Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 27 d.
ABEJONIŲ AKADEMIJA
Kodėl reitingai nieko nereiškia
Ovidijus Lukošius

Įvairius reitingus mes dažnai paverčiame argumentais. Už tai galima skirti pirmą vietą kvailysčių sąraše.

Pradėsiu nuo anekdoto. Žvėrių karalius liūtas nusprendė miško žvėris sureitinguoti pagal protą ir grožį, todėl visus išrikiavo į vieną liniją ir gražiems liepė žengti žingsnį į priekį, o protingiems – atgal. Vienintelė vietoje likusi stovėti beždžionė tik gūžtelėjo pečiais: „Nors persiplėšk.“

Iš tiesų mažai yra gyvenimo sričių, kurių veikėjų ar objektų nebūtų mėginama sureitinguoti. Pasaulio miestų gražiausios Kalėdų eglės, geriausi universitetai, turtingiausi verslininkai, sėkmingiausi sportininkai, populiariausi TV serialai, patikimiausi politikai – į eilės numeriais pažymėtus stulpelius galima surašyti bet ką, tereikia pasirinkti sritį, turėti bent keletą pretendentų ir sugalvoti kriterijus, pagal kuriuos bus paskirstyti taškai.

Kodėl reitingai taip keri? Nors iš pirmo žvilgsnio tai tik sausi, dažnai abejonių keliantys skaičiai, jie sukuria varžybų, konkurencijos atmosferą ir įvairiausių emocijų pliūpsnį – nuo pergalės džiaugsmo, pasitenkinimo iki abejingumo, kritiškumo, nusivylimo, pykčio ar sąmokslo teorijų.

Kokias išvadas apie reitingų reikšmę galime pasidaryti panagrinėję šiuos lietuviškus ir amerikietiškus politinių reitingų pavyzdžius? Mano nuoširdus atsakymas: jokių.

Reitingai tampa valdžios įrankiais. Mažai Konstitucijos suteiktų galių vidaus politikoje turėjusi prezidentė Dalia Grybauskaitė aukštą tautos pasitikėjimo reitingą naudojo kaip svertą valdyti Vyriausybę ir kritikuoti Seimo daugumą, užkrauti politikams atsakomybę ir stiprinti savo autoritetą. Tai veikė, tačiau politinių reitingų magija sklaidosi į rūmus S. Daukanto aikštėje persikėlus naujajam šalies vadovui Gitanui Nausėdai. Nors jo reitingas taip pat aukštas, vis daugiau įtakos ir iniciatyvos perima didžiausią neigiamą reitingą turintis Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, jokio reikšmingo posto neužimantis Ramūnas Karbauskis. Taigi, „antireitingas“ ima viršų prieš „reitingą“.

Įdomių minčių kelia JAV prezidentų Baracko Obamos ir Donaldo Trumpo pasitikėjimo reitingai – pirmosios kadencijos trečiųjų metų lapkritį (2011 ir 2019 m.) jais abiem pasitikėjo po 43 proc. amerikiečių („Gallup“ duomenimis). Per 35 valdžioje praleistus mėnesius B. Obamos rėmėjų gretos smuko nuo 67 proc., o D. Trumpo – beveik nepasikeitė (buvo 45 proc.). Neigiamai B. Obamą vertino 49, o D. Trumpą – 54 proc. apklaustųjų. Tačiau šie skaičiai neatspindi emocijų, ką reiškia teigiamas (nuo aklo pritarimo iki pasitikėjimo kredito) ir neigiamas (nuo nusivylimo iki neapykantos) vertinimas. Veiklus, charizmatiškas, intelektualus B. Obama barstė savo gerbėjus, o kietakakčio D. Trumpo sekėjų armija liko beveik nepajudinama.

Kokias išvadas apie reitingų reikšmę galime pasidaryti panagrinėję šiuos lietuviškus ir amerikietiškus politinių reitingų pavyzdžius? Mano nuoširdus atsakymas: jokių.

Kas trejus metus skelbiami PISA reitingai, kuriuos atliekanti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija suskirsto šalis pagal penkiolikamečių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų žinias, Lietuvoje tampa saviplakos seansu (tokį ką tik vėl pergyvenome). To priežastis – Estija, kuri yra reitingo viršūnėje, o Lietuva tik apie vidurį, kaip ir Vengrija, Italija ar Islandija. Mūsų šalies švietimo sistema akivaizdžiai šlubuoja, bet ar tikrai trijų disciplinų rezultatai parodo realią švietimo padėtį, kai išvados daromos pagal unifikuotų testų rezultatus, neatsižvelgiant į kultūrinius (pirmauja muštru garsėjančios Azijos šalys) ir ekonominius valstybių skirtumus? Galiausiai 5 proc. rezultatus pagerinusi Lietuva jau būtų dvidešimtuke, o 10 proc. pažanga, skaičiuojant balus, leistų pavyti Estiją. Ko gero, galima tai pasiekti dėmesį sutelkus į šias tris disciplinas, bet ar tai iš esmės pagerintų švietimą? Tikrai ne.

Kai kurie reitingai, ypač švietimo srityje, kelia ir moralinių klausimų. Suomijos (Estijos taip pat) švietimo sistema išsiskiria nepakantumu mokinių segregacijai pagal jų tėvų finansinę padėtį – visos mokyklos turi suteikti vienodo lygio išsilavinimą. Lietuvoje viešai skelbiami mokyklų reitingai tokią atskirtį tik didina – trūkstant politinės valios, pasiturinčių, įtakingų ir rūpestingų tėvų vaikai buriasi geriausiose mokyklose, o iš kitų atimamos lygios starto pozicijos ir dar jie pažymimi pasmerktųjų stigma. Žiaurus ir neatsakingas reitingų magijos apakintų politikų ir žurnalistų elgesys.

Milžinišką abejonių akmenį reikėtų ridenti ir į asmeniui tenkančio bendrojo vidaus produkto rodiklio, pagal kurį skaičiuojami daugelis valstybių reitingų, suteikiama arba nutraukiama Europos Sąjungos struktūrinė parama, daržą. Pagal šį rodiklį Lietuva aplenkė ne tik Estiją, Graikiją ir Portugaliją, bet artėja prie Italijos. Jei augimo tempai nesikeis, po metų kitų aplenksime ir ją. Tik neprasitarkite apie tai Lietuvos pensininkams, kurie vidutiniškai per mėnesį gauna pusketvirto šimto, o italai – daugiau nei tūkstančio eurų pensiją. Senoliai senjorų bent jau per savo gyvenimą tikriausiai nepavys.

Niekas nepasakys, ar iš liūto reitingų idėjos pasišaipiusi beždžionė buvo graži. Bet kad protinga – jokios abejonės.

2020 02 13 08:56
Spausdinti