Nors ne. Tiesą sakant, mūsų ateitis – jo avataras.
Donaldui Trumpui visiškai nesvarbu, ką jis kalba. Jeigu jis svertų kiekvieną savo žodį, niekada nebūtų žurnalistės pavadinęs „bimbo“ (maždaug „kliuška“) ir niekada nebūtų rizikavęs įžeisti juodaodžių, nes visa tai jam dabar gali atsirūgti kovoje su Hillary Clinton. Tačiau jis kalba bet ką, ir publika mielai jo klausosi. Ir aš nuoširdžiai netikiu, kad jam kas nors atsirūgs.
Taip yra dėl to, kad šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje, vadinasi, ir pas mus, gerokai pasikeitęs viešojo atstovavimo supratimas. Šiandienos viešasis atstovavimas vykdomas per medijas ir medijines figūras, kurių vienintelis tikslas – neleisti auditorijai nuobodžiauti. Laikai, kai viešosios figūros bylodavo ar bent pretenduodavo byloti konkrečias patikrinamas tiesas, gali būti praėję. Šiandien faktinė informacija randama per akimirką ir jos garsinimas nuo aukštų tribūnų nedaro įspūdžio. Medijų erdvėje plačioji publika ieško ne tiesos, o įdomumo. Todėl žmonių dėmesį patraukia ne tiesą bylojantys rašiniai, o tie, kuriuos įdomu skaityti. Ir tokius rašinius su malonumu skaitanti auditorija toli gražu nekvaila. Drįsčiau teigti, kad tokios išsilavinusios auditorijos, kokią šiandien subūrė tie, kuriems visiškai nerūpi, ką patys svaičioja savo tekstuose, nė nesvajojo turėti nelaimingi ankstesnių amžių publicistai, kiekvieną savo žodį pasirašydavę krauju.
