Meniu
Prenumerata

antradienis, sausio 19 d.


TEISMŲ NEPRIKLAUSOMUMAS
Specialiosios institucijos šešėlyje
Ignas Vėgėlė

Kokį vaidmenį atlieka teismai demokratinėje valstybėje?

Teismų ir teisėjų nepriklausomumas bet kurioje demokratinėje santvarkoje yra žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantas, visų demokratinių valstybių konstitucinis imperatyvas. Teismų veikla nėra ir negali būti laikoma valdymo sritimi, priskirta kuriai nors vykdomosios valdžios institucijai. Valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ne tik draudžiama daryti įtaką teisėjui ir teismams – joms tenka pareiga sudaryti sąlygas teismams veikti taip, kad būtų užtikrintas teisėjo ir teismo nepriklausomumas.

Nepriklausomi teismai – tai galimybė užtikrinti nešališką ir objektyvų teismų sprendimų priėmimo procesą, kuriam negalėtų daryti įtakos politikai ir valstybės pareigūnai, kartu tai yra teisinės valstybės pamatas. Tik nepriklausoma teismų institucinė sistema gali laiduoti teismo organizacinį, taip pat teisėjo procesinį savarankiškumą.

Pasitikėjimo teismais sąlyga – teismo nepriklausomumas

Todėl kiekviena teisinė valstybė savarankiškai kelia klausimą, ar sistemoje yra numatytos tinkamos garantijos, kurios neleidžia daryti išorinio spaudimo ir politinės įtakos teisminei valdžiai, kad nesaistytų jokie hierarchijos ar pavaldumo ryšiai, garantijos, kad ji negautų jokių nurodymų ar įpareigojimų. Vadinasi, būtų apsaugota nuo išorinio poveikio ar spaudimo, galinčių trukdyti jos nariams sprendimus priimti nepriklausomai.

Teismo nepriklausomumo pažeidimas nulemia neteisėtą ir neobjektyvų sprendimą, visuomenėje sukelia abejonių visa teisine sistema ir demokratijos būkle valstybėje. Kitaip tariant, mažina pasitikėjimą ne tik teismais, bet ir visa teisine sistema, pačia valstybe.

Tenka sutikti, kad šiandien Lietuvoje tiek teismai, tiek teisėjai išgyvena sudėtingą laikotarpį. Itin sumenkęs visuomenės pasitikėjimas teismais visų pirma yra nulemtas kai kurių teisėjų netinkamo, kartais net nusikalstamo elgesio. Korupcijos šešėlis teismams smogė itin skaudžiai, ir pasitikėjimui atgauti prireiks ne vienų metų. Vis dėlto „teisėjų korupcijos skandalas“ nebuvo vienintelis aspektas, menkinantis teismų nepriklausomumą. Jau kurį laiką plika akimi matomi keleto institucijų veiksmai, esmingai kenkiantys teismų nepriklausomumui ir žeminantys pasitikėjimą jais.

EK požiūris į Lietuvos teisingumo sistemą

2020 m. rugsėjo 30 d. Europos Komisija (EK) pateikė teisinės valstybės principo padėties ES ataskaitą. Matydama kylančius iššūkius ES valstybių teisingumo sistemoms, šia ataskaita EK pirmą kartą ES istorijoje pabandė apžvelgti teisinės valstybės principo veikimo padėtį visose šalyse narėse. EK pabrėžė, kad Lietuvos teisingumo sistemoje vykdoma nemažai reformų, susijusių su teisėjų skyrimu, Aukščiausiojo Teismo struktūra ir teismų žemėlapiu. Teigiamai įvertinta bylų nagrinėjimo sparta ir teismų sistemos elektroninės paslaugos.

Jau kurį laiką plika akimi matomi keleto institucijų veiksmai, esmingai kenkiantys teismų nepriklausomumui ir žeminantys pasitikėjimą jais.

Ataskaitoje minima ir tai, kad visuomenėje pagerėjo teisminių institucijų nepriklausomumo suvokimas. Tačiau teismų nepriklausomumo imperatyvo EK detaliau neanalizavo – apsiribojo formalia apklausa. Suprantama, kad Lietuvoje dar virė vadinamasis teisėjų korupcijos skandalas, o vienas teisinės valstybės principo įgyvendinimo aspektų – efektyvi kova su korupcija. EK teko nepavydėtina padėtis analizuoti, kiek „teisėjų korupcija“ yra tikra, o kiek tėra paslėpta kova dėl ikiteisminių tyrimo institucijų įtakos ir svorio, pažeidžiant teismų nepriklausomumo principą.

Ko gero, šios prielaidos lėmė, jog šioje ataskaitoje apie Lietuvą EK itin atsargiai vertino kai kuriuos susitikimuose žodžiu apibūdintus galimus teismų nepriklausomumo principo pažeidimus ir labiau rėmėsi formaliais dokumentais, t. y. jų turiniu, o ne realiu taikymu. Ataskaita žvelgia į teisės viršenybės ir su juo susijusius principus labiau per formaliuosius atitikimo reikalavimus. Ar teisės aktai atitinka vieni kitus, ar atitinka ES, Europos Tarybos reikalavimus, mažiau dėmesio skiriant teisės aktų įgyvendinimo fazei. Todėl ribotai atskleidžiama problematika ir iššūkiai, su kuriais iš tiesų realiame gyvenime susiduria teisingumo vykdymo sistema. O būtent šioje – teisės aktų įgyvendinimo – srityje Lietuva gerokai šlubuoja.

STT žinučių skandalas

Prisiminkime, kai pavasarį, nuslūgstant pirmajai koronaviruso pandemijos bangai, ikiteisminio tyrimo institucijos vadovas buvo iškviestas į Seimą. 2020 m. gegužės 12 d. Seimo plenarinėje sesijoje Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovas aiškinosi dėl visuomenėje kilusių abejonių STT veikla. Šis ažiotažas kilo po to, kai paaiškėjo, kad advokatas Giedrius Danėlius STT vadovams perdavė neetiškus ir galbūt neteisėtus STT pareigūnų susirašinėjimus, o STT ėmėsi advokatų sulaikymo ir kratų tiek jų namuose, tiek darbovietėse. Apie tarnybinius vidinius patikrinimus pradėta kalbėti tik tuomet, kai į viešumą išlindo pareigūno susirašinėjimų turinys, o atsakyti į iškilusius klausimus STT vadovas buvo iškviestas į Seimo posėdį.

Štai keletas STT tarnybos vadovo teiginių, kurie buvo išsakyti 2020 m. gegužės 12 d. Seimo plenarinėje sesijoje.

Atsakydamas į Seimo nario Roberto Šarknicko klausimą apie STT pareigūno bendravimą su teisėju konkrečioje ikiteisminio tyrimo byloje, STT direktorius pabrėžė, kad STT, „vykdydama savo funkciją, bendradarbiauja tiek su prokuratūra, tiek atskirus klausimus spręsdama ir su teismais. Tai pareigūnų bendravimas su teisėju pats savaime nėra draudžiamas. Tačiau kyla klausimas, ar toks bendravimas tėra bendradarbiavimas, ar nepriklausomumo principo pažeidimas, netiesiogiai darant neleistiną poveikį ir renkant reikšmingą informaciją konkrečioje ikiteisminio tyrimo byloje? Ypač žinant tai, kad pagal Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymą STT paprašyta ar savo iniciatyva renka ir teikia informaciją apie visus Lietuvos teisėjus, įskaitant ir tuos, kurie sankcionuoja STT atliekamus kriminalinės žvalgybos veiksmus. Juk būtent ši STT teikiama informacija ir nulemia teisėjo karjerą.

Kitaip tariant, teisėjas, spręsdamas klausimą dėl STT veiksmų sankcionavimo, turi priimti sprendimą dėl institucijos, kuri savo iniciatyva gali, o tam tikrais atvejais privalo, rinkti ir teikti informaciją, turinčią tiesioginės įtakos tolesnei šio teisėjo karjerai. Šiame kontekste susitarimas su teisėju dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų prieš konkretų asmenį konkrečioje byloje nori nenori kelia abejonių dėl teisėjo ir teismų nepriklausomumo, ypač žinant, kokią įtaką STT turi teisėjų karjerai. Tačiau iš paaiškinimų Seime aiškėja, kad tokį bendravimą STT vadovai pateisina.

Kita tame pačiame Seimo posėdyje STT vadovo išsakyta pozicija sukėlė dar daugiau abejonių ir diskusijų. Ar laikomasi konstitucinės pareigos institucijoms gerbti teismų savivaldą, institucine prasme užtikrinančią teisminės valdžios nepriklausomumą?

Visuomenei ėmus spausti STT, kad būtų atskleista daugiau faktų apie „STT pareigūnų skandalą“, STT pradėjo vidinį tyrimą, kurio metu, kaip paaiškėjo vėliau, apklausė teisėjus.

STT vadovo požiūriu, „nėra apribojimų, kad atliekant vidinį tyrimą negalima būtų paprašyti paaiškinti aplinkybių vieno ar kito asmens. Atsižvelgiant į tai, nebuvo kreiptasi [į teismų savivaldą – aut. past.] dėl leidimų tam, kad būtų galima paprašyti teisėjų paaiškinti situaciją“, taip pat „šiuo atveju aš tikiu teisėjais, kurie patvirtino, kad su jais prieš priimant sprendimą niekas nekalbėjo, neprašė priimti vienokį ar kitokį sprendimą ir jokio poveikio nedarė“.

Lietuvos advokatūros nuomone, tokie ikiteisminės tyrimo institucijos vadovo teiginiai, išsakyti Seimo plenariniame posėdyje, verčia pagrįstai sunerimti dėl teisėjų nepriklausomumo galimų pažeidimų. Susidaro įspūdis, kad tarnybos linkusios verčiau viešai arba kitose diskusijų platformose konsultuotis ir teikti informaciją, negu ja dalytis su tokios informacijos vertinimą galinčiomis ir privalančiomis atlikti institucijomis.

Esmė ta, kad bet kuris procese dalyvaujantis asmuo, taip pat ikiteisminio tyrimo institucija, veikia vadovaudamasi procesiniais įstatymais ir juose nustatytomis taisyklėmis. Lietuvos teisinėje sistemoje nėra numatyta galimybė procese dalyvaujantiems asmenims neprocesiškai teisėjų „paprašyti paaiškinti aplinkybes“ apie tame procese priimtus ar ateityje priimtinus sprendimus. Kaip dera su teisėtumu, asmenų lygiateisiškumo ir, žinoma, teisėjo nepriklausomumo principu ikiteisminio tyrimo institucijos pateiktas neprocesinis „paprašymas“, tai pačiai institucijai atliekant ikiteisminį tyrimą, kuris, beje, galėjo atskleisti ir pačios tarnybos pareigūnų neteisėtus veiksmus? Ypač prisimenant tai, kad STT teikia pažymas dėl kiekvieno teisėjo, kurios nulemia jų karjerą.

Duomenų neatskleidimas Teisėjų tarybai

Tačiau procesiniais nepriklausomumo pažeidimais, deja, neapsiribojama. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo stoka, ypač ikiteisminį tyrimą atliekančių institucijų nenoras pateikti informaciją teisingumą vykdančioms institucijoms ir jų savivaldai – Teisėjų tarybai, lemia ir institucinio nepriklausomumo pažeidimus.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Vasarą neviešame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje ikiteisminį tyrimą atliekančios STT direktorius pranešė, kad specialiaisiais liudytojais apklausti ir iki šiol teismų sistemoje dirba ir bylas nagrinėja keturi teisėjai.

Teisėjų tarybos pirmininkas kreipėsi į generalinį prokurorą ir paprašė skubiai pateikti informaciją apie specialiojo liudytojo statusą įgijusius teisėjus bei aplinkybes, kuriomis šis statusas buvo suteiktas. Mano žiniomis, minėtų duomenų Prokuratūra nepateikė ir taip kompromitavo ne tik pačią Teisėjų tarybą ir teismus, bet ir visą teisingumo sistemą, kurios dalis yra ir pati Prokuratūra. Tenka tik apgailestauti, kad Prokuratūra nebendradarbiauja su Teisėjų taryba, o užuot vykdžiusi įstatymais nustatytą pareigą – kontroliavusi ikiteisminį tyrimą atliekančias institucijas, ypač STT, – su STT bendradarbiauja ir sukuria prielaidas nuslėpti galbūt neteisėtas veikas pačioje STT.

Lietuvos advokatūros slaptas sekimas

Dar kurioziškesnė situacija susidarė Lietuvos advokatūrai siekiant gauti informaciją apie tai, ar pati Advokatūra kaip institucija, jos organai ir vadovai nebuvo slapta sekami, ar nebuvo jų slapta klausomasi.

2019 m. pavasarį Lietuvos advokatūra ir jos vadovai kreipėsi į STT ir policiją su prašymu informuoti, ar praeityje Advokatūra nebuvo sekama, ar nebuvo klausomasi jos organų pokalbių. Jei kriminalinė žvalgyba nebuvo vykdoma, apie tai taip pat prašėme informuoti.

STT ir Generalinė prokuratūra bei Policijos departamentas mūsų prašomos suteikti informacijos nepateikė, motyvuodamos tuo, kad kriminalinė žvalgyba yra slapta, todėl net pats kriminalinės žvalgybos vykdymo faktas yra... valstybės paslaptis. Kitaip tariant, valstybės paslaptis yra pats slapto sekimo ir klausymosi faktas, net jei sekimas (klausymasis) pasibaigęs ir nėra nustatyta jokios nusikalstamos veikos!

Advokatūra šiuos atsakymus apskundė Vilniaus apygardos teismui ir Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vilniaus apygardos teismas skundą atmetė net neužklausęs STT ar Prokuratūros apie tai, ar iš tiesų žvalgyba buvo vykdyta, ar ne. Kitaip tariant, teismas visiškai neatliko teisminės kriminalinėje žvalgyboje veikiančių institucijų kontrolės, nors įstatymas būtent Vilniaus apygardos teismui – vienintelei teisminei institucijai – suteikia teisę ir pareigą kontroliuoti kriminalinę žvalgybą. Nutartį apskundėme, bet Lietuvos apeliacinis teismas skundą paliko nenagrinėtą: įstatymas nenumato galimybės apskųsti Vilniaus apygardos teismo nutartį. Advokatūros nuomone, tai pažeidžia teisės į teisingą teismą principą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių konvencijoje: Lietuvoje kriminalinės žvalgybos srityje neužtikrinama asmens teisė į apeliaciją.

Lietuvos advokatūros Advokatų taryba yra nusprendusi neteisėtą reguliavimą skųsti tarptautiniuose teismuose ir institucijose.

Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis irgi nenustebino. Nors Advokatūra pateikė prašymą stabdyti bylą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašymo teismas net nenagrinėjo, nors tokią pareigą nustato ES teisė. Teismas formaliais pagrindais skundą atmetė. Iš nutarties turinio matyti, kad jokia informacija ar duomenys iš STT bei Prokuratūros vėlgi nebuvo išreikalauti. Lietuvos advokatūra pateikė skundą Vyriausiajam administraciniam teismui vildamasi, kad jis grąžins pirmajai instancijai nagrinėti skundą iš naujo ir įpareigos išreikalauti iš ikiteisminio tyrimo institucijų minėtą informaciją.

Pastarosios nutartys tik patvirtino pareiškėjų blogiausius „spėjimus“ dėl asmens duomenų apsaugos minimalių garantijų neužtikrinimo Lietuvoje: ikiteisminio tyrimo institucijos slepia informaciją net ir apie tuos tyrimus ir jų atlikimo faktą, kai nepasitvirtina jokie įtarimai, nenustatomos jokios neteisėtos veikos. Taigi asmuo ne tik neturi jokios galimybės sužinoti, ar jo duomenys buvo tvarkyti ar tvarkomi minėtų institucijų, bet ir netenka galimybės ginti savo teises nei institucine, nei teismine tvarka. Jokia reali teisminė ar kitokia kontrolė faktiškai neatliekama, teismai neišsireikalauja duomenų iš ikiteisminio tyrimo institucijų, o slapto sekimo veiksmai gali būti sankcionuojami nepatikrintų, nepatikimų duomenų pagrindu. Ar tik ne dėl to, kad teisėjai nėra savarankiški ir nepriklausomi nuo STT, juk nuo šios institucijos sprendimų priklauso teisėjų likimas?

(Ne)pasvertas optimizmas?

Advokatūra rankų nenuleido: netinkamą reguliavimą ir teisės aktų taikymą skundėme EK, šią situaciją viešinome Lietuvoje. Turime pasidžiaugti, kad pastangos vis dėlto nenuėjo veltui. Ministro pirmininko potvarkiu buvo sudaryta darbo grupė, kuri, išnagrinėjusi žvalgybos ir kriminalinės žvalgybos vidaus ir išorės kontrolę, konstatavo kontrolės spragas ir įpareigojo Teisingumo ministeriją pateikti teisės aktų projektus dar 2020 m. pabaigoje dėl aukštesnio asmens teisių užtikrinimo standarto kriminalinėje žvalgyboje. Siūloma įtvirtinti pareiškėjų teisę kreiptis į Lietuvos apeliacinį teismą, kuriam būtų pavesta atlikti realią kriminalinės žvalgybos institucijų teisminę kontrolę.

Ar nenuguls naujojo teisingumo ministro stalčiuose minėti įstatymų projektai, ar naujoji Vyriausybė išdrįs pasiūlyti realią teisminę kriminalinės žvalgybos institucijų kontrolę, pamatysime netrukus. Kad ir kas benutiktų, Lietuvos advokatūros Advokatų taryba yra nusprendusi neteisėtą reguliavimą skųsti tarptautiniuose teismuose ir institucijose – nors viltis dar gyva, kad savo problemas gebėsime išspręsti ir be tarptautinių teismų ir institucijų įsikišimo.

Prof. dr. Ignas Vėgėlė yra Advokatų tarybos pirmininkas

2021 01 01 05:55
Spausdinti