Prenumerata

ketvirtadienis, vasario 27 d.

Iš dailės į fotografiją pasukęs Vidmantas Ilčiukas išlaikė tapytojo savybę kurti sluoksniais ir vaizdui suteikti kelias prasmes. Kalbėdamasi su menininku Ieva Rekštytė-Matuliauskė įsitikina, jog ir viena nuotrauka gali atsiverti skirtingais rakursais bei nustebinti bent kelis sykius.

V. Ilčiukas, fotografijos technikomis ėmęs domėtis dešimtajame dešimtmetyje, iki šiol kuria įvairius ciklus. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo skirtingi, tačiau pradėjus gilintis nesunku pastebėti, jog iš vieno dažniausiai gimsta naujas: tiek vizualiai, tiek filosofiškai ciklai labai susiję. „Iš tiesų, tęstinumo daug, – patvirtina fotomenininkas mums susitikus kavinėje priešais jo namų ir studijos langus. – Tarsi fotografuodamas suktumeisi aplink pasaulį, tai nutolsti, tai grįžti prie tų pačių dalykų.“

Fotografavimo procesas panašus į tai, kas nuolat vyksta gamtoje, žmogaus gyvenime ir kūryboje.

Prieš 2004 m. pradėtą ciklą „Laukiantys“ (iš jo „IQ Life“ ir spausdinama fotografija) V. Ilčiukas rengė kitą, pavadintą „Diena“. Šio nuotraukos sukurtos kelis kadrus klojant vieną ant kito, kaip yra netyčia nutikę ne vienam juostinės fotografijos mėgėjui. „Kartodamas veiksmą nepasukdavau fotojuostelės aparate, kaip įprasta, – sąmoningai darydamas „klaidą“ viską fotografuodavau į tą patį kadrą“, – rašė menininkas „Kultūros barų“ žurnale. – Fotografavimo procesas panašus į tai, kas nuolat vyksta gamtoje, žmogaus gyvenime ir kūryboje. Nuolatiniai kartojimai ir pasikartojimai lydi mus ir kaip negyva aritmetinė mechanika ar beprasmybė, ir kaip tobulėjimo ar gausos sąlyga.“ Ilgą laiką buvau įsitikinusi, jog ir cikle „Laukiantys“ fotomenininkas naudojo šį „klaidos“ metodą, tačiau jis tik papurto galvą: „Tokį vaizdą, kokį pamačiau stotelėje, – vyriškį margais marškiniais, išraižytą stiklą ir tarsi kraujo klanus ant grindinio, – dabar matote ir jūs. Tai reportažinė fotografija be kompiuterio įsikišimo ir vaizdinių manipuliacijų.“ Šis patikslinimas pakeičia mano žvilgsnį į visą ciklą. Visgi dėl vaizdinės manipuliacijos sudvejoju: kaip tuomet paaiškinti efektą, kai žiūrėdamas į fotografiją jautiesi lyg pakliuvęs į pinkles, tarsi negalėtum patikėti savo akimis? Hipnozės simptomus turbūt jautė ir pats V. Ilčiukas, fiksuodamas šią akimirką. Tokius menininko vaizdinius atradimus, skirtingai nei žvelgiančiojo, palydėdavo nemenka fotografavimo įtampa. „Stotelėse laukia pačių įvairiausių žmonių, ir jų reakcijos, jei pamato, kad yra įamžinami, taip pat labai skirtingos...“ – nutęsia pašnekovas ir prisimena ne vieną istoriją, kai tekdavo eiti į derybas su nelabai nudžiugintu į kadrą patekusiu asmeniu. Pakilus į studiją, V. Ilčiukas parodo daugiau kadrų iš tos pačios vietos, kur daryta ši žurnale spausdinama fotografija. Tai Centro poliklinikos stotelė sostinės Pylimo gatvėje – absoliučiai niekuo neišskirtinė kelių žingsnių erdvė, apribota stikliniu stogeliu. Pačiam autoriui ir man šios nuotraukos byloja keletą skirtingų prasmių. Jam stotelė primena stiklinį karstą. Man asocijuojasi su socialiniu barjeru ir didžiuliu abejingumu. Kalbėdamas apie menines ciklo „Laukiantys“ sąsajas ir apie šį kadrą, pašnekovas pirmiausia pamini jam didelę įtaką dariusį austrų prozininką Franzą Kafką ir jo novelę „Pataisos darbų kolonijoje“. Joje pasakojama apie mokslininką, atvykusį į viešą kareivio egzekuciją, vykdomą saloje įkurtoje pataisos darbų kolonijoje. Mirties bausmė nuteistajam atliekama specialiu, absurdo literatūros meistro itin šiurpiai aprašytu įrenginiu – stiklinėmis akėčiomis. Pro stiklą stebint žiūrovams, nelaimėlis paguldomas ir pririšamas, o akėčių virbais jam ant nugaros badomas užšifruotas nuosprendis. Galiausiai, tarsi patirdamas nušvitimą, bausmę jis „suvokia“ savo kūnu... „Pats F. Kafkos novelės „Pataisos darbų kolonijoje“ pavadinimas svarbus kaip viena iš galimų egzistencijos interpretacijų, – vėliau jau susirašinėjant įvardija V. Ilčiukas ir kitame sakinyje priduria: – Abstrakčiai mąstant, visi savaip esame ir pasmerktieji, ir laukiantys.“