Įsisenėjusių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos (VGTP) problemų neišspręs keliais eurais padidintas advokatų darbo valandos įkainis
VGTP yra įrankis, užtikrinantis, kad kiekvienas fizinis asmuo, net ir neturėdamas finansinių išteklių, galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. LR Konstitucijoje įtvirtinta fundamentali ir absoliuti asmens teisė į gynybą, o iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat teisės turėti advokatą kyla valstybės institucijų pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali (inter alia 2001 m. vasario 12 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).
Taigi teisės teorijoje ir įstatyminėse normose nekyla abejonių dėl valstybės pareigos užtikrinti realią asmens teisių apsaugą, tačiau praktikoje tai įgyvendinti, deja, sekasi sunkiai. Dabartinė VGTP sistema sulaukia nemažai kritikos: sistemoje dirbantys advokatai yra nepatenkinti rinkos neatitinkančiu atlyginimu už suteiktas paslaugas, neracionaliai dideliais darbo krūviais ir pasenusiu, biurokratijos perpildytu administravimo modeliu. O asmenys, kurie naudojasi antrinės teisinės pagalbos paslaugomis, yra linkę nepasitikėti sistema, rašyti skundus tiek kilus abejonių dėl advokatų darbo kokybės, tiek reiškiant nepasitenkinimą pačia sistema, stringančiais procesais.
Šiuo metu už VGTP politikos įgyvendinimą, sistemos stebėsenos organizavimą ir atlikimą atsakinga Teisingumo ministerija, kuriai pavaldi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba viešai deklaruoja savo misiją: užtikrinti valstybės paramos įgyvendinimą žmonėms, dėl socialinės padėties neįgalintiems realizuoti savo teisių į teisminę gynybą, kad kiekvienam būtų suteikta galimybė lygiai ir vienodai siekti teisingumo. Tačiau 2019 m. vasarą Lietuvos advokatūrą pasiekė advokatų pranešimai, kad tarnyba vėluoja atsiskaityti su jais už suteiktas antrinės teisinės pagalbos paslaugas. Maža to, 2019 m. liepos 13 d. skubotai priimtas Vyriausybės nutarimas, kuriuo faktiškai įteisintas advokato veiklos teikiant antrinę teisinę pagalbą ribojimas. Tai yra nustatomi laiko limitai, per kuriuos advokatai arba turi suspėti suteikti pagalbą, arba, jiems pasibaigus, paslaugas teikti nesitikėdami gauti už tai atlygio, arba tiesiog nutraukti teisinių paslaugų teikimą.
Reikėtų paminėti ir tai, kad nustatyti laiko limitai visiškai neatitiko realių poreikių: advokatai visą arba didžiąją dalį paslaugai teikti skirto laiko išnaudodavo paprasčiausiai važiuodami iki paslaugų teikimo vietos (pvz., Vilniuje dirbantis advokatas paskirtas teikti teisinę pagalbą nuteistajam, kuris bausmę atlieka Pravieniškių pataisos namuose), o laiko procesiniams dokumentams tinkamai parengti arba reikiamiems duomenims surinkti, susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ar jau teisme nagrinėjamos bylos duomenimis nebelikdavo, t. y. to laiko, už kurį su advokatu būtų atsiskaityta. Ilgiau nei pusmetį nesulaukdami atlygio už atliktą darbą, advokatai vienas po kito atsisakydavo imtis naujų pavedimų, todėl teismų ir ikiteisminio tyrimo institucijų darbas ėmė strigti, o asmenys negalėjo laiku sulaukti teisinės pagalbos.
Trys probleminės grupės
Lietuvos advokatūra, išanalizavusi VGTP sistemos problemų lauką, parengė ir 2019 m. rugpjūčio 27 d. Lietuvos advokatūros advokatų tarybos posėdyje patvirtino VGTP sistemos reformos metmenis. Siekdama atkreipti atsakingų institucijų dėmesį į nenumaldomai griūvančią VGTP sistemą ir būtinybę iš esmės peržiūrėjus VGTP politikos gaires nedelsiant imtis reformos – sukurti visiems sistemos dalyviams patogų, modernų ir kokybiškas paslaugas garantuojantį modelį, Lietuvos advokatūra reformos metmenis pristatė teisingumo ministrui, VGTP Koordinavimo tarybos nariams ir kitų suinteresuotų institucijų atstovams. Reformos metmenyse pagrindinis dėmesys skiriamas trims esminėms probleminėms grupėms: 1) netinkamam finansavimui; 2) netinkamam advokatų darbo krūvio paskirstymui; 3) netinkamam VGTP tarnybos administravimui.
Teisingumo ministerija, siekdama sužinoti visuomenės nuomonę apie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos prieinamumą ir kokybę, 2019 m. inicijavo viešąją konsultaciją – apskritojo stalo diskusiją su suinteresuotų institucijų atstovais tema „Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos efektyvumo didinimas“. Diskusijoje Teisingumo ministerijos atstovai pasidalijo per elektroninę apklausą surinktais duomenimis, kuriais remdamiesi teigė, jog „pagrindinis nepasitenkinimas dėl antrinės teisinės pagalbos susijęs su advokatų darbu“. Šioje vietoje būtina pabrėžti, kad vėliau Teisingumo ministerija savo oficialiame tinklalapyje viešai paskelbė minėtos elektroninės apklausos rezultatus, kuriuose nurodyta: „Asmenų, kuriems teko naudotis antrine teisine pagalba, paprašyta pasisakyti ir įvertinti paslaugos kokybę. Pastebėtina, kad šis klausimas suglumino respondentus, ir į jį atsakinėjo ne tik tie, kurie yra naudojęsi antrine teisine pagalba, bet ir kiti. Dėl šios priežasties, siekiant kuo objektyvesnių duomenų, šio klausimo rezultatai nebus vertinami.“ Taigi liko iki galo neaišku, kuo remdamiesi Teisingumo ministerijos atstovai nusprendė, kad „pagrindinis nepasitenkinimas dėl antrinės teisinės pagalbos susijęs su advokatų darbu“. Tačiau valstybė yra įsipareigojusi teikti kokybišką teisinę pagalbą asmenims, kurių teisės galbūt buvo pažeistos ir jie neturi finansinių išteklių samdytis profesionalo tinkamai šių savo interesų teisinei gynybai. Tačiau ar iš tiesų yra pagrįsta kalbėti apie aukštą paslaugų kokybę, turint omeny, kad jų teikėjui nėra už tai atitinkamai atlyginama?
Rengiant reformos metmenis atlikus lyginamąją analizę paaiškėjo, kad Lietuvoje advokatams, teikiantiems antrinę teisinę pagalbą, taikomas valandinis įkainis (kitaip teisės aktuose vadinamas užmokesčio bazinis dydis – UBD) yra mažiausias iš Baltijos šalių (Latvijoje 30–40 eurų/val., Estijoje – 50 eurų/val., Lietuvoje – 13 eurų/val.), ką ir kalbėti apie itin didelį atotrūkį nuo Šiaurės valstybių. Pavyzdžiui, Švedijoje valstybė advokatui už valandą darbo teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą moka 130 eurų atlygį, Suomijoje – 110 eurų, Nyderlanduose – 108 eurus, Norvegijoje – 104 eurus, Danijoje – 200 eurų. Be to, Lietuvoje antrinės teisinės pagalbos apmokėjimas „atsilieka“ ne tik nuo užsienio valstybių, bet ir prasilenkia su nacionalinės rinkos įkainiais. Lietuvos advokatūros užsakymu nepriklausoma visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų institucija „Vilmorus“ atliko tyrimą, ir paaiškėjo, kad didžioji dalis apklaustų advokatų taiko ne mažesnį kaip 80 eurų/val. įkainį.
Su minėtais duomenimis susipažinusi Teisingumo ministerija pritarė, kad situaciją būtina keisti, ir ėmėsi priemonių, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų darbo valandos kaina būtų 16 eurų, o nuo 2020 m. spalio 2 d. – 18 eurų. Tuometis teisingumo ministras Elvinas Jankevičius interviu „Kauno dienai“ teigė, jog „tobulindami valstybės garantuojamą teisinę pagalbą siekiame, kad teisinės paslaugos būtų teikiamos tiems, kuriems jų labiausiai reikia – mažas pajamas gaunantiems žmonėms, bet kartu būtų ir aukštos kokybės. Todėl didindami valandinį įkainį tikimės pritraukti kuo daugiau geriausių advokatų ir mediatorių“. Bet ar realus ministro siekis į VGTP sistemą pritraukti geriausius advokatus, kai paslaugų įkainiai nuo faktinių rinkos kainų skiriasi daugiau nei 4 kartus, o advokatai periodiškai susiduria su vėluojančiu atsiskaitymu ir itin dideliu darbo krūviu (nuo 2008-ųjų tarnyba metus be skolų advokatams už suteiktas paslaugas baigė tik 2016 ir 2017 m.)?
Ar nuo 16 iki 18 eurų padidėjusi advokatų darbo valandos kaina garantuoja aukščiausią paslaugų kokybę? Ar tai jau lūžio taškas?
Skandinami biurokratijos
Įprastai darbo rinkoje darbdaviai, siekdami pritraukti potencialų darbuotoją, bet negalėdami su kitais darbdaviais konkuruoti siūlomo atlyginimo dydžiu, imasi kitokių darbuotojo skatinimo priemonių, dar kitaip mėgstamų vadinti „bonusais“. Taigi kokių „bonusų“ advokatui gali pasiūlyti VGTP sistema? Gaila, tačiau tenka pripažinti, kad šiandienis mūsų VGTP modelis yra visiškai pasenęs ir paskendęs biurokratijos liūne – jokių socialinių garantijų, nėra krūvio reguliavimo, nėra patrauklumo ir konkurencijos.
Vienas pagrindinių advokato veiklos principų yra advokato nepriklausomumas, o štai advokatas, kuris panoro prisidėti prie itin pažeidžiamų visuomenės grupių teisių gynybos ir įsitraukti į VGTP veiklą, susiduria su abejotinais užmojais riboti šį kertinį advokato veiklos principą. Vadovaudamiesi 2016 m. balandžio 13 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 364 „Dėl Už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ taisyklėmis, advokatai, kurie prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą, tarnybai pateikia prašymą išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą, dokumentus, patvirtinančius antrinės teisinės pagalbos suteikimą (procesinius dokumentus, teismo sprendimus ir panašiai). Tarnyba taip pat turi teisę per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo prašyti advokato pateikti papildomą informaciją ar dokumentus arba grąžinti prašymą, nurodydama trūkumus. Taigi advokatai nuolat turi fiksuoti, kad neviršytų jiems skiriamų valandų limitų procesiniams dokumentams parengti, teikti ataskaitas tarnybos darbuotojams apie jau parengtus dokumentus, priimtas teismo ir kitų institucijų nutartis, sprendimus ir panašiai, tai užima daugybę laiko ir apsunkina advokato darbą. Be to, vargu ar tarnyboje dirbantis valstybės tarnautojas yra pakankamai kompetentingas vertinti, kiek laiko gali užtrukti parengti vienokį ar kitokį dokumentą, o juolab spręsti, ar advokatas įrodė, jog nusipelno atlygio už suteiktas paslaugas.
Tai – tik vienas iš daugelio aspektų ir biurokratinių taisyklių kratinio, su kuriais kasdieniame darbe susiduria advokatai, teikiantys antrinės teisinės pagalbos paslaugas. Biurokratija VGTP sistemoje kamuoja ne tik advokatus, tačiau ir asmenis, siekiančius pasinaudoti arba jau besinaudojančius antrine teisine pagalba. Tai patvirtina jau minėtos Teisingumo ministerijos atliktos apklausos rezultatai: 89 proc. respondentų, pasinaudojusių antrine teisine pagalba, nurodė, jog teko teikti daug papildomų prašymų ir patikslinančių dokumentų, o 82 proc. pažymėjo ilgą tarnybos sprendimų laukimą. Taigi nenuostabu, kad tarnybos darbas dažnai stringa ir sprendimų ilgai laukti tenka ne tik asmenims, besinaudojantiems teisine pagalba, bet ir advokatams, ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismams. Biurokratinė tarnybos veikla yra neefektyvi ir labai brangi, nes iš viso metinio biudžeto tarnybai administruoti (kas nesusiję su advokato ir kliento paslaugų apmokėjimu) tenka 17–20 proc.
Pavyzdys – Estija
Sklandus VGTP sistemos darbas yra būtinas siekiant efektyvios viso teisinio proceso eigos. Advokatų nepasitenkinimas ir visuomenės nepasitikėjimas sistema šiandien nebegali būti išspręstas susikoncentruojant tik į vieną sistemos trūkumą. Reikalingas visas kompleksas priemonių, sprendžiančių opiausias dabartinio VGTP modelio problemas ir žvelgiančių į ateitį siekiant iš esmės patobulinti sistemą. Idėjų reformai nereikia ieškoti toli, jų galima pasisemti kad ir iš artimų valstybių. Pavyzdžiui, Estija sukūrė tokį teisinės pagalbos modelį, pagal kurį šias paslaugas teikti tampa advokato garbės reikalu. Estijoje advokato paskyrimas asmeniui, kuriam reikalinga teisinė pagalba, yra Estijos advokatūros funkcija, tad advokatūra gali efektyviai ir laiku vykdyti paslaugų teikimo kokybės kontrolę ir kartu nesikėsinti pažeisti advokato veiklos nepriklausomumo principo. Be to, Estijoje teikiant teisinę pagalbą itin plačiai pasitelkiamos elektroninės ryšio priemonės ir kiti informacinių technologijų sprendimai – taip optimizuojamas ir efektyvinamas ne tik žmogiškųjų, bet ir finansinių išteklių panaudojimas (be to, Estijoje tokios sistemai administruoti išnaudojama tik 8 proc. viso metinio biudžeto). Šiuo pavyzdžiu galėtume sekti ir mes.
Apibendrinant norisi tikėti, jog VGTP sistemai nereikės sulaukti dar vienos krizės, kad į problemas būtų pradėta žiūrėti kompleksiškai. Advokatų darbo valandos kainos padidinimas nuo 16 iki 18 eurų nėra išeities raktas, tai negarantuoja esminių sisteminių pokyčių, realiai nepriartina paslaugos patrauklumo nei prie nacionalinės advokatų paslaugų rinkos, nei prie kaimynių ES minimalaus apmokėjimo vidurkio.
Moderni teisinė valstybė turi siekti užtikrinti aukščiausią žmogaus teisių gynybos lygį ir negali nukrypti nuo šio tikslo ieškodama pasiteisinimų. Priešingu atveju valstybė tiesiog pažeidžia pamatinę žmogaus teisę į gynybą ir į teisingą teismą, nes ši tampa tik imituojama.
Kristina Astrauskaitė yra Lietuvos advokatūros teisininkė
