Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 27 d.
NUOTRAUKOS ISTORIJA
Įlipti į svetimus batus
Rusnė Marčėnaitė
Dovilė Dagienė
Jono Meko batai.

„Į svetimus batus neįlipsi“, – moko lietuviškas posakis. Menininkė Dovilė Dagienė, sumaniusi kurti kultūros veikėjų portretų seriją, to ir nesiekė. Rusnei Marčėnaitei ji pasakojo, kad fotoobjektyvui nukrypus į herojų batus nusprendė būti atsakinga tik už estetinę projekto išraišką.

Magistriniam fotografijos ir medijos meno specialybės darbui Vilniaus dailės akademijoje „iš galvos“ susidėliojusi bene 200 kultūros lauko herojų sąrašą, D. Dagienė svarstė juos būsiant tinkamiausius portreto žanrui. Įdomesnio asmenybės atskleidimo kampo paieškos nuvedė iki asociacijų ir simbolių, tarp jų – ir tų pačių posakių ar priežodžių, siejamų su apavu, bei kitų kultūros nuorodų – tokių kaip Vincento van Gogho natiurmortai su batais. Ir šiuo atveju menininkei nekilo abejonių, kad kūrybiškiems žmonėms jos pasirinkimas atskleisti herojų per batus kels mažiausiai klausimų.

Taip ir buvo – studentės prašymas patikėti meniniam projektui ir viešumai savo sunešiotą ar bent jau panešiotą, unikalių įspaudų įgavusį apavą nepriimtinas pasirodė tik dviem garsiems kūrėjams. Galima sakyti, jog apsiginti būsimą diplomą D. Dagienei teko bendraujant jau su pirmu herojumi – Jonu Meku. Niujorke, J. Meko įsteigtame Filmų antologijos archyve, be fotostudijos ir net be aiškios vizijos, kaip atrodys vaizdinė portretų išraiška.

„Galybei žmonių ko nors reikia iš Meko – jei tarsies telefonu, jis tavęs greičiausiai neprisimins, tad turi veikti aktyviau“, – drąsino buvę kurso draugai. Netrukus studentė jau stoviniavo būryje žmonių filmų archyve, o sulaukusi J. Meko dėmesio išdėstė reikalą: projektas, portretas, batai... Pirmas herojaus pasiūlymas buvo pasiieškoti batų parduotuvėje – ten jų daugiau, nei turįs jis. J. Mekui toliau atsikalbinėjant, mergina jau buvo susitaikiusi su tuo, kad fotografuoti jo batų neteks, bet pokalbis tęsėsi – tada jau apie dalykus, kurie buvo svarbūs J. Mekui, taip pat apie tai, kas Vilniuje vyksta su jo kūryba. Iki interesantė įrodė nesanti prašalaitė. „Galiausiai J. Mekas pasakė: matau, kad tau tų batų reikia, imk juos ir fotografuok, kitą dieną gali nebūti progos“, – prisiminė D. Dagienė.

Bet jai puolus ruošti atsineštą analoginei fotografijai naudojamą techniką, J. Mekas vėl sustabdė: „Viskas čia sudėtinga, ateik kitą dieną.“ O kitą dieną merginą pasitiko lyg pirmąkart matydamas. Ši ėmė pasakoti nuo pradžių – vakar matęsi, ji kurianti kultūros žmonių portretus... Ir tada J. Mekas ištraukė maišelį, kuriame buvo išvakarėse avėti batai. „Jis tiesiog linksmas žmogus buvo, ir toks, matyt, liko daugelio atminty“, – šyptelėjo menininkė.

Iš pradžių ieškojusi įvairiausių rakursų, greitai D. Dagienė suvokė, kad ypatingų kompozicijų šiam ciklui nereikia.

Tuomet ji dar rado drąsos užsiminti, kad tądien jo avėti odiniai, dailūs panešioti batai būtų tikę J. Meko portretui labiau nei tipiški sportinio stiliaus niujorkietiški batai, bet į atsargią užuominą šis nesureagavo. O D. Dagienė turėjo pirmą progą susimąstyti, kad šiame projekte nebūtina visko kontroliuoti – kartais reikia leisti įvykiams tekėti savo vaga. Vėliau herojaus prašydavo duoti kokius nors, jo manymu, tiksliausiai asmenybę atspindinčius ar tiesiog mėgstamus batus. Bet yra tekę ir padėti išsirinkti „portretinius“ batus, ir turėti galimybę pačiai pasirinkti – kaip fotografuojant scenografės Jūratės Paulėkaitės portretą, kuri manė, kad ją vienodai atskleidžia ir vyriško tipo kerziniai batai, ir elegantiški „teatriniai“.

O tąkart Niujorke su dviem valandoms paskolintais batais maišelyje ir fotografavimo įranga kuprinėje ji atsidūrė gatvėje. „Turiu Meko batus, bet nežinau, ką su jais daryti“, – sutrikusi skambino būsimam vyrui į Budapeštą, jaudindamasi, jog neturi nei studijos, nei tinkamo apšvietimo, nei laiko viso to ieškoti. „Tiesiog imk ir fotografuok“, – paragino šis. Tad pirmoji ciklo nuotrauka buvo padaryta ant šaligatvio, ant išlankstytos kartoninės dėžės, sulaukus, kol saulė pasislėps už debesų.

Iš pradžių ieškojusi įvairiausių fotografavimo rakursų, gana greitai menininkė suvokė, kad ypatingų kompozicijų šiam ciklui nereikia. Bet turėdama galimybę stebėjo, kaip patys žmonės stato savo batus, komponuodama kadrą stengėsi atskleisti jų ypatingas žymes ir svarbiausia – tų žymių nesugadinti. Taip režisieriaus Rimo Tumino mokasinai nuotraukoje liko su baltomis statybų dulkėmis, įamžinusiomis ir tuo metu vykusį Mažojo teatro remontą, o elegantiški scenografės Aleksandros Jacovskytės bateliai – aplipę raudonu Lukiškių aikštės moliu. „Tokios detalės gal ir neišsiryškina nespalvotoje fotografijoje, bet yra ir biografijos, ir istorijos dalis, svarbios žinant, kad Aleksandra šalia tos aikštės gyvena visą gyvenimą, turbūt kasdien ją kerta, o tos dangos nebėra...“

Kai kurias magistrinio darbo užkulisių istorijas D. Dagienė net užsirašinėjo dienoraštyje, o kitos, atrodytų, pačios įkrito į pasąmonę lyg pozityvus užtaisas. Kaip pokalbis su džiazo muzikantu, perkusininku Vladimiru Tarasovu, kuris įsitaisęs stebėti savo batų fotografavimo vos 10 kv. m ploto merginos studijoje tarstelėjo: „Aš kažkada irgi pradėjau nuo panašios erdvės, dabar turiu kelis šimtus kvadratų, o jų vis dar mažai. Žinok, ir tau viskas dar priešaky.“ Tuo metu negalėjusi net pagalvoti, kad tas plotas galėtų padidėti, D. Dagienė prisiminė pokalbį po 10 metų, kai kraustėsi iš jau 100 kv. m į dar didesnę studiją: „Supratau, kad tas palinkėjimas buvo labai reikalingas – uždėjo kažkokią programą...“

Per dvejus metus menininkės užmojis virto 21-o kūrinio ciklu, sukurtu fotografuojant juosta, o vėliau atspaudžiant nuotrauką, ko gero, šiandien Lietuvoje daugiau niekieno nenaudojama sudėtinga technika – šviesai jautrią sidabro želatinos emulsiją rankomis atsargiais potėpiais liejant ant popieriaus. Anuomet tas pasirinkimas reiškė brangioms fotografijos medžiagoms išleistus maisto pinigus, naktis laboratorijoje, nepavykusius bandymus ir atradimus kuriant vienetinius atspaudus.

„Kai neturi didesnės patirties, sprendimus labai lengva priimti. Dabar, kai žiūriu į tą projektą iš laiko perspektyvos – kai nebelieka manęs kaip į procesą susitelkusio autoriaus, suprantu, kieno apvaizda lydi kūrėją, kad jis gali sukurti ką nors tokio mastelio. Nebepakartočiau, – praėjus 15 metų po projekto vertino D. Dagienė ir nusijuokė: – Ir kabinėtis prie žmonių norisi vis mažiau. Aš išties sužavėta tuo, kad kultūros žmonės taip nuoširdžiai reagavo į jauno žmogaus įnorį.“ Taip, kaip aktorius Vladas Bagdonas, kurio susimąsčiusio, galbūt einančio iš repeticijos, fotomenininkė šoko stabdyti vėlų vakarą Gedimino prospekte. „Ar galėčiau gauti jūsų batus?..“ – „Prašau!“

2020 02 06 08:31
Spausdinti