Įsteigėte kelias UAB ir manote, kad konkurencijos teisė jums netaikoma? Atskyrėte veiklą nuo turto ir manote, kad jūsų turtas apsaugotas? Įsteigėte kelias įmones, tačiau paskyrėte tuos pačius vadovus? Šio straipsnio įžvalgos kaip tik jums.
Steigiamam juridiniam asmeniui paprastai pasirenkama ribota atsakomybė. Tačiau praktikoje verslo savininkai gali susidurti su atvejais, kai jų atskiriems ribotos atsakomybės juridiniams asmenims priskiriami kitų įmonių veiksmai ir taikomos pasekmės (pavyzdžiui, baudos).
Konkurencijos teisės taisyklės skatina atskirus ūkio subjektus savarankiškai konkuruoti rinkoje ir nustato ūkio subjektų tarpusavio bendradarbiavimo apribojimus. Konkurencijos teisėje „ūkio subjekto“ sąvoka suprantama kaip reiškianti ekonominį vienetą, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų.
Dažnai manoma, kad įmonių grupei priklausančios įmonės (ūkio subjektai) yra atskiros (atskiri ūkio subjektai). Tačiau esant tam tikroms aplinkybėmis pagal Konkurencijos įstatymą įmonių grupė gali būti laikoma vienu ekonominiu vienetu. Kokiais atvejais? Tada, kai viena įmonė de jure ar de facto daro lemiamą įtaką kitos bendrovės komercinei politikai, siekia bendro tikslo, nekonkuruoja. Arba kitaip tariant, jei įmonė neturi teisinio, organizacinio ir ekonominio savarankiškumo savo veikloje.
Konkurencijos taryba vertina įmonių priklausomybę ir galimybes rinkoje veikti savarankiškai. Šis vertinimas atliekamas kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant į visas ekonomines bei teisines įmonių ekonominio veikimo sąlygas, in concreto (lot. konkrečiai, apčiuopiamai). Žaidimo taisyklių rinkoje nustatymas (poveikis įmonės kainų politikai, gamybos veiklai, pardavimo tikslams, pinigų srautams, atsargų ir rinkodaros aspektams ir t. t.) reiškė lemiamą kontroliuojančio asmens įtaką kitai įmonei priimant sprendimus, atitinkamai ir bendrų veiksmų ir pasekmių taikymą visai įmonių grupei. Taigi, vienos grupės įmonės, savarankiškai nenustatančios savo elgesio rinkoje, galėjo būti pripažintos vienu ekonominiu vienetu. Toks vertinimo modelis apibūdintas „vieningo ekonominio vieneto“ (VEV) doktrina.
PixabayKonkurencijos priežiūros institucijų praktikoje buvo priimta, kad patronuojančiosios įmonės ir pavaldžiosios įmonės susitarimai (arba suderinti veiksmai, kai pastaroji įmonė negali pasirinkti) pagal konkurencijos taisykles buvo vertinami kaip draudžiamų susitarimų išimtis. Patronuojančiosios ir pavaldžiosios įmonės sudarytas susitarimas paprastai reiškia vidaus užduočių paskirstymą, o ne konkurencijos priežiūros institucijų persekiojamą nepriklausomų konkuruojančių įmonių susitarimą.
Ką reiškia teisinis bei ekonominis savarankiškumas? Kadangi „ekonominis savarankiškumas“ yra labai plati sąvoka, VEV konstatuoti gali būti reikšmingi elementai, pavyzdžiui, ar patronuojančioji įmonė gali turėti lemiamą įtaką pavaldžiosios įmonės sprendimams, taip pat tai, kad ji šią savo galią realiai naudoja pastarosios įmonės atžvilgiu (organizaciniu požiūriu, teisiškai, ekonomiškai – susiejimas kapitalu, o galbūt yra paskirtas tas pats asmuo vadovauti abiejose įmonėse, ar yra privalomi nurodymai, kuriuos kontroliuojanti įmonė duoda kitai, ir t. t.).
Ne tik ES, bet ir JAV teismų praktikoje pripažinta, kad vidinis „susitarimas“, sudarytas įmonių grupėje, siekiant įgyvendinti vienos įmonės politiką, nesukelia antimonopolinių pavojų, priešingai nei antikonkurencinį susitarimą sudarant nesusijusiems, t. y. savarankiškiems ekonominiu požiūriu, subjektams, kai laikoma, kad rinka netenka savarankiškų sprendimų priėmimo centrų (pavyzdžiui, JAV aukščiausiojo teismo byla Cooperweld Corp. v. Independence Tube Corp.).
Konkurencijos teisėje tebediskutuojama dėl VEV apibrėžimo ribų ir taikymo. Ar teko girdėti iš verslo kolegų ar advokato, kad VEV pasitelkta ir vertinant konkurencijos teisės draudžiamus veiksmus ar pažeidimus?
Žaidimo taisyklės keičiasi
Iki 2019 m. mūsų šalies praktikoje buvo žinomi du trys tokie atvejai. Visais kitais dešimtimis skaičiuojamais atvejais buvo nusistovėjusi tvarka, kad neigiamos pasekmės (atsakomybė, baudos) taikomos konkrečiai tyrime dalyvavusiai įmonei.
Tačiau nuo 2019 m. Konkurencijos taryba reikšmingu mastu pakeitė atsakomybės taikymo praktiką: dėl vienos įmonės veiksmų (inkriminuojamų pažeidimų) taikydama neigiamas pasekmes ir kitoms įmonėms, kurios su ta įmone sudarė VEV. Pabrėžtina, kad VEV taikymo susijusių įmonių atsakomybei efektas yra matematiškai ženklus. Kaip ir apskaičiuojant mokesčius, apskaičiavimo bazės padidinimas tiesiogiai proporcingas padidėjusiai taikomų piniginių sankcijų sumai. Nesinorėtų pabrėžti skaičių argumento, tačiau, viena vertus, verslo kalboje skaičiais apibūdinami bene visi pagrindiniai sėkmingos veiklos rodikliai, kita vertus, ėjimas VEV užtikrina, kad bauda už konkurencijos teisės pažeidimą bus paskirta mokiai įmonei...
Reikia akcentuoti, kad konceptualiai VEV taikymą įmonių atsakomybės kontekste toliau plėtos Konkurencijos tarybos bei teismų praktika. Nežinoma galutinė teismų nuomonė šiuo klausimu, nes konkrečios bylos dar vyksta. Visgi šiuo laikotarpiu Lietuvos advokatūros Konkurencijos teisės komiteto nariai objektyviai diskutuoja tokių teisinės praktikos pasikeitimų „už“ ir „prieš“ argumentus. Viena, dabar jau aišku, kad verslas turėtų žinoti, jog nebepadės įprasti verslo modeliai, skirti turto apsaugai nuo kreditorių. Nepadės tiek dėl ypatingo kreditoriaus statuso, tiek ir dėl konkurencijos „žaidimo“ specifikos, kuri pagrįsta platesniu, t. y. ne tik teisiniu, bet ir ekonominiu, organizacinių santykių vertinimu. Tačiau 2019 m. Konkurencijos teisės taikymo praktikos pasikeitimai jau dabar aiškiai sako, kad Lietuvos verslas negali būti tikras, kiek figūrų praras konkurencinio žaidimo lentoje po ėjimo VEV.
Henrikas Celencevičius, dr. Zigmas Garalevičius, dr. Raimundas Moisejevas yra Lietuvos advokatūros Konkurencijos teisės komiteto nariai
