Meniu
Prenumerata

antradienis, lapkričio 24 d.
ADVOKATŲ GARBĖS TEISMAS
Politinės įtakos smagračiai: ar visuomenė turi prižiūrėti advokatus?
Valdemaras Bužinskas

Visuomenės atstovai advokatų, antstolių, notarų garbės teismuose – būtinybė ar nesusipratimas?

Lietuvos Valstybės Taryba 1918 m. lapkričio 26 d. priimdama Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą suteikė pradžią Lietuvos advokatūrai kurtis. Per šimtmetį Lietuvos advokatūra, kaip vienintelė advokatų organizacija, ne kartą buvo valdžios objektu, kurį buvo norima kontroliuoti arba bent jau jam daryti įtaką.

1990 m. Jungtinių Tautų kongrese „Dėl nusikaltimų prevencijos ir elgesio su teisės pažeidėjais“ buvo patvirtinti Advokatų vaidmens pagrindiniai principai, kurie draudžia valdžios ir valdymo institucijoms kištis į advokatų profesinę veiklą, akcentuoja advokatų bei jų savivaldos institucijų nepriklausomumą ir numato tik bendradarbiavimo pagrindu pagrįstus santykius su valdžios ir valdymo institucijomis. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijose, Europos Parlamento rezoliucijoje.

Advokatūros įstatymas taip pat aiškiai įtvirtina advokatų nepriklausomumą. Tik nepriklausoma savivalda yra pajėgi užtikrinti kiekvieno ir visų advokatų nepriklausomumą, efektyviai ginti asmenis ir atstovauti jiems teisme. Tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu pripažįstama, kad bet koks valdžios kišimasis į advokatų susivienijimų veiklą yra negalimas, nes neišvengiamai kėsinasi į advokatų nepriklausomumą, kuris yra būtinas kliento interesų apsaugai.

Nors advokatūros savivaldos organizavimas įvairiose šalyse skiriasi, jų universalus veikimo pripažinimas, kaip ir Lietuvoje, yra pagrįstas Advokatūros savarankiškumo ir nepriklausomumo principais. Lietuvos Konstitucinio Teismo doktrinoje asociacijų nepriklausomumas ir teisinis statusas aiškinamas jų autonomija viešosios valdžios atžvilgiu ir organizacinės struktūros savarankiškumu, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką. Nepriklausomumas, inter alia, reiškia Advokatūros, kaip institucijos, ir advokato, kaip atskiro subjekto, nepavaldumą ir valstybėje įtvirtintą advokato profesinės veiklos sistemą, sudarančią sąlygas profesionaliai ir nevaržomai vykdyti savo funkcijas nepriklausomai nuo valstybės.

Demokratinėje teisinėje valstybėje Lietuvos advokatūra yra svarbus teisingumo sistemos elementas ir teisės stabilumo garantas, todėl geras advokato vardas ir profesinis prestižas yra neatsiejama advokato veiklai keliamų reikalavimų dalis. Advokato elgesys negali kelti abejonių dėl asmeninės garbės, sąžiningumo ir garbingumo, nes šios tradicinės dorybės yra tapusios advokato profesine ir žmogiškąja pareiga, o jų nepaisymas sukelia visuomenės nepasitikėjimą, griauna advokatūros, kaip žmogaus teisių, laisvių ir teisėtų interesų gynybos institucijos, pagrindą.

Teisiškai vertinant advokato veiksmus būtina atsižvelgti į specifinę advokatūros padėtį ir jos vaidmenį valstybės teisinėje sistemoje. Advokato profesijai taikomi didesni elgesio, moralės ir etikos standartai bei specialūs reikalavimai, nustatyti įstatymuose ir profesinės etikos taisyklėse. Griežtas advokato profesinei etikai keliamų reikalavimų laikymasis yra svarbus visuomenės pasitikėjimui, teisės ginamų vertybių apsaugai, pagarbai advokato vardui išlaikyti.

Todėl labai svarbu, kad Advokatūros nepriklausomumas būtų apsaugotas tiek nuo valdžios, tiek nuo bet kokios kitos įtakos. Būtent Advokatūra laikoma tuo advokatų skydu nuo viešosios valdžios galimo advokato persekiojimo už profesinę veiklą ir etiką.

Penki ir visi advokatai

Pagal Advokatūros įstatymą advokatui už šio įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus gali būti keliama drausmės byla. Sprendimą iškelti drausmės bylą priima Lietuvos advokatūra arba teisingumo ministras. Advokatūros įstatyme nustatyta, kad drausmines nuobaudas advokatams skiria Advokatų garbės teismas (vienas iš Lietuvos advokatūros organų).

Advokatų garbės teismą visuomet sudarė ir šiuo metu sudaro tik advokatai – iš viso penki nariai. Tris išrenka visuotinis advokatų susirinkimas, o du narius iš advokatų skiria teisingumo ministras. Garbės teismo nariais skiriami autoritetą ir pasitikėjimą užsitarnavę ir ne mažesnį kaip 10 metų stažą turintys advokatai. Jau vien tai, kad teisingumo ministras ir turi teisę iškelti drausmės bylą, ir skiria du garbės teismo narius, yra ženklus valstybės įsikišimas į advokatūros nepriklausomumą, bet kadangi paskiriami nepriklausomi advokatai, intervencija laikytina minimalia ir toleruotina.

Šioje vietoje norėtųsi pabrėžti Advokatų garbės teismo svarbą ir atsakomybę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) konstatavo, kad teisės aktuose nustatyta tiek advokatų patraukimo drausminėn atsakomybėn procedūra, tiek šioje procedūroje dalyvaujantys subjektai, tiek kriterijai, į kuriuos, priimdamas sprendimą dėl drausminės atsakomybės taikymo advokatui, turi atsižvelgti advokato drausmės bylą nagrinėjantis Advokatų garbės teismas. Advokatūros įstatymas nustato galimybę Advokatų garbės teismo sprendimus apskųsti teismui, bet nenustato teismo teisės pakeisti paskirtą drausminę nuobaudą. Teismas vykdo ne drausminės atsakomybės taikymo advokatams, o ginčų nagrinėjimo ir pažeistų teisių gynimo funkciją. Todėl teismas, nagrinėdamas ginčą dėl Advokatų garbės teismo sprendimo, kuriuo advokatui paskirta drausminė nuobauda, turi įvertinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nustatęs, kad sprendimas yra nepagrįstas ir (arba) neteisėtas, negali nuspręsti dėl drausminės atsakomybės taikymo advokatui ir paskirti jam vieną iš Advokatūros įstatymo numatytų drausminių nuobaudų arba pakeisti skundžiamą Advokatų garbės teismo sprendimą paskiriant advokatui kitokią, nei paskirta Advokatų garbės teismo sprendimu, drausminę nuobaudą.

Viena esminių drausminės atsakomybės taikymo sąlygų yra nuoseklumas, kuris reikalauja, kad už analogiškus ar panašius pažeidimus visiems būtų taikomos tokios pačios drausminės priemonės. Teisėjų kolegijos vertinimu, viena pagrindinių prielaidų užtikrinant nuoseklumą – kad drausminę atsakomybę visais atvejais taikytų viena institucija (organas), užtikrinanti nuoseklios drausminės atsakomybės taikymo politikos formavimą. Įstatymų leidėjui šią funkciją pavedus advokatų savivaldą įgyvendinančios institucijos organui – Advokatų garbės teismui, būtent jam tenka pareiga ir atsakomybė formuoti advokatų drausminės atsakomybės standartus.

2014–2018 m. Advokatūroje ištirti 1492 atvejai, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl drausmės bylos iškėlimo advokatui ar advokato padėjėjui, o iškelta ir Advokatų garbės teisme nagrinėtos 212 drausmės bylos.

Nuo 2015 iki 2018 m. Advokatų garbės teismas pasiūlė Advokatų tarybai 12 advokatų išbraukti iš advokatų sąrašų (Advokatų taryba vadovaudamasi šiuo siūlymu minėtus advokatus pašalino iš advokatų bendruomenės), 5 advokatų padėjėjus išbraukė iš advokatų padėjėjų sąrašų, 59 advokatams ar advokatų padėjėjams paskyrė kitas nuobaudas (pastabas, papeikimus ir viešai skelbiamus papeikimus).

Tai rodo, kad Advokatų garbės teismas per metus iš advokatų bendruomenės pašalina vidutiniškai po 4 advokatus bei advokatų padėjėjus ir skiria beveik po 15 kitų realių drausminių nuobaudų. Siekiant palyginti pabrėžtina, kad 2018 m. Teisėjų etikos ir drausmės komisija gavo 314 pareiškimų, prašymų, skundų ir kitų dokumentų. Teisėjams buvo iškeltos 2 drausmės bylos, kuriose Teisėjų garbės teismas apsiribojo tik drausmės bylos svarstymu ir neskyrė jokios drausminės nuobaudos. 2018 m. dėl prokurorų etikos kodekso pažeidimų kreiptasi 22 kartus, iš kurių 5 atvejai buvo tirti ir nustatyti tik 2 pažeidimai. Šie teisėjų ir prokurorų etikos pažeidimų nagrinėjimo duomenys patvirtina, kad Lietuvos advokatūra akivaizdžiai griežčiau nei teisėjai ir prokurorai vertina savo bendruomenės narių elgesį.

Pavyzdys – Baltarusija?

Nors per pastarąjį šimtmetį susiklostė tam tikros tradicijos, Teisingumo ministerija pateikė savo iniciatyva parengtą Advokatūros įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siekiama pakeisti Advokatų garbės teismo sudėtį ir formavimo tvarką.

Vyriausybė patvirtino įstatymo projektą, kuriuo tris Garbės teismo narius rinks visuotinis advokatų susirinkimas iš advokatų tarpo, o po vieną – iš visuomenės – skirs teisingumo ministras ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.

Lietuvos advokatūra Seimui pateikė įrodymus ir argumentus, kad Europoje net 24 valstybėse advokatų drausmės bylos patikėtos spręsti išimtinai advokatams, o tik penkiose advokatų drausmės bylas sprendžia advokatai su kitais asmenimis.

Tačiau ypač svarbu pabrėžti, kad Švedija ir Suomija į advokatų drausmės bylų svarstymą įtraukė ne advokatus (autoritetingus šalies teisininkus, teisės mokslininkus) savo, o Albanijoje, Baltarusijoje ir Rusijoje tai padaryta valdžios institucijų iniciatyva.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas pakeitė įstatymo projektą, kuriuo šiuo metu siūloma Seimui pakeisti šimtametes tradicijas ir Advokatų garbės teismą sudaryti iš septynių visuotiniame advokatų susirinkime išrinktų narių: penki nariai renkami iš advokatų, o du nariai renkami iš šešių teisingumo ministro pasiūlytų visuomenės atstovų. Visuomenės atstovai privalės turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą (tačiau nebūtinai teisinį).

Tikslas ir pasekmės?

Vyriausybė nusprendė visuomenės atstovus vienu metu įvesti tiek į Advokatų garbės teismą, tiek į Notarų garbės teismą, tiek į Antstolių garbės teismą. Šiais projektais siekiama suvienodinti nesulyginamas profesijas.

Teisės profesorius, teisėtyrininkas konstitucionalistas Egidijus Šileikis pabrėžė, jog brandžioje vakarietiškoje teisinėje kultūroje ir tradicijoje, pavyzdžiui, JAV, tokie teisinės sistemos pertvarkymai sukeltų šoką. E. Šileikis akcentavo, kad, nors įstatymų leidėjas turi nuožiūros laisvę (diskreciją) pasirinkti ir nustatyti visuomenės atstovų įtraukimo į teisėjų, prokurorų, taip pat antstolių ir kitų įgaliotų asmenų, kurie vykdo sąlygiškai laisvąsias („valstybės kontroliuojamas“) teisines profesijas, savivaldą formas ir apimtį, tokia nuožiūros laisvė nėra neribota, ją saisto konstituciniai principai ir kiti jiems prilygintini konstituciniai reikalavimai.

Brandžioje vakarietiškoje teisinėje kultūroje ir tradicijoje tokie teisinės sistemos pertvarkymai sukeltų šoką.

Be to, pasak profesoriaus, kyla rimtų proporcingumo principu grindžiamų abejonių, ar visuomenės atstovai, kurie pagal projektą gali būti įtraukti į garbės teismą net neturėdami teisinio išsilavinimo ar negebėdami tinkamai suvokti profesinių pareigų, gali turėti sprendžiamojo balso teisę priimant sprendimus ne tik etikos, bet ir profesinės veiklos klausimais.

E. Šileikis daro dar gilesnę įžvalgą, jog išeina taip, kad Lietuvos antstolių rūmai (taip pat Lietuvos advokatūra ir Notarų rūmai) konstituciškai negalės veiksmingai ginti savo profesinio nepriklausomumo, kurį turi ir veiksmingai gali ginti kitos asociacijos, pavyzdžiui, fotomenininkų, šachmatininkų, golfo žaidėjų ir kitos, įsteigtos ir veikiančios pagal bendrąjį Asociacijų įstatymą.

Savo išvadose profesorius E. Šileikis pabrėžia, kad, jei valstybės biudžeto lėšomis finansuojami teismai ir prokuratūra, kaip valstybės institucijos, teisiškai labiau „nutolę“ nuo visuomenės nei savarankišką profesinę veiklą vykdantys ir savo rizika kontoras steigiantys bei išlaikantys antstoliai (taip pat notarai, advokatai), tai visuomenės atstovai turėtų būti didesne apimti įtraukti į Teisėjų garbės teismą ir prokurorų profesinės veikos (ne tik etikos) pažeidimus tiriančią komisiją, kurios sprendimai saistytų generalinį prokurorą. To neužtikrinus, sunku įtikinamai pateisinti, kodėl antstoliai (taip pat notarai, advokatai) turėtų būti labiau visuomenės atstovų „įtakojami“ („kontroliuojami“) būtent jurisdikcinėms institucijoms priskirtinų universalių garbės teismų lygmenyje, o ne išimtinai pretendentų atranką atliekančios ar tik etikos pažeidimus (profesinio vardo diskreditavimą) nagrinėjančios antstolių institucijos kontekste.

Nėra jokio teisinio pagrindo daryti besąlygines paraleles tarp advokato, notaro, antstolio ir teisėjo bei prokuroro profesijų, nes teismas ar prokuratūra – valstybės institucija, o Antstolių rūmai, Notarų rūmai ar Lietuvos advokatūra yra asociacijos. Be to, teisėjai ir prokurorai gauna valstybės jiems mokamą atlyginimą (net valstybines pensijas sulaukus pensinio amžiaus ir dėl to netekus įgaliojimų), socialines garantijas, bet viso to neturi nei advokatai, nei antstoliai, nei notarai.

Kalbant apie šiuo metu egzistuojančią tiek teisėjų, tiek prokurorų drausmės bylų statistiką, žinant, kad jų drausmės organų sudėtyse jau yra visuomenės atstovų, duomenų sulyginimas su advokatų bendruomenės drausmės organų duomenimis patvirtina, kad visuomenės narius įtraukti į Advokatų garbės teismo sudėtį nėra jokio poreikio.

Teisės profesorius Vytautas Nekrošius socialiniuose tinkluose vertindamas situaciją buvo dar kategoriškesnis: teisminė valdžia yra valstybės valdžios dalis. Galimybė visuomenei vykdyti netiesioginę šios valdžios veiklos skaidrumo priežiūrą demokratinėse valstybėse deklaruojama jau nuo XIX a. Tai atliekama pirmiausia per bylų nagrinėjimo viešumo principą, teisminės valdžios formavimo atvirumą ir pan. Svarbu tai, kad teisėjai nėra laisvųjų profesijų atstovai, todėl jų savivaldai keliami visai kiti uždaviniai. Kaip jau minėjau – teismai yra valstybinė valdžia, kurią neperžengdamas jos nepriklausomumo ribų gali kontroliuoti suverenas, t. y. Tauta. Advokatai, notarai ir antstoliai yra laisvųjų profesijų (valstybės reguliuojamų, bet tiesiogiai nekontroliuojamų) atstovai, kurių nepriklausomumą turi užtikrinti ir ginti jų savivaldos, kurios šią funkciją galės atlikti efektyviai tik tokiu atveju, jeigu įstatymų lygmeniu bus garantuotas jų nepriklausomumas nuo politinės valdžios. Kadangi visos šios profesijos nerealizuoja valstybinės valdžios, tai ir Tautos kontrolės teisės nėra ir būti negali. Projektu realybėje yra kuriamas tikrų tikriausias politinės įtakos mechanizmas, kuris gali iš esmės susilpninti šių profesijų nepriklausomumą ir sumažinti nepriklausomumą nuo valdžios.

Valdemaras Bužinskas yra advokatų tarybos narys

2020 08 03 05:28
Spausdinti