Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 27 d.
Azerbaidžano ikrų diplomatija
IQ Life
(Getty Images nuotr.)

Kaip autokratiniam režimui nukreipti užsienio valstybių dėmesį nuo žmogaus teisių pažeidimų ir nuslopinti opoziciją šalyje? Matthew Valencia išsiaiškino, kad Azerbaidžane tai pasiekiama organizuojant prabangius renginius ir užsiimant aukštos klasės lobizmu.

Kai kas jį vadina Paryžiumi prie Kaspijos jūros. Kiti murkia, kad tai – ikrus eksportuojantis regiono Dubajus. Šių metų birželio 18 ir 19 d. jis lygintas su Monaku. Pirmosios Baku organizuotos „Formulės-1“ lenktynės vyko 6 km ilgio trasoje, įrengtoje tiesiog centrinėse Azerbaidžano sostinės gatvėse. Ilgiausiame tiesiame ruože bolidai riaumodami lėkė 354 km/val. greičiu pro įspūdingus stalinistinius vyriausybės rūmus ir marmuru grįstą jūros kranto promenadą. Itin siauri S formos posūkiai vingiavo aplink vaizdingas UNESCO saugomo Baku senamiesčio sienas. Viduramžiškos ir šiuolaikinės architektūros – komunistinio kičo ir už naftos pinigus pastatytų modernių viešbučių bei biurų dangoraižių – derinys atrodė stulbinamai. „Oho! Čia viskas pastatyta arba prieš kelis šimtmečius, arba vos prieš dešimt minučių“, – žavėjosi vienos lenktynių komandos atstovas. Ant penkių žvaigždučių viešbučio, kurių Baku yra bent šešetas, kabojo milžiniškas plakatas „Ugnies žemėje greitis didesnis“ (Azerbaidžanas kartais taip vadinamas dėl arti žemės paviršiaus plytinčių naftos telkinių). Vakare aukščiausių Baku dangoraižių fasadai virto didžiuliais šviesos diodų ekranais, kuriuose mirgėjo žmonių, mojuojančių languotomis vėliavomis, atvaizdai. Nerealumo jausmą sustiprino šimtai gatvėmis riedančių violetinių Londono stiliaus taksi automobilių. Vis dėlto pačios lenktynės nebuvo itin jaudinančios. Kvalifikaciniame etape pirmą vietą užsitikrinęs Nico Rosbergas iš „Mercedes“ komandos pirmavo per visas varžybas. Renginiui stigo šventinės atmosferos, kuria pulsuoja Europoje ir Azijoje vykstančios Didžiojo prizo lenktynės, pritraukiančios daugiau kaip 200 tūkst. žiūrovų. Per atidarymo ceremoniją žygiuojantys „Formulės-1“ vairuotojais persirengę vaikai mojavo apytuštėms tribūnoms. Centriniame sektoriuje bolavo daug neužimtų kėdžių. „Formulės-1“ parduotuvių, barų ir kavinių miestelyje dažnai tvyrojo nejauki tyla. Per tris treniruočių, kvalifikacinių lenktynių ir galutinių varžybų dienas renginyje apsilankė 25 tūkst. bilietus įsigijusių žmonių. Galbūt Azerbaidžanas gali pasigirti gausiais naftos ištekliais, bet šalies turtas paskirstytas netolygiai: tik nedaugelis iš 9 mln. valstybės gyventojų gali sau leisti įsigyti bilietus net su 40 proc. nuolaida. Užsieniečiai į lenktynes atvyko nedidelėmis grupelėmis. Renginio reklamuotojai tvirtino, kad tai buvo pirmasis Baku bandymas, todėl reikėtų apsišarvuoti kantrybe. „Pirmosios lenktynės visada yra eksperimentinės“, – aiškino vienas lenktynių organizatorių Azerbaidžano sporto ministro sūnus Arifas Rahimovas. Prezidento Ilhamo Aliyevo valdomoje šalyje įrodinėta, kad šios lenktynės neatsiejamos nuo planų plėtoti turizmą, kurio indėlis į valstybės ekonomiką turėtų didėti ir mažinti priklausomybę nuo naftos. Juodasis auksas užtikrina didžiąją dalį eksporto pajamų. Tačiau valstybės tikslai neapsiriboja vien siekiu užpildyti tribūnas pasturgaliais. „Formulės-1“ etapo organizavimas – tai būdas pristatyti valstybę tarptautiniu mastu, atkreipti į ją dėmesį ir sulaukti pagarbos. Šios visame pasaulyje stebimos ir garsių įmonių remiamos lenktynės, kaip kartą rašė britų laikraštis „The Guardian“, yra privalomas neseniai praturtėjusių valstybių aksesuaras. „Formulė-1“ padės mums atsidurti žemėlapyje“, – sakė A. Rahimovas. „Tokie renginiai padeda užtikrinti, kad nuo čia nutolusių šalių gyventojai nebemanytų, jog Azerbaidžanas yra Nigerijos sostinė“, – kikeno Baku kurį laiką gyvenęs sporto pareigūnas Pierce’as O’Callaghanas. Kritikų vertinimu, Didžiojo prizo lenktynės geriausiu atveju tėra tuštybės projektai, o blogiausiu – „sporto plovimas“, naudojamas propagandos tikslais namie ir režimo reputacijai skalbti užsienyje. 2003 m. vykusiuose suklastotuose rinkimuose I. Aliyevas perėmė prezidento postą iš tėvo Heydaro. Kiek vėliau surengtu referendumu panaikintas šalies vadovo kadencijų skaičiaus apribojimas. Artėjančiu plebiscitu I. Aliyevas ketina dar labiau sustiprinti savo valdžią. Prezidento iki gyvos galvos valdomas Azerbaidžanas nuolat persekioja kritikus. Šiuo metu šalyje yra maždaug 30–100 politinių kalinių. Tarp jų teisininkas Ilgaras Mammadovas, suimtas 2013 m., po to, kai pabandė kandidatuoti į prezidento postą. Jo rėmėjai tvirtina, jog suimtasis kalėjime buvo sumuštas, – tikėtina, dėl to, kad atsisakė prašyti malonės. Organizacijos „Žurnalistai be sienų“ skelbiamame žiniasklaidos laisvės indekse iš 180 šalių Azerbaidžanas užima 163-ią vietą. Čia gali būti suimtas vien paskelbęs „Facebooke“ netinkamą pranešimą ar net išreiškęs jam pritarimą. Europos žmogaus teisių teismas priėmė kelis režimui nepalankius sprendimus, bet šalies valdžia nė nesiteikė į juos sureaguoti.
Kritikai sako, kad didžiojo prizo lenktynių etapas geriausiu atveju tėra tuštybės projektai, o blogiausiu – „sporto plovimas“.
Vyriausybė savo kritikams taiko besisukančių durų politiką: sulaiko juos, o vėliau paleidžia, kai toks sprendimas atrodo jai parankus. Šiemet dešimtys nuteistųjų atleisti nuo bausmės prieš pat I. Aliyevui išskrendant į branduolinio saugumo viršūnių susitikimą Vašingtone. O prieš „Formulės-1“ lenktynes, kai pasaulio akys nukrypo į Baku, šalies Aukščiausiasis teismas, anaiptol negarsėjantis nepriklausomybe nuo valdžios, nurodė iš kalėjimo paleisti žurnalistę Khadiją Ismayilovą, kuri buvo suimta 2014 m. neva už vengimą mokėti mokesčius bei kitus nusikaltimus, bet iš tiesų dėl to, kad rašė tiriamuosius straipsnius apie korupciją. K. Ismayilova padėjo atskleisti su I. Aliyevu ir jo šeima susijusias įmones bei asmeninį turtą, valdomą per „ofšorines“ priedangos bendroves. Kai kurios jų turi verslo interesų Baku viešbučiuose, mobiliojo ryšio tinklo tinkle ir prezidento dukterims priklausančiame aukso kasyklos projekte. Šiemet nutekinti „Panamos dokumentai“ suteikė papildomos informacijos apie slaptus pirmosios Azerbaidžano šeimos turtus. Režimas paleidžia vienus kritikus ir uždaro kitus. K. Ismayilovai išėjus laisvėn atlikta krata vienoje paskutinių dar išlikusių nepriklausomų Azerbaidžano spaustuvių „Qanun“. Neįtikimai paaiškinę, esą įsiveržė į patalpas dėl galimo sprogmens, policininkai išsivežė tūkstančius ką tik atspausdintų I. Mammadovo padėtį nušviečiančių lankstinukų. Režimas taip pat smaugia vienintelį nepriklausomą šalies laikraštį „Azadliq“ („Laisvė“). Jis gali būti uždarytas, nes valstybinė žiniasklaidos platinimo bendrovė, kaip teigiama, laikraščiui skolinga 50 tūkst. JAV dolerių, užuot apmokėjusi sąskaitas pati reikalauja pinigų. Du ištremtojo vyriausiojo redaktoriaus giminaičiai apkaltinti platinę narkotines medžiagas ir nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Teisėsauga vykdo tyrimą dėl nepriklausomos interneto svetainės „Meydan TV“ piktnaudžiavimo įtaka. Atgavusieji laisvę gyvena režimo šešėlyje. Žmogaus teisių srityje dirbantis teisininkas Intigamas Aliyevas, su šalies prezidentu nesusijęs giminystės ryšiais, buvo išleistas iš kalėjimo kovą, bet jam tebegresia kelių dešimčių tūkstančių JAV dolerių bauda dėl esą vengimo mokėti mokesčius. Jis atsiskaityti negalėtų net panorėjęs, nes visos jo banko sąskaitos įšaldytos. Dėl to teisininkas gali netekti kuklaus namo prie dulkėto keliuko Sarajaus kaimelyje į šiaurę nuo Baku. Jis jau nebeturi darbo kompiuterio, bet pluša prie stalelio namų svetainėje ir toliau atkakliai atstovauja klientams teisme. Buvusi JAV diplomatė Baku Rebecca Vincent, šiuo metu dirbanti organizacijoje „Sport for Rights“, tvirtina, kad „Formulė-1“ ir jos rėmėjai turėtų gėdytis tapę propagandos įrankiais. Šiam sportui vadovaujantis 80-metis Bernie Ecclestone’as atmeta kritiką. Į tokią padėtį „Formulė-1“ pateko ne pirmą kartą. Vienas pastarojo meto pavyzdžių – Bahreine surengtos lenktynės. Ši organizacija begėdiškai seka paskui pinigus ir nepaiso moralistų pamokslų. Po to, kai buvo žiauriai susidorota su protestuotojais minėtoje Persijos įlankos šalyje, „Formulė-1“ paskelbė nubrėžusi tam tikrą žmogaus teisių politikos kryptį, bet niekas nepasakytų, kad B. Ecclestone’as jos aklai laikosi. Prieš Baku etapą jis pareiškė, jog kalbant apie žmogaus teises „ten visi atrodo patenkinti“. Pakamantinėtas šia tema prie trasos jis pasvarstė, kad badaujantys gyventojai tikrai turi daugiau pagrindo skųstis nei įkalinti dėl savo įsitikinimų ir kad paprastai niekas neatsiduria kalėjime be priežasties. Tai nuskambėjo labai nejaukiai net asmenims, manantiems, jog nedera painioti sporto ir politikos arba kad sporto renginiai gali paskatinti teigiamas politines permainas. Nieko stebėtina, kad B. Ecclestone’as mato šviesiąją Baku pusę. Oficialiai nepatvirtintais duomenimis, pirmaisiais metais už teisę rengti garsiąsias lenktynes Azerbaidžanas sumokėjo daugiau kaip 30 mln. JAV dolerių. Pagal sutartį ši suma kasmet augs, jeigu prestižiškiausias automobilių sporto renginys taps tradicinis. Dar dešimtis milijonų valstybė skyrė infrastruktūrai ir organizacinėms išlaidoms (saugumui, grindiniui asfaltuoti ir t. t.). „Bernie yra nuoširdus. Naujų varžybų vietų valdytojams jis pasako: „Pinigų iš to neuždirbsite, bet renginys puikiai tinka šaliai pristatyti ir kainuoja nepalyginti mažiau nei olimpinės žaidynės ar pasaulio futbolo čempionatas“, – pasakojo „Formulės-1“ valdybos narys seras Martinas Sorrellis. Šios lenktynės tėra vienas iš kelių įspūdingų tarptautinių sporto ir kultūros renginių, suorganizuotų Baku nuo tada, kai I. Aliyevas atėjo į valdžią. 2012 m. naujutėlėje koncertų salėje (priklausančioje su Aliyevais susijusiai bendrovei) nuskambėjo „Eurovizijos“ dainų konkursas. 2015 m. toje pačioje arenoje įvyko Europos olimpinio komiteto sumanytos pirmosios Europos žaidynės. Laukia ir daugiau iškilmių: kitąmet Baku vyks islamo valstybių olimpiada, vadinamosios Islamo solidarumo žaidynės, o 2020 m. čia vyks keletas UEFA Europos futbolo čempionato mačų. (Valstybinė naftos bendrovė SOCAR rėmė šių metų čempionatą, daugelyje rungtynių jos pavadinimas mirgėjo aikštes juosiančiuose reklamos stenduose.) Nesunku įžvelgti tendenciją. Azerbaidžanas žūtbūt stengiasi prisišlieti prie Europos šeimos, nors ir yra nepatogiame Pietų Kaukazo regione į rytus nuo etniniu požiūriu giminingos Turkijos. „Tai, kad šalyje surengtas „Formulės-1“ etapas pavadintas „Europos didžiuoju prizu“, buvo kiek akiplėšiška“, – šyptelėjo seras Martinas.
Azerbaidžanas siekia ne tik garbės narystės Senojo žemyno bendruomenėje. Jis nori būti pripažintas kaip šiuolaikinis, stabilus, pasaulietinis, daugiausia musulmoniškas sąjungininkas neramiame regione ir patikimas partneris energetikos bei saugumo klausimais, be kita ko, padedantis Europai diversifikuoti naftos, dujų tiekimą ir sumažinti priklausomybę nuo nedraugiškų valstybių. Nuo šios srities neatsiejama geopolitika. Norėdamos išsaugoti svarbų sąjungininką Kaspijos jūros regione Vakarų valstybės dažnai pro pirštus žiūri į žmogaus teisių pažeidimus. Pietinio dujų koridoriaus projektas Europai itin svarbus siekiant sumažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos, kaip tvirtino konsultavimo bendrovės politinės rizikos klausimais GPW darbuotoja Livia Paggi. Taip pat Baku padeda apriboti Irano ir Rusijos įtaką Kaspijos jūros regione. Izraelis dažnai naudojasi Azerbaidžanu kaip baze, iš kurios stebi Irano veiksmus regione, ir azerams parduoda nemažai ginklų. Nors dėl strateginių tikslų Vakarų valstybės Baku vertina švelniau, režimas nenori rizikuoti. Jis skiria daug išteklių tam, kad svarstyklės dar labiau nusvirtų Azerbaidžano naudai: užsiima lobizmu Vakaruose pasitelkęs konsultavimo ir viešųjų ryšių bendroves, apmoka Vakarų politikų keliones į konferencijas prašmatniausiuose Baku viešbučiuose ir apiberia užsieniečius dovanomis, kaip antai kilimais ir delikatesinėmis jūrų gėrybėmis, iš kurių ir kilo „ikrų diplomatijos“ terminas.

Arbatėlė lordams

Azerbaidžano Europos draugija (TEAS) organizuoja kultūros renginius, palaiko lobistinius santykius su Senojo žemyno įstatymų leidėjais ir rengia vizitus į Baku. Centrinė draugijos būstinė yra Londone, jai vadovauja patyręs lobistas Lionelis Zetteris, o valdybos pirmininku paskirtas Azerbaidžano nepaprastųjų padėčių ministro sūnus Tale Heydarovas. Vienas įmonių tyrėjų šią draugiją pavadino neoficialiu Europai skirtu Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos biuru arba valstybės departamentu, valdančiųjų šeimų garsiakalbiu. (L. Zetteris pareiškė, kad toks apibūdinimas netikslus.) Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerijos dokumentai liudija, kad pastaraisiais metais šios valstybės pareigūnų susirašinėjimas su TEAS labai suaktyvėjo. Be kita ko, aptarinėjamas TEAS noras remti politinę, prekybos ir investicijų veiklą. (Pavyzdžiui, priėmime, kurį 2013 m. draugija surengė Leiboristų partijos konferencijoje, Azerbaidžanas buvo giriamas už „pastangas tapti visaverte demokratine valstybe“.) Viename priede be datos rašoma, jog pareigūnai gerai pažįstami su TEAS, kuri palaiko aktyvius ryšius su parlamento nariais, apmoka parlamentarų ir kolegų keliones į Azerbaidžaną, siūlo diskusijas ir teikia klausimus parlamentui. Priede užsiminta, kad Užsienio reikalų ministerija palaiko šią veiklą, bet neįsipareigoja plėsti bendradarbiavimo dėl TEAS lobizmo. Kaip rašoma el. laiške, garsus britų sportininkas Mohammedas Farah ir buvęs boksininkas Frankas Bruno palaikė siūlymą, kurį TEAS pateikė parlamentui dėl ilgamečio Azerbaidžano konflikto su Armėnija – ginčytinos Kalnų Karabacho teritorijos (abu sportininkai rinko paramą nuo konflikto nukentėjusiems pabėgėliams). TEAS tvirtina finansavimą gaunanti iš narių įnašų ir aukų. Tačiau esama įtarimų, kad dalį lėšų skiria Baku vyriausybė arba valdžios atstovai. Iš kur atkeliauja pinigai, svarbu, nes TEAS veikia kaip Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių rūmų nepartinės frakcijos Azerbaidžano klausimais sekretoriatas. Šios frakcijos pirmininkas konservatorių partijos parlamentaras Bobas Blackmanas reguliariai lankosi Baku. Ryšius su Azerbaidžanu per TEAS palaiko ir kitas britų politikas, taip pat konservatorius parlamentaras Liamas Foxas, neseniai paskirtas valstybės sekretoriumi tarptautinės prekybos klausimais. 2014 m. TEAS tapo pirma ir kol kas vienintele organizacija, paprašiusia teisės išversti didelio pripažinimo nesulaukusią L. Foxo knygą apie globalizaciją „Kylantis potvynis“ („Rising Tides“). Rašoma, kad už tai autorius gavo 5700 svarų sterlingų. Taip pat apmokėtos jo kelionės į leidinio azerų kalba pristatymą išlaidos. Vėliau L. Foxas apsilankė Baku ir susitiko su šalies prezidentu I. Aliyevu, o grįžęs kritikavo Europos žmogaus teisių kampanijas ir prilygino jas pinigų švaistymui. Europiniu lygmeniu Azerbaidžano pastangos sutelktos (dažniausiai sėkmingai) į Europos Tarybą, kuri žemyne skatina demokratijos, teisinės valstybės principų ir ekonominės plėtros sklaidą. Nevienareikšmiškai vertinama tai, kad Azerbaidžanui buvo suteikta narystė, o 2014 m., kai šalyje itin griežtai susidorota su režimo kritikais, ši valstybė netgi pirmininkavo Tarybos ministrų komitetui. Europos Taryba Azerbaidžaną vertina nevienodai. Ji atsisakė dalyvauti praėjusiais metais Baku vyriausybės surengtame „dialoge“ su nevyriausybinėmis organizacijomis ir argumentavo, kad tai klastotė. Organizacijos generalinis sekretorius Thorbjørnas Jaglandas pareiškė, jog I. Mammadovo sulaikymas kelia daug nerimo, ir 2015 m. inicijavo tyrimą, nors šalims narėms tokios priemonės taikomos retai. Tačiau, kaip pareiškė vienas vidaus šaltinis, daugelis Europos Tarybos narių nepageidauja, kad tokios problemos trukdytų strateginiams prioritetams. Lobizmas Europos Taryboje daugiausia sutelktas į šios organizacijos Parlamentinę Asamblėją (PACE) – aiškiausią Azerbaidžano institucinį saitą su Europa. Europos stabilumo institutas pranešė, kad Baku tildo PACE kritiką, bandydamas įsiteikti jos nariams, įskaitant dabartinį pirmininką Pedro Agramuntą. Šis kaltinimus atmeta. Vis dėlto PACE dažnai atlaidžiai vertina Azerbaidžano veiksmus, atidžiai renkasi žodžius kritikuodama šalį dėl žmogaus teisių pažeidimų ir abejotino skaidrumo rinkimų. Terminą „politiniai kaliniai“ specialieji pranešėjai ataskaitose vartoja tik pastaruosius metus ar dvejus. Patikimas šaltinis pabrėžia, kad balsuojant dėl Azerbaidžano posėdyje pasirodo net tie PACE nariai, kurie paprastai nesiteikia dalyvauti priimant sprendimus, nes „Baku puikiai sekasi sutelkti paramą“. Per pastaruosius keletą metų Baku naudai lobizmu užsiima dabartiniai ir buvę PACE nariai iš Skandinavijos bei Baltijos šalių, taip pat buvęs ombudsmenas, kadaise kandidatavęs į Europos Tarybos žmogaus teisių komisaro postą. Birželį Milano prokurorai apkaltino italų politiką Lucą Volontè vadovaujant PACE frakcijai iš Azerbaidžano paėmus daugiau kaip 2 mln. eurų vertės kyšių. Teigiama, kad jis priešinęsis kritiškai ataskaitai dėl Azerbaidžano ir įtikinėjęs kitus elgtis panašiai. Minėtoje ataskaitoje, kurią 2013 m. parengė vokiečių parlamentaras Christophas Strässeris, pateiktas 85 Azerbaidžano politinių kalinių sąrašas. PACE ją atmetė 128 balsais prieš 79. Tyrėjai mano, kad kyšius frakcijos vadovui davė Azerbaidžano valstybinė telekomunikacijų bendrovių grupė. L. Volontè neigia padaręs nusikaltimą.
Azerbaidžanas sulaukia mažai Vakarų dėmesio, todėl daugelis Europos Tarybos politikų mano, jog bendradarbiaudami per daug nerizikuoja.
Buvęs Azerbaidžano ambasadorius Europos Taryboje ir ES Arifas Mammadovas, vėliau tapęs disidentu, sako, kad buvę jo darbdaviai lengvai atpažįsta potencialiai palankius PACE narius: dažniausiai tai – beveik pensinio amžiaus sulaukę asmenys, kurie karjeros pabaigoje nori užsitikrinti sotesnę senatvę. Jie susivilioja dovanomis, aukščiausios klasės kelionėmis sau ir sutuoktiniams. A. Mammadovas tvirtina žinąs ir apie grynųjų pinigų išmokas. Jis primena, kad Europos Parlamentas yra paskelbęs rezoliucijų, smerkiančių Baku žmogaus teisių pažeidimus, bet mano, jog vykdomasis ES organas Europos Komisija „dar niekada nesielgė su jais taip švelniai kaip dabar“. Šiuo metu rengiamas naujas ES ir Azerbaidžano strateginės partnerystės susitarimas. Azerbaidžano opozicinio judėjimo REAL, kuris, nors sulaukė didelių apribojimų, veikia mažame sostinės biure, dalyvis Erkinas Gadirlis tvirtino, esą lobistų pastangos Europos Taryboje yra veiksmingos, nes Azerbaidžanas sulaukia mažai Vakarų dėmesio, todėl daugelis tenykščių politikų mano, jog bendradarbiaudami per daug nerizikuoja. Kuris gi jų rinkėjas tai pastebės? Anot pašnekovo, bandydamas praskaidrinti savo reputaciją Baku sutepė svarbios Europos institucijos vardą.

Įsigyta JAV

Ikrų demokratiją Jungtinėse Valstijose azerai vykdo per savo ambasadą, valstybinę naftos įmonę SOCAR ir dar visai neseniai per Azerbaidžano ir JAV aljansą (AAA – amerikinę TEAS versiją). Darbo turi lobistų bendrovės, tarp jų „Podesta Group“, kurią iš dalies finansuoja Tony ir Johnas Podestos. Pastarasis buvo Billo Clintono štabo vadovas, Baracko Obamos patarėjas, o dabar vadovauja Hillary Clinton prezidento rinkimų kampanijai. Vasarį, prieš pat šalies vadovo I. Aliyevo kelionę į branduolinio saugumo viršūnių susitikimą, ši įmonė su Baku pasirašė naują mėnesinę 50 tūkst. JAV dolerių vertės sutartį. Atrodo, kad išlaidos atsipirko: B. Obama plekšnojo Azerbaidžano prezidentui per nugarą, taip pat buvo surengti susitikimai su aukštu „General Electric“ (svarbaus investuotojo Azerbaidžane) vadovu bei JAV eksporto ir importo banko galva. JAV ambasadorius Baku toliau vengia kalbėti apie konkrečius žmogaus teisių pažeidimus, liaupsina teigiamas permainas ir primena, kad „demokratija yra procesas“. „Ar tikrai JAV taip pigiai nuperkama?“ – retoriškai klausė neseniai į laisvę paleista žurnalistė K. Ismayilova. Manoma, kad „Podesta Group“ siekia Kongrese suburti opoziciją Azerbaidžano demokratijos aktu vadinamam įstatymo projektui, kuriuo dėl žmogaus teisių pažeidimų būtų apribotas vizų išdavimas šios šalies valdžios pareigūnams. Lobistai spaudoje skelbia straipsnius, kurių autoriai ne visada atskleidžia savo interesus: 2014 m. „The New York Times“ išspausdintame redaktoriaus žodyje atskleista, kad Azerbaidžanui palankų tekstą parašiusi akademikė nutylėjo praeityje dirbusi SOCAR patarėja. Akiplėšiškumu šis atvejis neprilygsta 2013-ųjų akibrokštui, kai devyni JAV Kongreso nariai ir daugiau nei 30 jų darbuotojų išvyko į konferenciją Baku. Jiems buvo apmokėtos visos kelionės išlaidos, o Azerbaidžane jie apdovanoti kilimais ir krištoliniais arbatos rinkiniais. Kongreso etikos tarnybos ataskaitoje tvirtinama, kad visa tai per pelno nesiekiančių organizacijų tinklą finansavo SOCAR. JAV politikams draudžiama priimti pinigus iš kitų šalių vyriausybių. SOCAR neigia tyčia sumaniusi apgaulę. Šį atvejį tyręs žurnalistas Casey Michelas pavadino baisiausiu etikos pažeidimu Vašingtone nuo superlobisto Jacko Abramoffo laikų prieš daugiau nei dešimtmetį. Azerbaidžanui iškyla pasiteisino – kai kurie Baku apsilankę politikai pasirašė šaliai palankius energetikos įstatymų projektus ir pataisas. Neskaidrius valdžios sprendimus viešinanti pelno nesiekianti JAV organizacija „Sunlight Foundation“ paskelbė, kad 2011–2014 m. AAA išleido maždaug 10 mln. JAV dolerių. Aljansui vadovauja transporto ministro sūnus Anaras Mammadovas, drauge su Donaldu Trumpu Baku statęs burės formos dangoraižį, kuriame planuota įkurti viešbutį. Pernai projekto įgyvendinimas sustojo. AAA įkurta siekiant atsverti didelę armėnų įtaką JAV, kuriuos Zbigniewas Brzezinskis kadaise pavadino viena iš trijų įtakingiausių lobistinių grupių Vašingtone. Kai kurių valstijų įstatymų leidžiamieji organai, tarp jų Oklahomos ir Ilinojaus senatai, spaudžiami AAA, priėmė Azerbaidžaną liaupsinančias rezoliucijas, o Ilinojus net pareiškė, kad šalis vadovaujasi amerikinėmis vertybėmis. Dauguma šios rezoliucijos rėmėjų lankėsi konferencijose, kurias Baku organizavo Hjustone įsikūrusi amerikiečių ir euraziečių politinius bei prekybos ryšius stiprinanti Turkio taryba („Turquoise Council“). Ši organizacija siejama su nuosaikiaisiais turkų islamistais ir Fethullah Gülenu. Kita azerbaidžaniečių taktika – užsiimti lobizmu JAV pasinaudojant artimais ryšiais su trečiosiomis šalimis, bet ne visada skaidriai. Balandį „Foreign Policy“ paskelbtame straipsnyje žurnalistė Bethany Allen-Ebrahimian papasakojo, kaip netyčia tapo Azerbaidžano lobiste. Ji apsilankė įvairių konfesijų renginyje viename Vašingtono viešbutyje ir po to buvo nuvežta ant Kapitolijaus kalvos padėti perkalbėti Kongreso narių, susirūpinusių dėl represinių I. Aliyevo valdžios polinkių. Tuo tikslu buvo pabrėžiami stiprūs Baku ryšiai su svarbiu JAV sąjungininku Izraeliu. Azerbaidžano valdžios atstovai taip pat poliruoja savo įvaizdį bendraudami su Vakarų visuomenės šviesuliais. Tai ypač pastebima Londone, kur jiems priklauso daug nekilnojamojo turto ir prabangus restoranas, kurio savininku interneto svetainėje įvardijamas TEAS vadovas L. Zetteris (jis atsisakė pateikti komentarą šiuo klausimu). Azerbaidžano įtaka siekia aukščiausius visuomenės sluoksnius: šalies šokėjai pasirodė per karalienės Elžbietos 90-ojo gimtadienio minėjimą, ir už tai programos padėkų puslapyje Azerbaidžano Respublikai padėkota pirmiau nei tradiciniams tokių renginių rėmėjams, kaip antai „Jaguar“. Baku savo reikmėms pasamdė nemažai garsių britų. Tony Blairas padėjo sudaryti sutartį dėl naftotiekio ir neva gavo beveik 150 tūkst. JAV dolerių už kalbą, pasakytą metanolio gamyklos Azerbaidžane atidarymo iškilmėse. Princas Andrew padėjo susiderėti dėl kelių energetikos sutarčių. Kalbama, kad jis ne kartą susitiko su I. Aliyevu ir abu palaiko šiltus santykius. Režimas daug pinigų išleido britų viešųjų ryšių agentūrose, pavyzdžiui, „Bell Pottinger“, kuri garsėja juodosiomis technologijomis, kaip antai klientų „Vikipedijos“ straipsnių perrašinėjimu. Spėjama, kad ši įmonė pasistengė, jog 2012 m. dienraščio „The Times“ paskelbtame įtakingiausių žmonių sąraše atsirastų I. Aliyevo pavardė. Tačiau glaudžiausius ryšius su pirmąja Azerbaidžano šeima puoselėja viešųjų ryšių bendrovė „Freud Communications“, kuriai vadovauja Sigmundo Freudo provaikaitis Matthew Freudas. Kaip pareiškė vienas buvęs bendradarbis, įmonei pavesta „sukurti despoto dukters [Leilos Aliyevos] įvaizdį“. Bendrovės darbas su L. Aliyeva matyti išvaizdžiame žurnale „Baku“, kurį kas ketvirtį leidžia JAV žiniasklaidos bendrovė „Condé Nast“. Oficialiai ji yra žurnalo vyriausioji redaktorė, bet turiniu rūpinasi „Condé Nast“ redakcijos vadovas Darius Sanai. Leidinys padėjo merginai įsilieti į Londono aukštuomenę. 2011 m. žurnalo pristatymo proga surengtą vakarėlį aprašė kitas „Condé Nast“ leidinys „Tatler“. „Baku“ yra labiausiai nublizgintas vadinamosios minkštosios galios pavyzdys. Jis giriasi esąs patrauklus tarptautinis meno, kultūros ir stiliaus žurnalas, nešantis Azerbaidžano vėliavą. Tarp straipsnių apie madą, prabangų maistą ir „Ferrari“ (taip pat vieno kito puslapio, skirto pačios L. Aliyevos meno kūriniams pristatyti), deja, nebelieka vietos nušviesti, kaip verčiasi dauguma Azerbaidžano gyventojų. Per vieną žurnalui skirtą fotosesiją paprastus azerbaidžaniečius kasdienėje aplinkoje fiksuojančiam fotografui iš paskos sekiojantys pareigūnai patarė susitelkti į šiuolaikiškumą, o ne į skurdą. Aliyevai siekė pritraukti tarptautiniu mastu garsaus žiniasklaidos prekės ženklo „Condé Nast“ vardą. Buvęs žurnalo darbuotojas patvirtino, kad L. Aliyeva yra labai svarbi „Condé Nast“ ir „Freud Communications“ klientė. Pastaroji bendrovė bendradarbiavo su prezidento dukra kuriant jos prodiusuojamą filmą „Ali ir Nino“ – garsaus tarpukario romano ekranizaciją ir Baku portretą, kuriam skirta maždaug 20 mln. JAV dolerių. „Nesuklysime sakydami, kad šiuo projektu didžiuojasi ne visi jo dalyviai. Kūrybinio proceso metu dažnai skambėjo juokeliai apie propagandos mašiną.“ „Baku“ L. Aliyevai taip pat atvėrė Londono meno sceną. Buvęs aukcionų namų „Phillips de Pury“ pirmininkas ir vienas žurnalo redaktorių Simonas de Pury kaip parodų organizatorius ir kolekcininkas su Azerbaidžano prezidento dukra palaiko glaudžius santykius. Nereikia nė sakyti, kad tose parodose nėra vietos valdžią kritikuojančių azerbaidžaniečių menininkų kūriniams. 2013 m. turtuoliams skirtas žurnalas „Spear’s“ išspausdino straipsnį apie tai, kaip Azerbaidžanas naudoja meną propagandos tikslais. Vėliau, sulaukus sargų, saugančių gerą Baku vardą, skundų, iš internetinio šio straipsnio varianto buvo pašalintos kelios ištraukos. „Iki tam tikro lygio menas visada naudojamas kaip viešųjų ryšių priemonė“, – 2013 m. „Spear’s“ žurnalistui pareiškė S. de Pury, paklaustas apie ryšius su Azerbaidžanu. Esą tai nėra blogai. „Juk neimsite man tvirtinti, kad Baku nurodinėja visiems tiems menininkams, ką kurti?“ 2013 m. buvusi diplomatė Rebecca Vincent buvo išprašyta iš Azerbaidžano, nes pradėjo kampaniją, kuria siekta skatinti demokratiją per meną. S. de Pury taip pat padeda rengti užsienio menininkų parodas Azerbaidžane. Birželį juodu su L. Aliyeva atidarė šiuolaikinio amerikiečių menininko George’o Condo ekspoziciją Baku Heydaro Aliyevo centre (kurį suprojektavo Zaha Hadid). Vienas eksponatų buvo kompozicija „Aš myliu Baku“, sukurta parke priešais pastatą. Azerbaidžanas aktyviai remia meną. Spaudoje skelbta, kad vienas su valdžia susijęs fondas finansavo nemažai restauravimo projektų Prancūzijoje (viduramžių bažnyčioje Normandijoje, Strasbūro katedroje, Versalyje), taip pat paaukojo 1 mln. eurų Luvrui. Kai kas tai įvertino kaip bandymą įsiteikti Prancūzijos valdžiai, palaikančiai glaudesnius ryšius su Armėnija nei su Azerbaidžanu. Kai kuriuose iš šių keistesnių viešųjų ryšių projektų dalyvauja ir prezidento žmona Mehriban Aliyeva. Oficialiai ji pristatoma kaip labai aktyvi moteris: parlamento narė (pasiekusi pergalę 94 proc. balsų persvara), kelių labdaros ir meno organizacijų vadovė, UNESCO ambasadorė. „Šie projektai leidžia nuolat šmėžuoti su geranoriškais tikslais siejamose nuotraukose ir reklamose“, – tvirtinama nutekintame JAV diplomatų pranešime. Ponios M. Aliyevos pasiekimai tokie reikšmingi, kad 2015 m. spalį mažai žinoma Švedijos taikos agentūra pristatė ją taikos premijai. Minėtosios organizacijos prezidentas Rezas Aghapooras yra etninis azerbaidžanietis. Žurnalistei pasiteiravus dėl šio apdovanojimo R. Aghapooras pagrasino paduoti ją į teismą. Įvairiuose Vakarų šalių miestuose ir miesteliuose pridygo akivaizdžiai Azerbaidžano lėšomis pastatytų M. Aliyevos statulų. Viena jų, iškilusi nedideliame Kanados miestelyje Niagaroje prie Ežero, pirmąją ponią vaizduoja kaip dievišką mūzą. Vakariečiams tokios pastangos gali pasirodyti nevykusios, bet, ko gero, jos skirtos ne jiems. Azerbaidžanas siekia įtikinti piliečius, kad šalis yra gerbiama užsienyje, ir taip nuslopinti opoziciją. Režimui palankiuose laikraščiuose ir televizijose tokių istorijų netrūksta. Europos žaidynės taip liaupsintos, kad daugelis azerbaidžaniečių ėmė jas painioti su pasaulio olimpiada (šį renginį Azerbaidžanas siūlėsi suorganizuoti 2020 m.). Jei gyventojai supainios Švedijos taikos agentūros apdovanojimą su garsesne Nobelio premija, viskas išeis tik į naudą. O kalbant apie „Formulę-1“, žiniasklaida klusniai pacitavo vieno valdžios pareigūno žodžius, esą šis renginys buvo „ženklas, kad tarptautinė bendruomenė pripažįsta šalies pažangą politinėje, socialinėje, kultūrinėje ir kitose srityse“. 2014 m. įkalintas ir prieš branduolinio saugumo viršūnių susitikimą paleistas teisininkas ir kovotojas už žmogaus teises Rasulas Jafarovas įsitikinęs, jog vienas ikrų diplomatijos tikslų – paskleisti namie žinią, kad I. Aliyevo nušalinti neįmanoma ir kad jį palaiko Vakarai. Kaip paaiškino kitas kritikas, kaskart patapšnodami režimui per petį užsienio politikai ir įstatymų leidėjai padeda įtikinti azerbaidžaniečius, jog „pasaulis anapus sienos ne taip jau skiriasi“. Jie skaito apie užsienio vyriausybių pagyras Azerbaidžanui už stabilumą, tarpininkavimą tarptautiniuose reikaluose (šalies laikraščiai rašė, kad vyriausybė padėjo sumažinti įtampą tarp Turkijos ir Rusijos), už tai, kad organizuoja skambiai pavadintus, bet ne itin svarbius daugiašalius renginius, kaip antai balandį Baku įvykęs tarpkultūriniam dialogui skirtas Jungtinių Tautų Civilizacijų aljansas.

Pinigų jūra senka

Vienos nuomonės dėl ikrų diplomatijos naudos ir išlaidų santykio nėra. Paimkime kaip pavyzdį didžiausią projektą – Europos žaidynes. Kaip pasakė prie organizavimo prisidėjęs P. O’Callaghanas, renginys padėjo sustiprinti valstybę ir jos prekės ženklą, atskleidė Baku kaip „neregėtą brangakmenį“. (Jis nelinkęs aptarinėti šiuolaikinių žmogaus teisų problemų, nes į jas „nesigilinęs dėl kalbos barjero“.) Kiti šias žaidynes vertina kaip brangią nesėkmę. Už Azerbaidžano ribų apie renginį beveik niekas negirdėjo ir juolab jo nestebėjo. Žaidynės galėjo kainuoti nuo 1,2 iki 5 mlrd. JAV dolerių – bet kuriuo atveju daugiau nei metinis šalies švietimo biudžetas. Vien atidarymo ceremonija atsiėjo dukart brangiau, palyginti su 42 mln. JAV dolerių kainavusiu 2012 m. Londono olimpiados atidarymu. Specialiai renginiui pastatyta naujų arenų, tarp jų – 6000 vietų „Vandens rūmai“. Norėdami užsitikrinti, kad į renginį atvyks visi 6000 pakviestų sportininkų, organizatoriai apmokėjo jų kelionės išlaidas. (Valstybė gavo paramos iš naftos koncerno BP, bet manoma, kad bendrovė savo vardą žaidynėms paskolino ne norėdama pasireklamuoti, o veikiau darydama paslaugą I. Aliyevui.) Kaip pasakė vienas diplomatas, Europos olimpinis komitetas pardavė Baku katę maiše. Šiuo metu Europos žaidynių ateitis pakibusi ant plauko: Nyderlandai atsisakė ketinimų surengti antrąsias žaidynes, kurios turėtų įvykti 2019 m. Jų vietą nori užimti Rusija, bet dėl dopingo skandalo tokios teisės greičiausiai negaus.
„Baku“ yra labiausiai nublizgintas švelniosios įtakos pavyzdys. Jis giriasi esąs patrauklus tarptautinis meno, kultūros ir stiliaus žurnalas, nešantis Azerbaidžano vėliavą.
Ekonomikos nuosmukis kelia klausimų, ar valdžia gali ir toliau išlaidauti lojalumo bei paramos projektams. Azerbaidžanas gerokai nukentėjo nuo 2014–2015 m. staiga sumažėjusių naftos kainų. Šaliai kelissyk teko devalvuoti valiutą ir įveikti biudžeto krizę. Prognozuojama, kad šiemet ūkis smuks 3 proc. Sausį keliuose miestuose kilo protestai dėl duonos kainų. Abejotinas bankų stabilumas – rezervai užsienio valiuta sumažėjo iki 4 mlrd. JAV dolerių. Valstybės tarnautojai prie oficialių atlyginimų nebegauna vokelių, kurie neretai padvigubindavo realiąsias pajamas. Atrodo, kad šalyje bręsta nepasitenkinimas Azerbaidžano ikrų diplomatija. Per „Formulės-1“ lenktynes taksi vairuotojai atvirai bambėjo dėl puotos maro metu. Bet kuriam svečiui, pasivaikščiojusiam bent kelis šimtus metrų į šalį nuo išblizginto pajūrio rajono (nelojalių vietos gyventojų praminto „džiaugsmo juosta“), buvo nesunku pajusti Potiomkino atmosferą. Sumažėjo ir kai kurių užsienyje įsteigtų lobistinių organizacijų finansavimas. Buvęs JAV Kongreso narys ir AAA pirmininkas Danas Burtonas, kurio pareigos apėmė renginių organizavimą ir skaitytojų nuomonių rašymą spaudoje, šiemet pasitraukė iš aljanso skųsdamasis, kad nebegauna atlyginimo. Vis dėlto lėšų stoka gali priversti I. Aliyevą ir toliau lepinti užsieniečius, siekiant užsitikrinti Pietinio dujų koridoriaus finansavimą ir kitus stambius energetikos projektus. Europos didžiojo prizo lenktynių etapo organizatorius A. Rahimovas neabejotinai tikisi kitąmet surengti dar prabangesnį šou. Bet gali būti, kad kuo daugiau Azerbaidžanas organizuos tarptautinių švenčių, tuo sunkiau kitoms valstybėms bus ignoruoti šalyje vykstančius žmogaus teisių pažeidimus. Neseniai iš kalėjimo išleistas teisininkas I. Aliyevas įsitikinęs, kad „Formulė-1“ leido atkreipti dėmesį ir į režimo kritikus. „Perduokite mano padėką B. Ecclestone’ui“, – pasakė jis. Persivalgęs ikrų gali sunegaluoti net pats didžiausias gurmanas.
2017 03 13 13:05
Spausdinti