Meniu
Prenumerata

trečiadienis, rugsėjo 23 d.
ASMENS PRIVATUMAS
Visiškai slaptai: apie žmogaus teises ir specialiąsias tarnybas
Remigijus Merkevičius

Ar Lietuvoje užtikrintas žmogaus privatumas ir saugumas nuo slaptųjų tyrimo tarnybų?

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pripažinta, kad „negalima teigti, jog valstybė (jos institucijos, pareigūnai) niekada nepažeidžia žmogaus teisių“, net aukščiausi tautos rinkti valstybės pareigūnai gali savivaliauti, ir valstybę reikia saugoti nuo tokių valstybės pareigūnų savivalės, kad „asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų“.

Lietuvoje yra daugybė įstatymų ir įstatymus įgyvendinančių teisės aktų, kurie riboja žmogaus privatumą ir kitas teises. Tai Baudžiamojo proceso kodeksas, Kriminalinės žvalgybos įstatymas, Policijos ir kitų specialiųjų tarnybų (pavyzdžiui, FNTT, STT ir kitų) įstatymai, Vidaus tarnybos statutas, Žvalgybos įstatymas, Kibernetinio saugumo įstatymas, Policijos patrulių veiklos instrukcija ir kiti teisės aktai.

Toliau plačiau aptariamas tik Kriminalinės žvalgybos įstatymas ir jo santykis su vakarietiškoms teisinėms tradicijoms įprastu „nusikalstamų veikų tyrimą ir nagrinėjimą reguliuojančiu įstatymu“ – Baudžiamojo proceso kodeksu.

Vienas žymiausių Lietuvos baudžiamojo proceso teisės mokslininkų (šiandien Konstitucinio Teismo teisėjas) Gintaras Goda dar 2006 m. Operatyvinės veiklos įstatymą pavadino „įstatymu, kuris aštuonioms tarnyboms, vykdančioms skirtingus devynis uždavinius, leidžia taikyti tas pačias keliolika prievartos priemonių bet kuriuo iš septynių pagrindų“.

Butaforinė žmogaus teisių apsauga

2013 m. sausio 1 d. Operatyvinės veiklos įstatymą pakeitė Kriminalinės žvalgybos įstatymas. Kriminalinės žvalgybos įstatymo projekto autoriai aiškinamajame rašte skelbė, kad Operatyvinės veiklos įstatymas „nepakankamai užtikrina žmogaus teisių ir laisvių apsaugą, operatyvinės veiklos subjektų veiklos kontrolę, nepakankamai reglamentuoja operatyvinės veiklos atlikimo pagrindus ir neatitinka laikmečio realijų“, todėl būtinas Kriminalinės žvalgybos įstatymas, kuris ištaiso visus šiuos trūkumus. Deja, išskyrus tai, kad sąvoka „operatyvinė veikla“ buvo pakeista sąvoka „kriminalinė žvalgyba“ bei „kriminalinė žvalgyba“ buvo atribota nuo „žvalgybos“ ir „kontržvalgybos“, Kriminalinės žvalgybos įstatymas vis dėlto pasiekė priešingą, nei skelbta, efektą – buvo išplėstos kriminalinės žvalgybos ribos ir galimybės, o žmogaus teisės papildomai buvo „apsaugotos“ tik simbolinėmis ir realiai vargiai įgyvendinamomis teisinėmis priemonėmis.

Pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą jau ne aštuonios, o devynios tarnybos, vykdydamos skirtingus septynis uždavinius, gali taikyti dar daugiau prievartos priemonių bet kuriuo iš keturių „klasikinių“ pagrindų. Maža to, nors įstatymas vadinamas Kriminalinės žvalgybos įstatymu, kriminalinės žvalgybos tyrimo metu gauta informacija gali būti plačiai naudojama ne tik nusikalstamų veikų ištyrimo ir jas padariusių asmenų baudžiamojo persekiojimo tikslais.

Lietuva turi du iš esmės vienodos teisinės reikšmės, tačiau žmogaus teisių apsaugos požiūriu visiškai skirtingus, netgi nepalyginamus įstatymus, kurie reglamentuoja nusikalstamų veikų tyrimą.

Skirtingai nei įprasta „vakarietiškai procesinei tradicijai“ ir, atvirkščiai, yra labai artima sovietinės ir posovietinės teisės tradicijai, Lietuva turi du iš esmės vienodos teisinės reikšmės, tačiau žmogaus teisių apsaugos požiūriu visiškai skirtingus, netgi nepalyginamus įstatymus, kurie reglamentuoja nusikalstamų veikų tyrimą – Baudžiamojo proceso kodeksą ir Kriminalinės žvalgybos įstatymą. Žmogaus privatumo apsaugos ir saugumo požiūriu Kriminalinės žvalgybos įstatymas daugeliu aspektų neatitinka teisinio aiškumo ir apibrėžtumo reikalavimų, tad pagal savo kokybę vargiai galėtų būti tas įstatymas, kuris pateisina „legitimų skverbimąsi“ į asmens privatumą ir kitas teises.

Kuris įstatymas taikomas?

Visų pirma, Kriminalinės žvalgybos įstatymas aiškiai ir suprantamai neatsako į klausimą, kada gali būti atliekamas kriminalinės žvalgybos tyrimas, o kada turi būti pradėtas baudžiamasis procesas – ikiteisminis tyrimas, tuo atskleisti nusikalstamas veikas įpareigotų institucijų pareigūnams (atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimą ir ikiteisminį tyrimą gali iš esmės tos pačios institucijos) suteikiantis neribotą ir nekontroliuojamą diskreciją pasirinkti, pagal kurį įstatymą – Baudžiamojo proceso kodeksą ar Kriminalinės žvalgybos įstatymą – jie tirs nusikalstamos veikos aplinkybes, rinks asmenį įkaltinančią įrodomąją informaciją, taikys įvairaus griežtumo ir intensyvumo prievartos priemones.

Juolab kad Kriminalinės žvalgybos įstatymas ir Baudžiamojo proceso kodeksas analogiško turinio prievartą (pavyzdžiui, elektroninių ryšių, t. y. telefoninių pokalbių, susirašinėjimo elektroniniu paštu ir t. t., kontrolę ir fiksavimą) leidžia taikyti tiek tiriant padarytą (t. y. baigtą), tiek tiriant rengiamą ar daromą (t. y. nebaigtą, dar nepadarytą) nusikalstamą veiką, tačiau tos pačios prievartos priemonės pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą ir Baudžiamojo proceso kodeksą gali būti taikomos skirtingomis sąlygomis. Pavyzdžiui, nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą sankcionuoja generalinis prokuroras ar jo įgalioti prokurorai, o pagal Baudžiamojo proceso kodeksą – ikiteisminio tyrimo teisėjas. Taigi, žmogus negali jaustis saugus ir užtikrintas jau vien dėl to, kad Lietuvoje galiojantis teisinis reguliavimas nesuteikia aiškaus žinojimo, pagal kurį įstatymą – Kriminalinės žvalgybos įstatymą ar Baudžiamojo proceso kodeksą – specialiosios tarnybos konkrečiu atveju atliks nusikalstamos veikos aplinkybių tyrimą.

Pixabay
Akyla kontrolė.

Kriminalinės žvalgybos įstatymas tiek patį kriminalinės žvalgybos tyrimą, tiek įvairaus pobūdžio ir intensyvumo šiame tyrime naudojamą prievartą (pavyzdžiui, asmenų pokalbių bei kitokio susižinojimo slaptą kontrolę, slaptą patekimą į gyvenamąsias patalpas ir netgi nusikalstamo elgesio imitavimą) pateisina tiesiog būtinybe ištirti informaciją apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų, sunkų ar Kriminalinės žvalgybos įstatyme nurodytus apysunkius nusikaltimus arba apie šias nusikalstamas veikas rengiantį, darantį ar padariusį asmenį.

Kriminalinės žvalgybos įstatymas, skirtingai nei Baudžiamojo proceso kodeksas ir ypač baudžiamojo proceso teisės doktrina, nenumato nusikalstamų veikų diferencijavimo pagal pavojingumą (sunkumą) ir su tuo susietos galimybės taikyti griežtesnę prievartą – tiek kriminalinės žvalgybos tyrimui pradėti, tiek pačiai griežčiausiai prievartai pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą pakanka iš esmės to paties – minimalaus ar gal net nominalaus įtarimo.

Didžiausias abejones šiuo aspektu kelia Kriminalinės žvalgybos įstatyme įteisinta galimybė įvairaus pobūdžio ir intensyvumo prievartą taikyti ir tiriant apysunkius nusikaltimus ar informaciją apie apysunkius nusikaltimus rengiantį, darantį ar padariusį asmenį (žinia, tokie nusikaltimai yra, pavyzdžiui, trukdymas pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise, vagystė kvalifikuojančiomis aplinkybėmis, neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas, apgaulingas apskaitos tvarkymas, kvalifikuotas dokumento klastojimas ir t. t.).

Kriminalinės žvalgybos įstatymas vienais atvejais apskritai nenustato prievartos priemonės taikymo terminų, kitais atvejais šie terminai yra akivaizdžiai per ilgi. Pavyzdžiui, asmens ūkinių, finansinių operacijų kontrolė bei techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka (asmenų pokalbių ar kitokio susižinojimo kontrolė) pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą gali būti taikomas iš viso 12 mėnesių (skiriant ir pratęsiant kas 3 mėnesius), o jei kriminalinės žvalgybos tyrimas atliekamas dėl turimos informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą ar yra kitų šiame įstatyme nurodytų pagrindų, šių priemonių taikymo terminas net nėra nustatytas (vienintelis terminų kontrolės mechanizmas, kad šių priemonių taikymo terminas turi būti tęsiamas kas 3 mėnesius).

*****susije*****

Slaptas patekimas į gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas ir jų apžiūra, slaptas objektų paėmimas pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą gali būti taikomas apskritai neribotą laiką (skiriamas ne ilgiau kaip 3 mėnesiams, tačiau vėliau neribotą skaičių kartų gali būti tęsiamas). Neribotą laiką gali būti taikoma ir teisėsaugos institucijų užduotis bei nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai (šios priemonės skiriamos ne ilgiau kaip 6 mėnesiams, vėliau neribotą skaičių kartų gali būti tęsiamos).

Mažai galimybių gintis

Kadangi nei asmuo, prieš kurį nukreiptas kriminalinės žvalgybos tyrimas ar konkreti prievartos priemonė, nei visuomenė negali stebėti ir kontroliuoti šio proceso, tačiau daugelis prievartos priemonių veiksmingos vien dėl to, jog taikomos slaptai ir netikėtai, išskirtinė reikšmė tenka asmeniui informuoti apie jo atžvilgiu taikytas prievartos priemones (žinoma, kai toks asmens informavimas nebekenkia prievartos priemonės ar paties tyrimo tikslams).

Asmens žinojimas yra conditio sine qua non ginant galbūt pažeistą privatumą. Kriminalinės žvalgybos įstatymas nenumato asmens teisės būti informuotam nei apie jo atžvilgiu atliktą kriminalinės žvalgybos tyrimą, nei apie tokio tyrimo metu surinktą informaciją. Kriminalinės žvalgybos įstatymas tenurodo, kad jeigu įgyvendinant kriminalinės žvalgybos kontrolę nustatoma, kad kriminalinės žvalgybos metu buvo pažeistos žmogaus teisės ir laisvės, apie tai informuojamas kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas. Šis ir privalo informuoti asmenį, tačiau ne apie tai, kad jo atžvilgiu buvo atliktas kriminalinės žvalgybos tyrimas ar taikyta tam tikra priemonė, o „apie jo atžvilgiu kriminalinės žvalgybos metu padarytus pažeidimus“. Tačiau ir tai ne visais atvejais.

Taigi, Kriminalinės žvalgybos įstatymas nenumato asmens teisės būti informuotam apie jo atžvilgiu atliktą kriminalinės žvalgybos tyrimą ar taikytą prievartos priemonę, taip pat nesuteikia ar nepalieka galimybės pačiam asmeniui nuspręsti, ar tam tikra jo teisė (pavyzdžiui, privatumas) buvo pažeista, ar neprincipinį sprendimą už žmogų, kurio atžvilgiu taikyta priemonė ar atliktas tyrimas, padaro (priima) kriminalinės žvalgybos kontrolę vykdančios institucijos ir įgalioti asmenys, pavyzdžiui, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovas, prokuroras ar Seimo Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisija.

Jei pastarosios nuspręs, kad žmogaus teisės ar laisvės nebuvo pažeistos, asmuo taip ir nesužinos apie jo atžvilgiu atliktus slaptus tyrimo veiksmus ar priemones. Be to, Kriminalinės žvalgybos įstatymas palieka ir itin plačią diskrecijos laisvę kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovui – sąrašas atvejų, kai jis neprivalo pranešti ar kai gali atidėti pranešimo laiką, yra toks platus ir abstraktus, kad asmens teisė žinoti vien dėl to niekuomet netaps realia ir veiksminga teisine galimybe.

Kriminalinės žvalgybos įstatymas ignoruoja ir asmens konstitucinę teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos. Atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą intensyviausia prievarta taikoma prokuroro ar teismo sprendimo pagrindu, tačiau Kriminalinės žvalgybos įstatymas nenumato teisinės galimybės skųsti kriminalinės žvalgybos tyrimo procese dalyvaujančių prokurorų ir teisėjų atliekamus veiksmus ir priimamus sprendimus (pavyzdžiui, prokuroro nutarimą sankcionuoti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus ar apygardos teismo pirmininko ar jo įgalioto teisėjo nutartį leisti slapta patekti į asmens būstą ir paimti daiktus ar dokumentus, reikalingus tyrimui).

Kriminalinės žvalgybos įstatymas ignoruoja ir asmens konstitucinę teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos.

Taigi, Kriminalinės žvalgybos įstatymas ignoruoja net teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kurią Konstitucinis Teismas vadina „absoliučia konstitucine teise“. Paradoksalu, tačiau jei šie kriminalinės žvalgybos tyrime dalyvaujantys prokurorai ar teisėjai priima kriminalinės žvalgybos subjektams nepalankų sprendimą, Kriminalinės žvalgybos įstatymas jau išsamiai ir detaliai reglamentuoja tokių, – kriminalinės žvalgybos subjektams nepalankių, – prokuroro ar teisėjų veiksmų ar sprendimų apskundimą: pavyzdžiui, teisėjas turi priimti motyvuotą nutartį, ši nutartis gali būti apskųsta tiesioginiam teisėjo vadovui – teismo pirmininkui ar aukštesniojo teismo pirmininkui; „atsisakantis“ prokuroras savo atsisakymą privalo „motyvuoti raštu“ ir apie tokį atsisakymą pranešti generaliniam prokurorui ar jo įgaliotam Generalinės prokuratūros prokurorui.

Apibendrintai tariant, pagrindai, kai apskritai gali būti pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas ar taikomos atskiros prievartos priemonės, Kriminalinės žvalgybos įstatyme nurodyti neaiškiai ir nesuprantamai, tuo suteikiant galimybę kriminalinės žvalgybos tyrimą pradėti ir atlikti tada, kai turi būti pradėtas ir atliktas baudžiamasis procesas, Kriminalinės žvalgybos įstatymas nediferencijuoja prievartos priemonių ir nenustato griežtos prievartos priemonių taikymo trukmės (terminų), iš žmogaus atima ir teisę žinoti, ir teisę ginti savo teises teisme, todėl šiandien galiojantis Kriminalinės žvalgybos įstatymas nesuteikia pakankamai garantijų ir užtikrintumo, kad į žmogaus privatumą specialiosios tarnybos gali skverbtis ir skverbiasi tik tada, kai tai yra, ir tik tiek, kiek tai yra neišvengiamai būtina ir adekvatu žmogaus privatumo vertei ir svarbai teisinėje valstybėje. Tokioje situacijoje niekas nėra ir negali būti ir jaustis saugus, užtikrintas dėl savo saugumo nuo slaptųjų institucijų savivalės ir piktnaudžiavimo.

dr. Remigijus Merkevičius yra advokatas

2020 07 24 05:28
Spausdinti