Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 27 d.
KETURIOS TIESOS
Ko mus moko klaidos?
Laura Čiginskaitė
Pixabay

Didesnių ar mažesnių jų esame padarę visi, bet ar suklupimai visuomet palieka tik graužatį? Keturi Lauros Čiginskaitės pašnekovai dalijasi, ko išmoko klysdami.

Kitaip pažvelgti į situaciją

Živilė Diawara, MENŲ FABRIKO „LOFTAS“ VIENA ĮKŪRĖJŲ

Manau, kad klaidos neišvengiamos, kai eini į priekį, į nežinią, darai naujus dalykus. Iš tiesų didesnė problema, kai niekas nedaroma arba daroma tas pats, tikint, kad visada tu teisus, o kiti kalti. Dažnai būna tokių situacijų, kai atrodo, kad padarei klaidą, o paskui supranti, jog taip ir turėjo būti, viskas išėjo į gera. Kartais dėl klaidų atrodo, kad priėjome liepto galą. Tada suvoki, jog turi kažką kardinaliai keisti, jeigu nori, kad viskas būtų kitaip. Ypač komforto zonoje žmonės yra tingūs, o klaida gali būti postūmis imtis permainų.

Man pačiai „Loftas“ – brangiausias gyvenimo universitetas. Tikriausiai dėl to, kad ėjome į nežinią, nėrėme į viziją, kuri formą įgavo procese. Darai ir žiūri, kas iš to išeis. Tam tikru atžvilgiu mes kūrėme inovaciją – net nebuvo iš ko mokytis, tad ir klysta daugybę kartų. Kita vertus, per dešimt metų, rodos, daug išmokai, daug ką numatai, bet situacijų būna visokių. Kartais atrodo, kad padarei visas įmanomas klaidas, o vis tiek atsiranda netikėtų dalykų. Tas nuolatinis grūdinimasis pripratina lanksčiau ir greičiau reaguoti, galbūt keisti savo mąstymo kryptį. Be to, renginiuose viskas yra susiję su laiku, todėl svarbu reaguoti greitai.

Pamokas geriausiai išmoksti tada, kai jos tau skaudžiausiai kerta: finansiškai, per santykius, per prarastą draugystę. Gyvenime gali būti daug įvairių situacijų, kai tenka apsispręsti: ar sėdime ir verkiame, ar ko nors išmokstame. Dirbant „Lofte“ buvo visko: ir ups and downs, ir duobių, ir atrodė, kad viską metame, viskas baigėsi, nenoriu net žiūrėti, niekam to nereikia. Bet žvelgdama retrospektyviai imu matyti, kad tik po tokių išgyvenimų priėmėme kitokius sprendimus ir nesilaikėme įsikibę kai kurių ankstesnių idėjų. Kartais klaidos kaip tik tampa džiaugsmu, nes be jų nebūtume ko nors priėję, pasiekę.

Klaidos moko plėsti akiratį, pažiūrėti iš kito kampo, pažvelgti į save, taip pat kito akimis, pamatyti, ką galiu pakeisti. Didžiausia klaida, man atrodo, kai žmonės pradeda kaltinti kitus dėl to, kad kyla bėda ar nesiseka. Svarbu sau pripažinti, kad gali ką nors padaryti, nusinulinti, pasižiūrėti į viską švariai. Visiems visko būna, o nuo klaidos galiu pradėti bent po truputėlį keistis, įdėdamas pastangų. Ilgainiui kiekviena maža pastanga tarsi užkabina ir pradedi daryti daugiau. Taip atsiranda vis naujų galimybių, pamatai, kad iš tikrųjų tai nėra tokia didžiulė problema, reikalai išsisprendžia, o galutinis rezultatas visiems būna dar geresnis.

Žmogiškumo

Kun. Kęstutis Dvareckas, PRIKLAUSOMŲ ASMENŲ REABILITACIJOS IR REINTEGRACIJOS BENDRUOMENĖS „AŠ ESU“ ĮKŪRĖJAS

Klaidos išmoko pripažinti savo žmogiškumą, išlaisvina, leidžia būti netobulam ir nesijausti kaltam, kad nesi visagalis ir visažinis (tai Dievo savybės). Suklupimai taip pat moko prašyti pagalbos ir ją priimti, suprasti, kad be pagalbos liksi vienas už borto. Be Dievo ar žmonių pagalbos nieko nebus, esame padovanoti vienas kitam ir tik ramstydamiesi vienas į kitą galime judėti pirmyn. Kėlimasis iš klaidų užtrunka, ir tame procese suvoki, kad reikia kito. Jos išmoko ištarti: man reikia tavęs, kad galėčiau judėti pirmyn, kad galėčiau iškęsti tai, ką patiriu. Kai žinai, kad esi girdimas, mylimas, tada pačiam nebaisu mąstyti apie save ne vien gražiausiais būdvardžiais ir lengviau pakęsti savo netobulumus.

Žinoma, klaidas pripažinti sunku, nes dažnai žmonių savivertė susieta su produktyvumu. Jeigu jis produktyvus, tai jis vertingas, pripažinti klaidas – lyg atskleisti, kad esu nepakankamas. Nors tai netiesa. Tai, kad esame riboti ir klystantys, jokiu būdu nereiškia, jog esame negeri. Labai ilgai užtrunka, kol žmogus pajaučia, kad jis yra priimamas pagarbiai, rimtai, toks, koks yra. Iki tol jis net negali kalbėti apie klaidas, nes jų pripažinimas reikštų savęs atskyrimą nuo visų, žmogus jaustųsi kitoks. Lengviau klaidas pripažinti pagalbos sau grupėse – ten visi apie jas kalba ramiai, jau susitaikę su savo praeities bagažu, pripažįsta, kad ir šiandien tam tikrose situacijose turi polinkį elgtis netinkamai, klaidingai. Kai girdi kitą atvirai apie tai kalbant, tada lengviau pirmiausia sau pripažįsti: ir man panašiai. Tik po to jau gali ir su kitu kalbėtis, kaip pats su tuo gyveni.

 Kėlimasis iš klaidų užtrunka, ir tame procese suvoki, kad tau reikia kito žmogaus.

Visuomenė nėra monolitinė: dalies jos požiūris į klystančius labai keičiasi, o kiti ir toliau dega keršto troškimu. Net jeigu tų žmonių poelgis jų asmeniškai neliečia, jie jaučiasi pranašesni visa galva ir mano turintys teisę kitus smerkti.

Gyvenime nei visuomenė, nei mokykla mūsų nemoko klysti, suprasti, kad klaidos yra augimo kaina. Nieko neišmoksi daryti neklysdamas: nei groti, nei kalbėti, nei vaikščioti, nei gyventi, nei kurti santykių. Už klaidas baudžiama nuo vaikystės ir atsiranda noras jas nutylėti. Jeigu tau pavyks paslėpti savo klaidą, liksi nenubaustas. Mokytis klysti vertėtų pradėti nuo įsisąmoninimo, kad aš tik žmogus ir neklysti neįmanoma, o klaidos nėra tragedija. Jeigu vakare nematau savo klaidų, tai ne dėl to, kad jų nebuvo, o galbūt tingiu, esu pavargęs, nenoriu jų pripažinti, bet didesnių ar mažesnių klaidų per dieną mes visi susirenkame. Džiaugiuosi, kad įvairūs liudijimai yra paveikūs. Drąsus pripažinimas, kad esu klystantis ir vis tiek šį tą pasiekiau, ką nors veikiu visuomenei, manau, yra labai į sveikatą. Išgirdus kitus kalbančius, ypač tuos, kurių dabartis įkvepia, ateina suvokimas ir galbūt kai kam pavyks tų klaidų išvengti.

Naujų patirčių

Laura Rimkutė, VERSLO PSICHOLOGĖ, „TRIPLE O CONSULTING“ PARTNERĖ

Mano didžiausia klaida – galvojimas, kad galiu pamokyti kitą žmogų. Ji susijusi su mano darbu, nes vedu mokymus. Didžiausia klaida galvoti: dabar pasakysiu kitam, kaip reikia daryti, kaip dalykai turi būti, ir jis viską taip padarys. Tai galioja bendraujant su visais žmonėmis. Jeigu galvoju, kad galiu pamokyti savo vyrą, tai sulauksiu nusivylimo, nes po to būna skaudžių padarinių. Noriu pasakyti, kad žmonės mokosi patys. Man prireikė laiko suprasti, kad negalima ateiti ir aiškinti, kaip daryti, reikia diskutuoti, padėti kartu įžvelgti – tai yra didžiausias menas, kai nori padėti žmogui pasikeisti.

Šios klaidos suvokimas išmokė sumažinti lūkesčius kitų žmonių atžvilgiu, labiau rūpintis savimi ir galvoti, ką galiu padaryti šioje situacijoje, o ne laukti, ką kitas turėtų padaryti – tai atnešė daug lengvumo ir paprastumo tiek santykiuose, tiek darbe, tiek kitose srityse.

Man atrodo normalu, kad nenorime klysti. Ypač to nenori perfekcionistai arba žmonės, užsikėlę aukštą kartelę (tokių gana daug, rasti sveiką ne perfekcionistą vis sunkiau). Galvoju, kad klaidos yra neišvengiamybė, neturiu iliuzijos, kad jau išmokau ir daugiau klaidų nebus. Jos yra gyvenimo dalis ir dėl to atsiranda visas žavesys – tai įrodo, kad mes gyvi, mokomės, tobulėjame. Svarbu, kad suklydę neužsispirtume ir neieškotume kaltų, o pasižiūrėtume, kaip padarėme šią klaidą, ir pasimokytume, kad ji nesikartotų. Net jeigu ir pasikartos, svarbu neplakti savęs, bet mokytis sau atleisti. Taip atsiranda labai daug gyvenimo žavesio, nes dėl padarytų klaidų kyla daug netikėtų smagių patirčių. Svarbiausia tai, ką darome su jomis: ar išmokstame pamoką, pasidžiaugiame ir tampame geresniais žmonėmis. Tai yra didžioji užduotis, kurią gal ne visada klaidų laikotarpiu įgyvendiname.

Tobulėti

Liana Ruokytė-Jonsson, VILNIAUS KINO KLASTERIO VALDYBOS PIRMININKĖ

Klaidų mano gyvenime būta ne vienos, bet tokių, dėl kurių gailėčiausi, nėra. Visos jos atlieka svarbų vaidmenį mano mokymosi, tobulėjimo, asmenybės formavimosi procese, juk iš svetimų klaidų nepasimokysi. Gali suvokti, kokių svetimų klaidų reikėtų išvengti, tačiau kiekvienas žmogus yra unikalus, vienintelis, nepakartojamas, todėl ir jo suklupimai – unikalūs. Be to, daugiausia išmokstama praktikuojantis, teorija ar išmanymas – tik pagalbininkai.

Klaidos būtinos kaip oras, ypač realizuojant savo svajones, idėjas, kovojant su iššūkiais, sprendžiant esminius gyvenimo klausimus. Klysdamas ne tik augi profesinėje srityje, bet ir dvasiškai tobulėji. Tik klysdamas jauti egzistavimą, esi priverstas reflektuoti ir revizuoti savo tiesas ar įsitikinimus. Klysti yra verta ir prasminga – taip mokomasi išminties, kantrybės, tolerancijos, atlaidumo. Ir tai būdinga visiems, ypač aktyviems, kūrybingiems žmonėms, turintiems didelių užmojų ar novatoriškų sumanymų, einantiems prieš srovę arba laužantiems senas tvarkas ir kuriantiems naujas. Ne veltui sakoma: kas dirba, tas klysta, o kas nedirba, tas neklysta. Jei žmogus mane tikina, kad jis neklysta, man iškart įsižiebia „raudona lemputė“ – žinau, su kuo turiu reikalą.

Gyvenimas yra žaidimas, kuriame klaidos neišvengiamos, jei esi tikrai laisvas ir laikai save laimėti norinčiu žaidėju.

Kaip kiekvienas priimame ir suvokiame savo klaidas, daug įtakos turi vertybės, moraliniai įsitikinimai, patirtis, galiausiai pasaulėjauta. Kas vienam gali atrodyti kaip nedovanotina klaida, dėl kurios sielojasi, kitam – nuostabi gyvenimo pamoka ar vertinga dovana dvasiškai tobulėti. Be to, visos klaidos (jeigu jas suvokiame kaip klaidas) mus stiprina, grūdina, suteikia gyvenimui daugiau spalvų, dinamikos ir turtina kaip asmenybes. Juk daug įdomiau bendrauti su žmogumi, kuris gyvenime matęs visko: klydęs, klupęs, pakilęs, skridęs ir vėl kritęs. Tokie paprastai turi ką pasakyti. Tas, kuris dedasi neklystąs, man atrodo nelaisvas, dažnai kupinas baimių. Paprastai jame mažai gyvasties ir tikro gyvenimo džiaugsmo.

Kiekviename savo gyvenimo tarpsnyje galiu atrasti ir mažų, ir didelių klaidų, tačiau dėl jų nesisieloju, nes jos – mano draugės, pakeleivės, mokytojos, trenerės, ugdytojos, provokuotojos. Savo klaidas paprastai priimu kaip dovanas, kurios pirmiausia skaudina, o atėjus giluminiam suvokimui – džiugina. Kaip gerai, kad mes klystame!

Dalis mano bičiulių iki šiol primena, jog padariau didelę klaidą, kai 2012 m. grįžau į Lietuvą, atsisakiusi dviejų labai vertingų darbo pasiūlymų privačiame sektoriuje Danijoje ir Švedijoje. Pasak jų, tie darbai buvo durys į gerovę, sėkmę ir karjeros aukštumas. Bet man šis sprendimas atnešė daug neįtikėtinų patirčių dalyvaujant dideliuose iššūkiuose ir kūrybiniuose procesuose Lietuvoje. Vidinių gelmių padiktuoto apsisprendimo gyvenimo kryžkelėje nelaikau klaida, juk viskas priklauso, kuriuo kampu į tai pažiūrėsi.

Jei labai norisi gyvenimą matyti kaip ilgą klaidų virtinę, kuri verčia mus dėl jų gailėtis, vadinasi, nesupratai gyvenimo paskirties. Viskas priklauso nuo tavo asmeninio požiūrio. Man klaidos labiau kaip išdaigininkės, kurios sujaukia tavo planus, provokuoja, žaidžia su tavimi, testuoja vertybinį santykį su supančiu pasauliu. O gyvenimas yra ne kas kita kaip žaidimas, kuriame klaidos neišvengiamos, jei esi tikrai laisvas ir laikai save laimėti norinčiu žaidėju.

Padarytos klaidos mane išmokė daug gerų dalykų: mylėti, išgirsti, suprasti, atleisti, toleruoti, nepykti, nebijoti, nepasiduoti, nesustoti ir niekada neprarasti vilties, kad patys tobulėdami kuriame geresnį, gražesnį pasaulį.

2020 02 10 09:32
Spausdinti