Meniu
Prenumerata
ketvirtadienis, vasario 27 d.
4000 km krovininio traukinio vagone
Mykolas Juodelė
(Mykolo Juodelės nuotr.)

Geležies rūdą iš kasyklų į uostą gabenantys traukiniai yra vienintelė Mauritanijos piemenų ir prekiautojų susisiekimo priemonė. Mykolas Juodelė valandų valandas praleido purvinuose vagonuose klausydamasis vietinių istorijų ir fotoaparatu įamžindamas jų kasdienybę.

Skurdas, beveik neegzistuojanti infrastruktūra ir keli žmonių grobimo atvejai pastaraisiais metais pavertė Mauritaniją viena mažiausiai turistų lankomų Šiaurės vakarų Afrikos valstybių. Mauritanija garsėja kaip šalis, iki šiol neatsikračiusi vergijos. Čia net ir naktį vyrai vaikšto slėpdami galvas ir veidus po skaromis, miestų gatvėmis bastosi ožkos, iš alkio graužiančios kartono gabalus, kraštovaizdį bjauroja metalo laužo krūvos ir surūdijusių mašinų skeletai. Atšiaurus dykumos klimatas tik dar labiau sustiprina ir taip jau bauginantį Mauritanijos įvaizdį. 2016-ųjų pavasarį kartu su pora senegaliečių brolių, sutikusių mane pavėžėti net kelis šimtus kilometrų nuo Tantano Maroke iki Nuadibu Mauritanijoje, kertu „niekieno žemę“ – 3 km pločio ruožą, nepriklausantį nė vienai iš šių dviejų valstybių. Prie Mauritanijos sienos mus pasitinka grupelė ginkluotų kareivių su šunimis ir nuodugniai apieško automobilį. Nekantriai laukdamas, kol nemandagus pasienio pareigūnas tvankiame, musių pilname kambaryje prisiruoš uždėti antspaudą ant mano 140 eurų kainavusios Mauritanijos vizos, akimirką sudvejoju, kodėl vis dėlto čia atsibeldžiau. A, taip, traukinys...

Ekonominė šalies arterija

Išilgai Maroko ir Mauritanijos sienos driekiasi geležinkelis, jungiantis Nuadibu uostą ir geležies rūdos kasyklas prie Zuerato miesto. Geležinkelis – Mauritanijos ekonominė arterija ir kolonijinės praeities reliktas. Nutiestas prancūzų XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, vėliau perimtas Mauritanijos nacionalinės kasybos ir pramonės bendrovės, jis eksploatuojamas iki šių dienų. Geležies rūda gabenama pustrečio kilometro ilgio traukiniais, kurie garsėja kaip vieni ilgiausių pasaulyje. Susižavėjęs idėja jais pasivažinėti, pirmą kartą Mauritanijoje atsidūriau dar 2013-ųjų pavasarį. Dėl tos pačios priežasties čia esu ir dabar. Tik šį kartą rankoje gniaužiu geresnį fotoaparatą ir esu pasikaustęs kantrybe. Į Nuadibu geležinkelio stotį atvykstu drauge su šešiais skaromis apsimuturiavusiais vyrais senu taksi, regis, bet kurią akimirką galinčiu subyrėti „Mercedes“. Visi aplink stotį besidriekiantys pavėsio lopinėliai okupuoti traukinio laukiančių keleivių, o mane, net nespėjusį apsidairyti, pareigūnas jau kviečia registruotis kontrolės punkte. Tarp Nuadibu ir Zuerato kasdien kursuoja trys traukiniai, bet tik vienas jų sustoja šioje stotyje. Ir tame traukinyje yra viso labo vienas keleivinis vagonas. Kiti 220 – krovininiai, skirti geležies rūdai gabenti. Iš uosto į Zuerato kasyklas vagonai rieda tušti, tad žmonėms su savo prekėmis leidžiama juose keliauti nemokamai.
Vienas jų, įšokęs į vagoną, supila dvi krūveles smėlio priešinguose galuose: viena skirta tualetui, kita – laužavietė.
Moterys, šeimos, senoliai ir visi tie, kurie išgali nusipirkti 5 eurus kainuojantį bilietą, būriuojasi aplink stoties pastatą, o prekiautojai, ožkaganiai ir neturintys pinigų lūkuriuoja kiek toliau, pasiruošę kuo greičiau ropštis į atvažiavusio traukinio krovininius vagonus. Daugeliui žmonių kelionė vagonais yra neatsiejama kasdienio darbo dalis: jie gabena pilnus maišus ryžių, dėžes vaisių ir daržovių, pakuotes gaiviųjų gėrimų ir kitų gėrybių, kurias ketina parduoti Zuerate. Patraukiu toliau nuo stoties besibūriuojančių jaunuolių link, tikėdamasis susirasti draugų, kad nereiktų 16 valandų trunkančios kelionės praleisti vienam.

Į Sacharos gelmes

Pavasaris – tradiciškai vėjuotas metų laikas Mauritanijoje, ypač prie jūros įsikūrusiame Nuadibu. Ausyse ūžiantis vėjas užgožia visus kitus garsus. Spalvotos vyrų ir moterų skaros bei mantijos įnirtingai plazda vėjyje, o smėlio gūsiai taip skaudžiai vanoja mano blauzdas, tarsi kas nors per jas brauktų švitriniu popieriumi. Nesunkiai susidraugauju su grupele jaunų vyrų, kurie gabena kelis tuzinus dėžių apelsinų ir pomidorų. Jie mane kviečia kartu keliauti tame pačiame vagone. Pasitinkame traukinį ir stebime, kaip trys lokomotyvai, sveriantys po 190 tonų, drebindami žemę pralekia pro mus, paskui save tempdami nesibaigiančią vagonų grandinę. Traukiniui pagaliau sustojus vaikinai, iki šiol buvę linksmi ir nerūpestingi, kimba į darbą – jie turi vos per kelias minutes sukrauti visas prekes. Vienas jų, įšokęs į vagoną, supila dvi krūveles smėlio priešinguose galuose: viena skirta tualetui, kita – laužavietė. Užsilipęs ant vagono krašto, iš aukšto stebiu, kaip kelios dešimtys žmonių paskubomis krauna prekes į traukinį. Jis toks ilgas, kad net nematyti lokomotyvų – jie slepiasi kažkur už horizonto. Staiga išgirstu atidundantį garsą, panašų į griaustinio grūmojimą. Mano kompanionai moja rankomis, ragindami skubiai lipti žemyn ir tvirtai įsikibti. Vos tik man spėjus nušokti ant vagono grindų, traukinys stipriai trukteli ir pradeda savo kelionę į Sacharos dykumos gelmes. Pasirūpinę virduliu ir puodeliais, bendrakeleiviai nedelsdami užkaičia vandenį arbatai. Vagonu dalijuosi su grupele vaikinų, kuriems vargiai daugiau nei 20 metų. Saidas, atrodantis taip, tarsi būtų nužengęs iš Holivudo plakato, yra bosas. „Važiuojame tada, kai Saidas gauna mums užsakymą. Šią savaitę tai jau antra kelionė“, – gana sklandžia anglų kalba sako mėlyna skara galvą apsisukęs bendrakeleivis. „Mes esame laisvai samdomi darbuotojai kaip ir tu“, – priduria kitas, šypsosi ir pirštu beda į mano fotoaparatą. Jie puikiai supranta, kad aš čia dėl nuotraukų, bet jiems tai nė motais. Saidas man bruka į rankas dar vieną puodelį stiprios mauritanietiškos arbatos.

Miegas ant metalinių grindų

Traukiniui įsibėgėjus, mus apgaubia dulkių debesis ir kelionė darosi vis mažiau maloni. Akys prižertos smėlio. Blaškausi po vagoną bergždžiai ieškodamas priedangos pasislėpti nuo vėjo. Traukinys lekia pro monotoniškus dykumos smėlynus ir kalvas, tolumoje retkarčiais išnyra vieniša klajoklių palapinė ar kupranugarių kaimenė. Mauritanijoje saulė leidžiasi anksti, ir netrukus mes jau švilpiame po žvaigždėmis nusėtu dangumi. Sąstatas kiek sulėtina greitį, kai pravažiuojame pro Inalo kaimą. Pasinaudodamas proga, vienas vaikinas šoka iš riedančio traukinio, prisipildo kibirėlį smėlio laužavietei ir sėkmingai įsliuogia atgal. Vakarienei – ryžiai su aviena. Pavalgę visi lendame į miegmaišius ir bandome užmigti ant kietų metalinių grindų, tiesiai po mumis cypiant ir bildant traukinio ratams. Drebėdamas nuo šalčio pabundu saulei tekant. Vos praplėšiu sulipusias akis, išsikrapštau smėlį iš ausų ir nosies. Saidas ir jo komanda jau verda arbatą. Visi atrodome tarsi vaiduokliai, padengti storu pilkų dulkių sluoksniu. Pavargę, bet patenkinti iš lėto artėjame prie Zuerato kasyklų. Keliolika visureigių važiuoja šalia traukinio, kol šis visiškai sustoja, ir kaipmat pradedamos krauti prekės. Pavyksta užfiksuoti vos kelis kadrus, nes mane ir vėl pasigauna stoties apsaugos darbuotojai ir veža į kontrolės punktą prisiregistruoti. Geležies rūdos ištekliai Mauritanijoje pirmą kartą buvo aptikti 1954-aisiais Džilio kalnų masyve, aukščiausioje šalies vietoje. Prireikė beveik 10 metų, kol buvo pastatytas ir pradėtas eksploatuoti kasybos centras Zuerate kartu su Nuadibu uostu bei 704 km ilgio geležinkeliu. Šiandien Zuerate gyvena apie 40 tūkst. žmonių, nemaža dalis jų dirba kasyklose.

Ožkų gaudynės

Kitą dieną keliauju atgal į Nuadibu, bet traukinys, kaip įprasta Mauritanijoje, gerokai vėluoja. „Su Dievo padėjimu išvyksime po valandos“, – sako man vienas stoties darbuotojų. Grupelė ožkaganių jau senokai būriuojasi prie bėgių, laukdami vis nepasirodančio traukinio. Jiems vos pavyksta sužiūrėti porą šimtų ožkų, kurios, užaugusios Zuerato apylinkių ūkiuose, šiandien keliaus į Nuadibu ir bus parduotos. Pagaliau atvažiavus traukiniui, šį kartą jau pilnai pakrautam geležies rūdos, kyla tikras chaosas: vyrai gaudo ožkas už galinių kojų, tempia geležinkelio link ir, kaip bulvių maišus, meta į vagonus tiesiai ant geležies rūdos krūvų. Šį kartą keliauti drauge mane pasikviečia Muhammadas, vienas iš ožkaganių. Jis ir jo komanda taip dirba jau kelerius metus. Grupelė mauritaniečių, vilkinčių senais kostiumais, odiniais švarkais ir ilgais lietpalčiais, labiau primena 1980-ųjų roko grupę nei paprastus darbininkus.
Kas kartą, kai viena iš ožkų pavojingai priartėja prie vagono krašto, piemuo sviedžia akmenį ir taip bando nubaidyti ją į vidurį.
Traukinys šįsyk pajuda švelniau, mat kiekvienas vagonas pakrautas 80 tonų geležies rūdos. Ožkaganiai sparčiai ruošia savo buveinę 16 valandų kelionei – sulygina geležies rūdos skaldą, pasikloja paklodes ir parengia vietą laužui. Keliolika vagonų priešais mane yra pilni ožkų. Kas antrame jų sėdi žmogus ir akylai stebi, kad gyvūnai neiškristų iš traukinio. Kas kartą, kai viena iš ožkų pavojingai priartėja prie vagono krašto, piemuo sviedžia akmenį ir taip bando nubaidyti ją į vidurį. Tačiau gyvuliai vis tiek kartais iškrenta. „Per kiekvieną kelionę neišvengiamai prarandame po keletą ožkų. Kartais jas pavyksta pagauti, kartais jos žūsta dykumoje, o kartais jas pasisavina klajoklių gentys ar netolimų kaimų gyventojai“, – pasakoja man Osmanas, aukštas, galingo sudėjimo senegalietis, jau daugelį metų gyvenantis Mauritanijoje. Vos už pusvalandžio traukinys sustoja šalia Fderiko kasyklų ir prie sąstato prikabinami dar keliasdešimt vagonų su geležies rūda. Muhammadas ir Osmanas šoka žemyn ir bando pagauti ką tik iškritusią ožką. Kartu jie nukelia dar vieną augintinę, pririša ją prie ilgos virvės ir naudoja kaip masalą bėglei privilioti.

Likimu nesiskundžia

Mauritanijoje praleidau beveik mėnesį ir ilgiausiu Afrikos traukiniu važiavau net aštuonis kartus, kaskart stengdamasis įamžinti aplinkinių gyvenimą. Iš viso sukoriau daugiau nei 4000 km. Keliaudamas pirmyn ir atgal mačiau vis tuos pačius žmones. Daugeliui jų traukinys – vienintelis būdas duonos kąsniui užsidirbti. Kelis kartus per savaitę jie kenčia ekstremalias klimato sąlygas ir smėlio audras, tačiau nė karto negirdėjau, kad kuris būtų skundęsis. Stebino nepaprastas šios vargingos šalies žmonių vaišingumas ir nuoširdus rūpestis, kuriuo buvau apgaubtas per kiekvieną kelionę. Galiausiai mane pradėjo pažinti visi Zuerato ožkaganiai, Nuadibu policininkai ir vaikai, pardavinėjantys vandenį traukinio keleiviams tarpinėse stotyse. Keliavau, regis, beribėje tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorijoje, bet pajutau, kad tapo ankšta. Atėjo laikas traukti namo. Beveik visi mano drabužiai buvo suplyšę, objektyvai sugadinti smėlio, kuprinė aplipusi geležies rūdos dulkėmis. Visa, kas liko iš šios kelionės, – tai neišdildomi įspūdžiai ir nuotraukų pilnas standusis diskas. Paskutinį kartą iššokau iš traukinio Nuadibu, nusiploviau suodiną veidą ir susistabdžiau sunkvežimį, važiuojantį Maroko sienos link. Vairuotojas man į rankas įbruko ilgą mauritanietišką skarą ir liepė ją užsirišti – paaiškino, kad taip policija manys mane esant vietinį ir nestabdys kontrolės punktuose. Lėkdami sunkvežimiu Maroko link, kirtome vieną kontrolės punktą po kito, o aš, paslėpęs veidą po juoda skara, drąsiai mojavau policijos pareigūnams jausdamasis tikru mauritaniečiu.
2017 03 15 11:37
Spausdinti