri komandinio darbo įgūdžiai. Jie pasižymi greita reakcija, greitu sprendimų priėmimu – aikštelėje turi nedelsti, lygiai taip pat kaip ir versle. Tiek krepšininkai, tiek vadovai yra dviejų rūšių: vieniems reikia mažai dirbti, nes jie tiesiog turi dovaną, o kiti sunkiu darbu pasiekia tuos pačius rezultatus. Tad tikrai galvoju, kad galima išmokti būti geru vadovu. Apskritai manau, kad vadovui privaloma tobulėti ir kiekvieną kartą žiūrėti, kaip sustiprinti sritis, kuriose esi silpnesnis. Būtina tiek praktika, tiek teorija. Lygiai taip pat aš stengiuosi mokytis, lankyti kursus, skaityti knygas tų sričių, kur labiausiai trūksta žinių. Tobulėjimas yra privalomas ir pagrindinis bruožas vadovui, norinčiam nesustoti ir tempti savo komandą į priekį.

Bendraudamas su kitais vadovais labiausiai vertinu atvirumą ir ėjimą tiesiai prie reikalo. O labiausiai nervina ir erzina, kai meluojama, vilkinama ir baiminamasi tiesiai išsakyti savo poziciją. Tokių būna ir politikų, ir verslininkų. Visada sakau, kad politikai tegul politikuoja kur nors kitur, bet kai susitinki spręsti klausimų, svarbu gauti tiesų atsakymą. Kai nevengiama pasakyti taip, kaip yra iš tiesų, dirbti tampa daug lengviau.

Apskritai galvoju, kad vadovui svarbiausia yra prisiimti atsakomybę. Jis turi jaustis atsakingas dėl darbuotojų, dėl įmonės, dėl to, ką daro. Ir nepaisant visko, vadovavimas yra nuostabus dalykas. Taip, tai atsakomybė, didelis spaudimas, bet mane asmeniškai veža galimybė kurti, prisidėti prie naujų dalykų. Bendravimas su žmonėmis, pastangos pačiam augti ir auginti kitus man yra didžiausias kaifas.

GREITA ADAPTACIJA

Mjr. Rosita Kanapeckaitė, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Lyderystės ir metodinio rengimo centro vyr. psichologė

Į šį klausimą žvelgiu iš lyderystės ir vadovavimo kariuomenėje pusės. Sunku atsakyti, kokia viena savybė svarbiausia, nes kariuomenėje tenka būti ir vadu, ir pavaldiniu tuo pat metu – kiekviename vadovavimo etape reikalingos skirtingos savybės. Kad vadas kariuomenėje būtų efektyvus ir lyderiaujantis, jam svarbu gebėti klausytis kitų ir išgirsti, prisiimti atsakomybę.

Dar viena svarbi savybė – iniciatyvumas, noras daryti pokyčius, jeigu jie būtini. Tam reikia naujų idėjų, todėl kyla poreikis nuolat mokytis. Dažnai tenka atsisakyti mąstymo, kad „prieš dešimt metų man tas metodas veikė“. Svarbu mokytis kartu su naujomis pareigomis ir naujais iššūkiais, stebėti, kaip keičiasi pasaulis. Žinoma, tam naudingas ir pasitikėjimas savimi, o jis atsiranda, kai tvarkaisi su klaidomis, iš jų mokaisi, kai pavaldinių akyse nedvejoji dėl savo sprendimo ir gali jį pagrįsti patirtimi.

Sakyčiau, kad visos mano įvardytos savybės siejasi su gebėjimu prisitaikyti prie aplinkybių, greita adaptacija susiklosčius bet kokiai naujai situacijai. Vis dėlto vadovaujuosi nuomone, kad galima visko išmokti, tik reikia mokytis. O kad mokytumeisi, būtina praktikuotis ir daryti klaidų. Jeigu nieko nedarai ir neklysti, tada nėra kaip savęs išbandyti. Teoriškai gali mokėti, bet teoriją reikia pritaikyti praktikoje. Apskritai vadovams labai svarbi savirefleksija.

Šiandien negalvojama, kad lyderis turi būti kažkoks nežemiškas, ant bačkos stovintis asmuo, kokių tėra vienetai. Mes vadovaujamės nuostata, kad lyderystė – tai gebėjimas daryti įtaką ir kartu su komanda siekti bendro tikslo.

ANALITIŠKUMAS

Doc. dr. Ainius Lašas, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas

Netikiu viena stebuklinga savybe, nes skirtingose situacijose prireikia vis kitų. Kartais ypač reikia veržlumo, o kartais – gebėjimo sustoti ir įsiklausyti. Būna situacijų, kurios šaukte šaukiasi jautrumo, bet būna metas ir kietiems sprendimams. Vadovui gebėjimas deleguoti atsakomybę ir darbus yra didelė vertybė, bet pasitaiko, kai reikia perimti procesus į savo rankas. Mane žavi vadovai bei vadovės, kurie turi visą puokštę savybių ir geba jas efektyviai panaudoti konkrečioje situacijoje.

Kai kurios situacijos šaukte šaukiasi jautrumo, bet būna metas ir kietiems sprendimams.

Geras, o gal tiksliau – efektyvus, vadovas nėra prigimtinis gebėjimas, nes nuolat mokaisi, kaip nuskaityti situacijas, parinkti reikiamą veiksmų planą, įgalinti komandos narius, užtikrinti plano įgyvendinimą... Tai yra tęstinis procesas, kuriame dalyvauji kaip studentas. Tas banalus posakis – gyvenimo mokykla – šiuo atveju puikiai tinka. Aišku, yra žmonių, kurie turi tam tikras prigimtines savybes, padedančias vadovo ar vadovės pozicijoje, bet visos tos savybės turi ir tamsiąją pusę. Pavyzdžiui, jei tau labai patinka žmonės ir bendravimas, greičiausiai bus sunku priimti nepopuliarius sprendimus. Kaip suvaldyti šią riziką – esminis klausimas, į kurį privalai atsakyti. Kitaip bus problemų. Taigi privalai nuolat analizuoti aplinką ir save, kad būtum geras vadovas ar vadovė.

GEBĖJIMAS ĮŽVELGTI POTENCIALĄ

Liana Mogišaitė, komandinės elgsenos trenerė

Mano nuomone, kuo toliau, tuo svarbesnis tampa vadovo gebėjimas matyti žmones ir įžvelgti jų potencialą. Net turint omenyje, jog technologijos (robotizacija, elektroniniai sprendimai) užima vis svarbesnę vietą kiekvienoje įmonėje, vis tiek visa tai sukuria žmonės. Anksčiau darbuotojas buvo įrankis tikslui pasiekti. Dabar jis vis dažniau tampa bendrakeleiviu, norinčiu dalyvauti visuose procesuose. Jei vadovui tai pavyksta atskleisti, jis daug laimi konkurencinėje aplinkoje, ir tai gali būti puiki motyvavimo priemonė. Juk atlyginimo pakėlimas motyvuoja tik 21 dieną.

Teko matyti vadovų, kurie skundžiasi, jog nėra normalių žmonių, su kuriais būtų galima dirbti. Tai dažnai tampa realybe. Bet yra ir tokių vadovų, su kuriais kalbant apie žmones šiurpuliukai per odą bėga; tokie pasiekia labai daug ir jų pavaldiniai būna linkę daugiau atsiduoti darbui. Vienas ar kitas požiūris sukuria atitinkamą emociją komandoje.

Tyrimai rodo, jog 60 proc. atmosferos komandoje priklauso nuo vadovo nuotaikos. Vienas nuostabiausių pavyzdžių – administratorė mato išlipantį iš automobilio vadovą ir gali pasakyti, ar jis šiandien geros nuotaikos. Jei blogos, nusprendžia nieko jam nesakyti.

Vienas šioje srityje kylančių klausimų – ar vadovu gimstama, ar juo tampama. Įžvelgti žmonių potencialą nėra taip paprasta. Pastarojo meto tyrimai rodo, jog vadovu tampama, o ne gimstama, todėl praktika yra geriausia mokykla. Juk save laviname tik bendraudami su kitais. Aišku, vadovui labai sunku matyti save iš šono. Nuostabu, jeigu jis turi komandą, kuri suteikia grįžtamąjį ryšį, bet taip būna tik idealiame gyvenime. Gebėjimas pažinti žmones – išugdoma savybė. Vienas pagalbos būdų galėtų būti atvirumas bendraujant. Paradoksalu, kad šiandien didžioji dalis žmonių turi feisbuką ar kitus socialinius tinklus ir ten yra net per daug atviri. Viską apie save pasako: kur keliauja, ką valgo. Bet kai ateina kalba apie komandą – nesidalija ir tampa be galo tolimi vienas kitam. Jeigu vadovas išdrįsta būti atviras, jis savo elgesiu paskatina kitų žmonių atvirumą. Tada galima drąsiai teigti, jog komanda tampa nenugalima.

Tiesa, atvirumas nėra „aš šiandien ryte valgiau mėsainį“. Tikrasis atvirumas – gebėti vadovui pasakyti vienoje ar kitoje situacijoje, kad jis suklydo. Pavyzdžiui, priimdamas sprendimą. Tokiu elgesiu parodoma, jog jis irgi žmogus ir gali klysti. Pripažinti savo klaidą yra labai drąsus žingsnis ir džiuginančius vaisius duodantis dalykas ilgalaikėje perspektyvoje.

VIZIONIERIŠKUMAS

Arūnas Gelūnas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius

Sulaukęs klausimo apie vieną svarbiausią vadovo savybę pagalvojau, jog į tai neįmanoma atsakyti rimtai, galima tik juokaujant ar išsisukant. Vadovas yra kompleksinis žmogus, jis nėra specialistas, galintis turėti vieną savybę.

Kai man pasiūlė apsvarstyti poziciją muziejuje, aš pagalvojau, kad tai labai didele dalimi atitinka mano svajones. Ir dabar manau, kad svajonių aspektas yra išties svarbus: kiek tau priimtina, kiek gerai jautiesi toje aplinkoje – tai pajunti intuityviai beveik iš karto. Gali racionaliai įvertinti, kiek tavo išsilavinimas, diplomas, patirtis, polinkiai, charakterio savybės dera, bet giliai širdyje tūnantis jausmas, ar čia tavo aplinka, ar čia tikrai tau, man atrodo, turi lemiamos svarbos.

Svarbu įžvelgti, kuo organizacija dar nėra ir kokį pavidalą ji turėtų įgyti ateityje.

Kalbant apie Dailės muziejų, kandidatuodamas į vadovus rašiau didžiulę, beveik septynių puslapių, programą. Dariau tai labai ilgai, atsakingai tyrinėjau, ieškojau, rėmiausi ir patirtimi, ir naujomis įžvalgomis. Rašydamas jaučiau, kad man malonu tai daryti, kad atlieku ne kažkokią pareigą, bet paleidžiu savo vizijas, svajones ir mano dūšiai yra gerai. Vėliau, kai reikėjo pateikti CV, vardijau įvairius gyvenimo faktus ir žiūrėjau – tas dera, šitas irgi neblogai dera, gal ko nors stokoju, bet tokiu intuityviu ir racionaliu būdu visai nesunkiai ir per gana trumpą laiką save įtikinau, kad man čia seksis neblogai. Taip ir yra – pusę metų džiaugiuosi savo sprendimu ir jaučiuosi tikrai labai gerai.

Malonu dirbti su vadovais, kai matai, kad jie labai motyvuoti, spirga, jiems įdomu, jie nusiteikę šį tą paaukoti, dėti pastangas, įlieti savęs. Jeigu žmogus tik žvelgia į pasaulį galvodamas „o ką man kiti duos, kada man pakelsite atlyginimą“ – motyvacija tai būtų sunku pavadinti.

Galvojau, kaip išsisukti nuo klausimo apie vieną savybę, bet visgi sau įvardyčiau, kad svarbiausia tai, kiek vadovas yra apsirgęs savo organizacijos vizija. Ne rytojaus, ne šių metų, ne einamųjų finansinių metų pabaigos vizija, o kokią organizaciją jis norėtų matyti, kaip ji turėtų transformuotis ir pasikeisti, kokį pavidalą įgyti. Jeigu vadovas tą vaizdinį – pradžioje kaip nuojautą ar sapną, po to vis konkretesnį ir aiškesnį – laiko galvoje ir juda jo link pasitelkdamas savo valią, racionalumą, emocinį intelektą, bendražygius, tai, mano įsitikinimu, yra viena esminių savybių. Svarbu įžvelgti, kuo organizacija dar nėra ir kokį pavidalą ji turėtų įgyti ateityje, nebijant net gana tolimos ateities, ir vis tiek judėti savo vizijos link. Būti jos apsėstam geram vadovui, ar tai būtų Steve’as Jobsas, ar Jonas Petraitis, yra absoliučiai kertinis dalykas.

2020 01 07 08:28
Spausdinti