Meniu
Prenumerata

pirmadienis, lapkričio 30 d.
DIENA SU MOKSLININKU
A. Vaišnys: „Didelis iššūkis mums yra iš naujo įvertinti žurnalistikos vertę“
Kotryna Tamkutė
Margarita Vorobjovaitė

Mokslas yra skirtas gėriui pažinti ir blogiui įveikti, įsitikinęs Vilniaus universiteto (VU) profesorius Andrius Vaišnys, todėl be pokalbio ir diskusijos – neįsivaizduojamas. Kotrynai Tamkutei jis pasakoja apie tai, kaip asmeninės žmonių patirtys formuoja istorijos tėkmę ir kodėl svarbu iš naujo permąstyti žurnalisto profesijos reikšmę.

Vieta, kurioje mane pasitinka profesorius A. Vaišnys, pastaruoju metu nebuvo ta, kur jis praleisdavo didesnę savo darbo laiko dalį. Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro patalpas, vyriausybei paskelbus visuotinį karantiną ir užsidarius VU, teko iškeisti į erdvę namuose. Vis dėlto profesoriui pasisekė: medžiagą būsimam straipsniui apie Lietuvos viešąjį gyvenimą 1980–1981 m., kai kaimynėje Lenkijoje pradėjo kurtis „Solidarumo“ profesinė sąjunga, jis susirinko dar iki karantino. Vėliau visas darbas vyko nuotoliniu būdu ir į centrą bei Lietuvos ypatingąjį archyvą, kur ir rinko duomenis būsimam tyrimui, A. Vaišnys galėjo grįžti tik birželį. „Man buvo likę labai nedaug peržiūrėti KGB bylų, tačiau vieną dieną archyvas buvo uždarytas. Tai, žinoma, sukuria tam tikrų problemų. Tačiau visada yra viltis. Ji priklauso ne tik kvailiams, bet ir mokslininkams. Viltis, tikėjimas ir žinios. Toks mat tas gyvenimas“, – šyptelėjo pašnekovas.

Ypač daug žinių – dokumentuose užfiksuotų istorinių faktų – atveria archyvai. Tačiau tam, kad šiuose rastų tai, ko ieško, tyrėjas turi ne tik suprasti archyvo dokumentų vedimo istoriją, bet ir išmanyti istorinį kontekstą. „Kai eini į archyvą, turi suvokti ir tai, kodėl tikimybė, kad tau reikalingas dokumentas išlikęs, yra didelė arba maža“, – pabrėžė profesorius. Rengdamasis jau minėtam tyrimui apie Lenkijoje užgimusio „Solidarumo“ judėjimą ir rašydamas monografiją „Žurnalistikos potvynis: Lietuvos žiniasklaidos sistemos kaita, 1986–1990“, A. Vaišnys nemažai laiko praleido Lietuvos ypatingajame archyve. Jame, apimančiame ir Sovietų Sąjungos saugumo tarnybų, vadinamąjį KGB, archyvą, atrasti reikiamus dokumentus sudėtinga, nes dalis duomenų, dažniausiai dar šiandien veiksnių asmenų vardai ir pavardės, yra su žyma „ribotam naudojimui“, tiksliau, neprieinami. „Tai padaręs yra pats Lietuvos įstatymų leidėjas, rodos, 2005-aisiais septyniasdešimčiai metų apribojęs kai kurių dokumentų prieigą, – sakė pašnekovas. – Kita vertus, jei į archyvą ateini pasiruošęs – perskaitęs kitus šaltinius, susipažinęs su kitų mokslininkų darbais, žinodamas istorinius asmenų ir institucijų kontekstus, kai kuriuos įvykius gali savotiškai rekonstruoti: suprasti, kieno pavardė užtušuota, apie kokį įvykį kalbama.“

Margarita Vorobjovaitė
Didelė A. Vaišnio darbo dalis vyko Lietuvos ypatingajame archyve.

2020 11 17 12:20
Spausdinti