Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 27 d.
Kasdienybės atspaudų paieškos
Kotryna Tamkutė
(Kotrynos Tamkutės nuotr.)

Istorija šiandien nebėra mokslas, praeityje ieškantis tik valstybės ar valdovo pėdsakų. Žmonėms svarbu suprasti, ką valgė, kaip gyveno, kokius naminius gyvūnus augino jų protėviai, įsitikinęs Valdovų rūmų vyresnysis muziejininkas, archeologas Povilas Blaževičius. Kotryna Tamkutė leidžiasi į kelionę po jo darbo užkulisius.

Ant kelių parklupęs, kruopščiai sieteliu, šepetuku ir didinamuoju stiklu besidarbuojantis pusamžis vyras, vilkintis chaki spalvos kelnes ir galvą dengiantis plačiakrašte skrybėle, šiek tiek primenantis Steveno Spielbergo šaltų ir įžvalgių akių Amazonės džiunglėse klaidžiojantį Indianą Džounsą. Prie kelio link Nacionalinio muziejaus saugyklų lūkuriuojantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų vyresnysis muziejininkas ir archeologas P. Blaževičius truputį panašus į šį dažno pasąmonės daugiau mažiau panašiai sukurtą tipiško archeologo portretą. Galbūt tik dviratis ir kuprinė ne visai atitinka įprastą mokslininko stereotipą.

Tiesa, P. Blaževičius sako Vilniaus centre su dviračiu beveik nesiskiriantis: „Tai itin patogi transporto priemonė, norint greitai ir patogiai atsidurti reikalingoje miesto dalyje.“ Mes dieną pradedame kitoje Vilniaus žemutinės pilies kalno pusėje, buvusiame kariniame miestelyje įsikūrusiose Nacionalinio muziejaus saugyklose. Garažų ir autoservisų kiemą primenančioje teritorijoje saugomi praeities pėdsakai.

P. Blaževičius jau ruošiasi rudenį Valdovų rūmuose vyksiančiai parodai, skirtai vaikystės istorijai. (Kotrynos Tamkutės nuotr.)

„Tyrinėti imuosi tai, kas man įdomu“, – vesdamasis mane į Nacionalinio muziejaus saugykla virtusį namą sakė P. Blaževičius ir pripažino, kad tokią prabangą leidžia aplinka – medžiagos Valdovų rūmuose tikrai daug. Viename kambarių – plačiose lentynose į plastikinius maišus suvyniota mediena. Tiksliau, mediniai poliai, vežimų dalių, durų ar kitų medinių konstrukcijų liekanos. P. Blaževičius pasakoja, kad konservuotos distiliuotame vandenyje su didele polimerų ar net cukraus koncentracija bei antiseptiku jos gali daug papasakoti apie Vilniaus žemutinės pilies ir ją juosusio miesto kasdienybę.

Dar daugiau apie ją gali papasakoti mūro plytos. Lentynose jos sugrupuotos pagal tai, kieno atspaudus mokslininkai užčiuopia: žmonių, šunų, kačių, vištų, kiaulių ar augalų. P. Blaževičius ima plytą po plytos ir rodo man tai, ką iš pradžių manau esant broku. „Iš mūro plytose paliktų pirštų atspaudų, rievelių galima nustatyti plytas gaminusiųjų amžių. Penktadalis jų – 7–12 metų vaikai“, – sakė archeologas ir šyptelėjo, kad tuo stebėtis nevertėtų. Gyvenimas viduramžiais nebuvo toks ilgas kaip šiandien, tad sulaukę šešiolikos metų jaunuoliai jau būdavo įvaldę amatą ir dirbdavo savarankiškai.

Tiesdamas dar vieną plytą P. Blaževičius tarstelėjo: „Visiškai unikalus daiktas.“ Aš joje įžvelgiu brūkšniukų žaismą, jis – Gediminaičių stulpų fragmentą. „Ši plyta galėjo būti sukurta XVI a. Nieko panašaus nesame radę. Nebent tai būtų heraldiniais elementais papuošti kokliai“, – pasakojo P. Blaževičius.

Lentynose mūro plytos sugrupuotos pagal tai, kieno atspaudus mokslininkai užčiuopia. (Kotrynos Tamkutės nuotr.)

Tačiau labiausiai jį patį domina plytose užkoduotas pasakojimas apie XIII–XVIII a. miesto šunis. Būtent jie sudarė didžiąją dalį to meto naminių gyvūnų. Likę atspaudai byloja ne tik tai, kokio dydžio ar išvaizdos galėjo būti šuo, bet ir kokia buvo jo sveikatos būklė. Tyrimai rodo, kad Vilniaus žemutinėje pilyje šunys buvo mylimi ir lepinami, o miesto keturkojai gana greitai netekdavo dantų, gyvendavo trumpiau. P. Blaževičius tikisi, kad ateityje šie tyrimai virs knyga. Darbo jau dabar įdėta nemažai: per tris dešimtmečius, vykdant Vilniaus žemutinės pilies tyrimus, surinkta maždaug 20 tūkst. įvairių plytų, visas jas peržiūrėjus, atspaudai užčiuopti maždaug 400 jų. Paklaustas, ko reikia jiems pastebėti ir atskirti, mokslininkas nusišypsojo: „Aš nesu pirmas tai darantis, apstu laisvai prieinamų tai analizavusių kitų mokslininkų darbų.“

Aš plytoje įžvelgiu brūkšniukų žaismą, mokslininkas – Gediminaičių stulpų fragmentą.

Užvėrę namelio-saugyklos duris, leidžiamės kalnu žemyn. Taip jau sutapo, kad antroji dienos dalis tampa pasakojimu apie antrąją P. Blaževičiaus kasdienio darbo sritį – ekspozicijų rengimą. Šiuo metu archeologas su kolegomis ruošiasi rudenį Valdovų rūmuose vyksiančiai parodai, skirtai vaikystės istorijai. Kai kurie eksponatai jau rasti: iš užsienio atkeliaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos vaikiški šarvai, su kitais dar reikia nemenkai padirbėti. Dėl vieno jų kyla itin daug klausimų.

„2016 m. netoli Kauno tiesiant geležinkelio juostą, buvo aptikti vaikų kapai. Viename jų – maždaug šešerių metukų mergaitės kaukolė su išlikusiu įspūdingu galvytės apdangalu: žaliu mezginiu, puoštu metalinių siūlų gėlėmis, – pasakojo P. Blaževičius. Paprastai tokie radiniai dar kasinėjant yra atskiriami nuo kaulų ir saugomi atskirai. Šiuo atveju tai padaryti, nepažeidžiant nei audeklo, nei kaukolės, buvo per sudėtinga: galvos apdangalą kai kuriose vietose dengia išlikę mergaitės plaukai. „Kepurėlę eksponuoti su galvyte tikriausiai nepadoru“, – svarstė archeologas.

Iš tiesų kraupus radinys, pamanau sau, kol P. Blaževičius kartu su restauratorėmis iš Nacionalinio dailės muziejaus ir Prano Gudyno restauravimo centro aptaria galimybes galvos apdangalą nuimti nuo kaukolės ir restauruoti. Moterys kraipo galvomis, tačiau savo galutinio sprendimo nepateikia: toks darbas pareikalaus nemažai laiko ir energijos, tad būtina įvertinti, ar jį eksponuoti verta. Šis klausimas archeologą kankina dažnai. „Jei kaštai per dideli ir restauruoti radinio neverta, kam tuomet yra skirti muziejai? Tik saugoti ir niekam nerodyti? – retoriškai klausė jis. – O galbūt priešingai: kuo daugiau visuomenei parodyti, paaiškinti, leisti paliesti ar išbandyti?“

P. Blaževičiaus kabinete, kurį jis dalijasi su kitu kolega, mokslinėms išvadoms suformuluoti reikalinga netvarka: du popieriais dengti darbo stalai, gausiai knygomis nukrautos lentynos, nuotraukomis, paveiksliukais ir priminimais apkabinta kamštinė lenta. Čia archeologas praleidžia didžiąją dienos dalį. Statūs laiptai, tamsūs koridoriai sunkiai dera prie Valdovų rūmų logotipais papuoštų informacinių terminalų. Ir čia jaučiuosi kaip muziejuje. Todėl ir kalba pasisuka apie juos.

Praeities atspaudas. (Kotrynos Tamkutės nuotr.)

Šiandienių muziejų sistema, mokslininko nuomone, turėtų būti konstruojama panašiais principais kaip ir švietimo sistema. „Juk negalima atvesti darželinuko į universitetą. Bet į Valdovų rūmus mes juos tempiame“, – ironizavo pašnekovas. Didelį vaidmenį tokiu atveju galėtų atlikti šiuo metu pernelyg nuvertinami regioniniai muziejai: jų tikslas galėtų būti burti bendruomenę, supažindinti mažuosius su vietos istorija, jos raida. Didesni, miestuose ar sostinėje įsikūrę muziejai tokiu atveju galėtų kalbėti sudėtingesnėmis temomis. Šiuo metu tokios tarpusavio sąsajos esą itin trūksta.

„Kita vertus, negalima reikalauti, kad muziejuje žmogus praleistų visą dieną. Tad informaciją jam turime pateikti trumpai ir aiškiai“, – sakė pašnekovas. Vieni muziejai tam išnaudoja informacines technologijas, tačiau pernelyg remtis jomis irgi nevertėtų. „Kiekvienas iš mūsų savo kišenėje turime vieną galingiausių technologijų, tad įvairiausių vaizdinių prisižiūrėti galime neišėję iš namų, – teigė P. Blaževičius ir pabrėžė: – Didžiausią įspūdį muziejuose palieka galimybė pačiam užlipti ant galbūt netikro žirgo ir į rankas paimti ietį ar iš plastikinių plytų pastatyti romėniškąją arką.“ Toks prisilietimas prisiminimus stimuliuoja gerokai ilgiau nei vaizdiniai. „Įsivaizduokite, koks galėtų būti įdomus plaktukų muziejus!“ – juokėsi archeologas.

Ko gero, jis teisus. Šiandienos mokslininkų tikslas toli gražu nebėra tik pateikti faktus: visuomenė iš jų reikalauja interpretacijos, įspūdžio. Galiausiai atsakymų į klausimus apie kasdienybę. Tai, P. Blaževičiaus teigimu, yra visur. Tereikia ieškoti.

2020 01 09 07:57
Spausdinti