Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, kovo 28 d.


MOKESTINIŲ GINČŲ KOMISIJA
Mokestinio teisingumo labirintai
Aistė Medelienė

Kokių padarinių tikėtis, jeigu bus įgyvendinta siūloma mokestinių ginčų nagrinėjimo pertvarka?

1998 m. kuriantis administraciniams (specializuotiems) teismams buvo (ir tebėra) skelbiama, kad jų paskirtis – ginti asmens teises nuo neteisėtų valdžios institucijų ir pareigūnų veiksmų bei sprendimų. Kadangi valstybė priima sprendimus labai specializuotais klausimais, nuspręsta sukurti ir specializuotas ginčų nagrinėjimo neteismines institucijas. Tai atrodė logiška ir racionalu.

1998 m. pabaigoje įkurta Mokestinių ginčų komisija (MGK) sėkmingai skynėsi kelią ir ilgainiui dėl profesionalumo, neformalaus ir platesnio požiūrio į specifinį mokestinį reguliavimą užsitarnavo autoritetą tiek ginčo šalių, tiek teismų akyse. MGK koncepcijos pagrindas – greitas, neformalus, nebrangus mokestinių ginčų nagrinėjimas, vykdomas savo srities profesionalų. Tiesa, „kriziniais“ 2009-aisiais tuometė Saulėlydžio komisija buvo pasiryžusi MGK uždaryti ar bent jau sujungti su tuomete Vyriausiąja administracinių ginčų komisija, bet planai liko planais, o MGK dirbo toliau.

Šiandien matome kitokias tendencijas – stiprinti MGK padėtį. Tačiau MGK (su Lietuvos administracinių ginčų komisija (LAGK), bet jos padėties dėl temos specifikos ir apimties toliau neanalizuosime) stiprinimas susijęs su daug platesnio masto reformomis. Seime įregistruotu Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ) pakeitimu Nr. CIP-4255 ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) pakeitimu Nr. XIP-4251 Teisingumo ministerija (TM) siūlo ne tik sustiprinti MGK pozicijas mokestiniuose ginčuose, bet ir apriboti mokesčių mokėtojų teisę į vėlesnę apeliaciją mokestiniuose ginčuose. Pažiūrėkime, kokius padarinius galėtų sukelti siūlomi pakeitimai.

Siūlomi mokestinių ginčų nagrinėjimo pakeitimai

Ikiteisminio ginčų nagrinėjimo etape numatomi trys pakeitimai.

Pirma, nuo 2021 m. mokestiniai ginčai privalomai būtų nagrinėjami ne Valstybinėje mokesčių inspekcijoje (VMI) ar Muitinės departamente (MD), o būtent MGK. Iki šiol MAĮ numatė, kad mokestiniams ginčams privalomas ikiteisminis nagrinėjimas, o po vietos mokesčių administratoriaus sprendimo privaloma skųstis centriniam mokesčių administratoriui. Šio etapo neliktų. Tai racionali iniciatyva, nes ginčo nagrinėjimas VMI nėra panašus į ginčo nagrinėjimą apskritai. VMI nagrinėjimas – tai tiesiog savo (ar struktūrinio padalinio) pozicijos ir sprendimo administracinė peržiūra.

Tai racionali iniciatyva, nes ginčo nagrinėjimas VMI nėra panašus į ginčo nagrinėjimą apskritai.

Antra, MAĮ būtų įtvirtinta, kad MGK yra nepriklausoma institucija, tačiau papildomų garantijų ir reikalavimų jos nariams nesiūloma įtvirtinti (išskyrus Baudžiamojo kodekso (BK) papildymą, draudžiantį daryti jiems įtaką). Sutikime, kad vien deklaracija MAĮ, jog MGK yra nepriklausoma (nekeičiant komisijos narių atrankos ir skyrimo procedūrų, nenumatant kitų jų veiklos garantijų), nei padidins, nei sumažins jos nepriklausomumą.

Trečia, MGK įgytų teisę kreiptis į LVAT dėl norminių administracinių aktų teisėtumo.

Apskritai idėjos ikiteisminiam mokestinių ginčų nagrinėjimui tobulinti tikrai progresyvios, racionalios, tik gal kiek neišgrynintos, konkrečiais pasiūlymais nerealizuotos, todėl ir minimalios.

Didžiausias pokytis siūlomas teisminėje mokestinio ginčo dalyje.

Pirma, siūloma riboti teisę teikti naujus įrodymus net pirmosios instancijos teismui. Toks ribojimas aiškinamas operatyvesnio ir efektyvesnio proceso pirmosios instancijos teisme siekiu.

Antra, pirmosios instancijos teismui nebūtų galima reikšti ir naujų reikalavimų (siekiant sąžiningo proceso), nebent jie neatsiejamai susiję su jau pareikštais. Be to, rašytiniam procesui suteikiamas prioritetas prieš žodinį.

Trečia, svarbiausias pokytis – ribota apeliacija bylose, kuriose ginčas išnagrinėtas ir priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, jeigu prieš tai buvo privalomas ikiteisminis nagrinėjimas (taigi, visuose mokestiniuose ginčuose, nes juose MGK turėtų tapti privalomu ginčo nagrinėjimo etapu). Numatomi trys galimi apeliacijos pagrindai: 1) jeigu ginčo klausimu suformuota aiški ir nuosekli LVAT praktika, nuo kurios nukrypo pirmosios instancijos teismas, priimdamas apeliaciniu skundu skundžiamą sprendimą; 2) jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta akivaizdi teisės taikymo klaida; 3) jeigu būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Priėmus pakeitimus, mokestiniai ginčai dauguma atvejų būtų sutrumpinami dviem etapais (tai savaime nėra nei gerai, nei blogai). Galima džiaugtis greitu teisingumu. Bet ar tikrai tai džiugins?

Apie Konstituciją ir asmens teisę į teisminę gynybą

Konstitucinė teisė į teisminę gynybą yra vienas teisinės valstybės pamatų. Konstitucinis Teismas (KT) savo praktikoje pripažįsta, kad tokia teisė iš esmės reikalauja dviejų teisminių tos pačios bylos nagrinėjimo etapų: kad būtų užtikrinta galimybė ištaisyti galimas klaidas (plačiau žr. KT 2019-03-01 nutarimą). Taigi, ribojant teisę į apeliaciją, kartu ribojama asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą. Dar daugiau, teismai, vadovaujantis Konstitucija, turėtų būti steigiami įstatymu ir turėtų priklausyti Lietuvos teismų sistemai (su visais iš to kylančiais padariniais).

TM, kuri inicijavo atitinkamus MAĮ ir ABTĮ pakeitimus, idėja ta, kad komisijos (MGK ir LAGK) yra labai panašios į teismus, todėl jos galėtų tapti „pirmosios instancijos teismu“, pirmosios instancijos teismas – „apeliacinės instancijos teismu“, o ribota apeliacija – „kasacijos analogu“.

Taigi, TM nuomone, šiais atvejais teisminė apeliacija nėra visais atvejais būtina. Kaip aiškinamajame rašte teigia iniciatoriai, „siekiant, kad tokie (komisijų ikiteismine tvarka išnagrinėti – aut. past.) ginčai būtų išnagrinėti greičiau, efektyviau ir su mažesnėmis sąnaudomis, tuo pačiu mažinant administracinių teismų darbo krūvį ir tokiu būdu sudarant prielaidas kitas teismuose esančias bylas nagrinėti greičiau bei kokybiškiau, didesnį dėmesį skirti sudėtingoms byloms“.

Ar tai suderinama su Konstitucija? Ar mokestiniai ginčai su valstybe jos institucijose yra ta paprastesnė bylų kategorija, kuriai reikėtų skirti mažiau dėmesio? Seimo kanceliarijos Teisės departamento nuomone, tai galbūt prieštarauja teisinės valstybės principui ir riboja asmenų konstitucines teises. Bet ką gi tai reiškia? O gal tikrai MGK galėtų būti prilyginama teismui? Ar jai suteiktos galios, reikalavimai ir garantijos būtų pakankamos taip prilyginti?

Tikslų ir rezultatų viražai

Tai, kad MGK tampa privaloma mokestinius ginčus nagrinėjančia institucija – sveikintinas ir seniai siūlytas pokytis. Ši institucija yra kur kas labiau nepriklausoma nei VMI ar MD, kai jos „nagrinėja mokestinius ginčus“.

MGK dar 2010 m. įrodė Europai, kad ji veikia panašiai kaip teismas. Dėl to buvo pripažinta institucija, kuri prilyginama teismui, siekiant kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT) prejudicinio sprendimo (nors panaši ispaniška įstaiga tokio pripažinimo visai neseniai nesulaukė, tad riba tikrai plonytė). Jau tada, beveik 10 metų iki minties į MAĮ įrašyti, kad MGK yra „nepriklausoma“, ji buvo pripažinta nepriklausoma ESTT. Iš esmės šis de facto ar de jure pripažinimas leidžia MGK nei daugiau, nei mažiau, o tik kreiptis į ESTT pačiai ir išsiaiškinti ES teisės aiškinimo klausimus (tuo ji sėkmingai keliskart pasinaudojo). Tačiau ar tai paverstų MGK teismu ir Lietuvos teisinėje sistemoje? Paanalizuokime kelis teismui būdingus požymius, svarbius efektyviai ginti asmenų teises, kaip to reikalauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (EŽTK) ir Konstitucija.

MGK nariais gali būti paskirti tiek teisininkai, tiek ekonomistai. Tokie išsilavinimo reikalavimai MAĮ lieka. MGK nariai priimami ir skiriami vykdomosios valdžios pusiau reglamentuota procedūra: pagal kažkokią tvarką su jais pasikalba neaišku iš ko sudaryta komisija ir nusprendžia vadovaudamasi nežinia kokiais kriterijais. Tiesa, LAGK nariams kartu teikiamas įstatymo pakeitimo projektas numato amžiaus cenzą, atitinkantį teisėjams taikomą cenzą (65 metai), o MGK nariams – ne. Tiesa, kovo pradžioje TM pasiūlė pakeisti MAĮ projektą – pakoreguoti MGK narių skyrimo procedūrą ir numatyti pretendentams amžiaus cenzą (65 metai), pailginti patirties reikalavimą nuo 3 iki 5 metų, taip pat numatyti, kad MGK narių skyrimu rūpinasi išimtinai TM, o ne TM kartu su Finansų ministerija (dėl to ši iškėlė nemažai klausimų, dauguma jų prasideda „kodėl“?). Be to, numatyta, kad pretendentai turėtų laikyti egzaminą (kažkas panašaus į pretendentų į teisėjus egzaminą, be to, jį išlaikiusieji nuo pretendentų į MGK egzamino laikymo atleidžiami kaip ir mokslų daktarai). Akivaizdu, kad TM bandymai keisti MGK narių skyrimo tvarką susiję su noru kaip įmanoma labiau priartinti MGK statusą prie teismo, tačiau finansų ir ekonomikos išsilavinimas, kurį turinčiam asmeniui vis dar siūloma galimybė tapti MGK nariu, neturi nieko bendro su teisminės valdžios funkcija, kurią Lietuvoje vykdo teismai ir kuriai prilyginti de facto siūloma MGK. Aiškumo dėlei reikėtų pridurti, kad toks MGK narių išsilavinimas (ne tik teisinis, bet ir ekonominis) buvo originaliai įtvirtintas MAĮ būtent tam, kad ten dirbantys nariai galėtų labiau suprasti mokesčių mokėtojus ir jų ekonominius su mokesčiais susijusius interesus, elgesį, tam, kad MGK būtų priartinta prie visuomenės, nes toks buvo jos įkūrimo tikslas. Ir ji gana sėkmingai veikė 20 metų, dirbant ne vienam ekonominį išsilavinimą turinčiam nariui. Susidaro įspūdis, kad idėja ir tikslas pasimetė vien todėl, kad mokestiniai ginčai būtų sėkmingai inkorporuoti į administracinių ginčų sistemą. Tik dėl ko?

Toks gana nemažas MGK nariams ir teisėjams keliamų reikalavimų skirtumas kelia klausimus dėl jų profesinės kompetencijos ir nepriklausomumo. Net ir siūlomas MAĮ patobulinimas šios problemos nesprendžia. Nereikia būti dideliu konstitucinės teisės specialistu, kad pastebėtum, jog MGK narių nepriklausomumo negina nei Konstitucija, nei pats MAĮ. Siūlomos BK pataisos, kuriose numatyta baudžiamoji atsakomybė už trukdymą nepriklausomos ikiteisminės institucijos nariui atlikti su bylos nagrinėjimu susijusias pareigas, nėra pakankama MGK narių veiklos nepriklausomumo garantija. MGK nariai nesaistomi priesaikos (tiesa, turėtų būti nepriekaištingos reputacijos), jie neturi imuniteto nuo valstybės institucijų persekiojimo. Komisijos nariai gali būti atleidžiami iš pareigų, jeigu šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas, nors to iki šiol niekada nebuvo, tačiau pagrindas, sutikime, „guminis“.

Nereikia būti dideliu konstitucinės teisės specialistu, kad pastebėtum, jog MGK narių nepriklausomumo negina nei Konstitucija, nei pats MAĮ.

Ne mažiau svarbu ir tai, kaip MGK dirba ir ar mokestinio ginčo nagrinėjimo proceso MGK metu užtikrinamos visos visų asmenų konstitucinės teisės, kaip reikalaujama iš teismo proceso.

Pirma, MGK, net ir priėmus pakeitimus, turėtų taikyti teisės aktą, nors ir galvotų, kad jis prieštarauja Konstitucijai. Ji neturi ir neturėtų teisės inicijuoti bylos KT dėl teisės akto konstitucingumo. Keista, nes pataisomis siūloma leisti jai paklausti LVAT dėl administracinio norminio akto teisėtumo. Priežastis paprasta – MGK nėra ir netaptų teismu nacionalinės teisės požiūriu (kad ir ką sako ESTT, Konstitucija aiškiai apibrėžia, kas gali inicijuoti konstitucingumo bylą KT). Šiuo aspektu įdomu, ar, pavyzdžiui, prašymas kreiptis į KT, pateiktas pirmosios instancijos teismui byloje, kur yra priimtas MGK sprendimas, pagal naująjį reguliavimą būtų naujas prašymas ginče, ar susijęs su reikalavimu panaikinti apskaičiuotus mokesčius?

Antra, MGK negali ir negalėtų apklausti liudytojų, kurių parodymai yra viena iš įrodinėjimo priemonių pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą (ABTĮ). Taip asmeniui ribojama teisė remtis liudytojų parodymais kaip savo poziciją pagrindžiančiu įrodymu. Tačiau VMI plačiai naudoja šią įrodinėjimo priemonę, kuri, nesuteikus teisės asmens pasikviesti ir apklausti, tampa vertinga VMI pozicijos privilegija. Proceso teisės ar žmogaus teisių ekspertai galėtų pakomentuoti, kiek toks ribojimas nulemia teisę į teisingą teismą (ar MGK etape ši teisė neturi būti garantuota?).

Trečia, MGK neturi galimybių įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiuosius suinteresuotus asmenis (o teisėjas privalo, nustatęs, kad tokie egzistuoja). Tokiu atveju trečiųjų asmenų teisėti interesai MGK etape neginami: nors MGK sprendimas galėtų turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms (pavyzdžiui, mokestį išskaičiuojantys asmenys arba gyventojai, kurie neretai dalijasi viena mokestine prievole), jie negali pasisakyti nagrinėjant bylą, negali apskųsti MGK sprendimo (nes nedalyvauja procese), negali ir inicijuoti proceso atnaujinimo (nors pasisakymas dėl neįtrauktų į procesą asmenų, kuriems sprendimas gali turėti įtakos, pagal ABTĮ yra absoliutus pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, pagrindas atnaujinti procesą ir panaikinti teismo sprendimą). Taigi, tretieji asmenys, kai jau jų teisėms ir pareigoms įtaką sprendimas padarys, galės bandyti jį nuginčyti toje pačioje MGK, visiškai naujame atskirame procese, nors ji jau kartą pasisakiusi dėl tos pačios mokestinės prievolės, tų pačių aplinkybių ir teisės normų.

Ketvirta, akcentuojama, kad MGK procesas nekainuoja ir yra paprastesnis, tačiau paradoksalu, kad MGK bylinėtis gali būti brangiau nei teisme, nes bylai pasibaigus MGK niekas nekompensuos mokesčių mokėtojo bylinėjimosi išlaidų. Jeigu mokesčių mokėtojas laimėtų bylą MGK ir VMI skųsti nepalankaus sprendimo negalėtų (nes ginčas vyko dėl fakto klausimų), nes jos teisę riboja įstatymas, tai bylinėjimosi išlaidos taip ir lieka neteisingai apmokestinto asmens asmeniniu reikalu.

Įdomi, nors ir ne itin reikšminga smulkmena: lieka neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimui apskųsti gali būti skirta 30 dienų, o MGK sprendimui paliekamos tos pačios 20 dienų? Jeigu jau TM norėtų MGK priartinti prie pirmosios instancijos teismo, matyt, logiška būtų suvienodinti ir tokią detalę, kaip skundo pateikimo terminas.

Taigi, kyla natūralus klausimas, ar reguliavimo pokyčių autoriai siekė sustiprinti MGK kaip mokestinių ginčų nagrinėjimo proceso dalyvę ir maksimaliai ją priartinti prie pirmosios instancijos teismo, apgalvodami ir įvertindami visas tokio jos naujo statuso detales ir ypatumus (vėlesni bandymai „tobulinti“ MAĮ projektą lyg ir sufleruoja, kad taip, tik nelabai vykusiai, praleidžiant ne mažiau svarbius nei MGK narių skyrimo tvarka probleminius klausimus), ar tiesiog mechaniškai sutrumpinti teisminį mokestinių ginčų nagrinėjimą vienu etapu? O gal ne patys mokestiniai ginčai labiausiai kliūva TM, nes, sutikime, jie dažniausiai ir yra sudėtingi klausimai (bylos), kuriems kaip tik siekiama atlaisvinti daugiau teismo dėmesio. Taigi, akivaizdu, kad sisteminiam požiūriui įgyvendinti būtų reikalinga platesnė viso proceso analizė ir tobulinimas, kuris, stebint procesą iš šalies, panašus į pasiūlymų ydų maskavimą, o ne sprendimą iš esmės.

Ribota apeliacija. Ką tai reiškia?

Siūlomi ribotos apeliacijos pagrindai išties labai riboti: arba teismų praktikos nėra ir reikia ją suformuoti, arba yra ir nuo jos nukrypo pirmosios instancijos teismas, arba padaryta „akivaizdi teisės taikymo klaida“, kad ir kas tai būtų. Pažvelkime į šiuos pagrindus per mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką, kurią pagal ABTĮ turėtų formuoti LVAT. Kiek LVAT sprendimų yra jau susiformavusi bendra praktika? O kiek kartų LVAT savo praktiką jau yra keitęs arba tiesiog taikęs tą, kuri ne pagal taikomą normą, o tinkamesnė pagal aplinkybes? Siūlomam reguliavimui įsigaliojus, LVAT peržiūrėti ir keisti ar sukalibruoti „jau suformuotą“ savo praktiką gali tiesiog neturėti progos, nes, vienąkart ją suformavus, apeliacija taptų nebegalima. Kyla abejonė, ar apskritai LVAT būtų suteikta galimybė formuoti praktiką mokestinėse bylose, nes priimant apeliacinį skundą vertinimas, praktika susiformavo ar ne, gali būti labai subjektyvus. Paradoksas, sutikime.

Įdomu ir tai, kad apeliacinio skundo priimtinumo klausimas – trijų teisėjų kolegijos rankose (ir niekas negali jos sprendimo apskųsti). Vienas apeliacijos pagrindų – „akivaizdi teisės taikymo klaida“. Ar trijų tiesėjų kolegija, spręsdama apeliacinio skundo priėmimo klausimą, išnagrinėtų ir ginčą iš esmės? Nes tik tada būtų galima nustatyti, ar toje konkrečioje situacijoje iš tiesų padaryta teisės taikymo klaidų. Tiesa, bet kokios klaidos nebus pagrindas priimti apeliacinį skundą – klaida turėtų būti akivaizdi (kad nagrinėti nereikėtų, matyt). O kas, jeigu klaida yra, asmenų teisės į teisingą teismą pažeistos, bet klaida „neakivaizdi“? Ar toks sprendimas liktų teisingumo įvykdymu? Taigi, klausimų daugiau nei atsakymų. O pagrindas greičiausiai beveik neįgyvendinamas, nes pirmosios instancijos (apygardos!) teisme dirbantys teisėjai tikrai gana profesionalūs ir, matyt, akivaizdžių teisės taikymo klaidų nelabai daro.

Grįžkime prie to, ko siekta. TM teigia, kad siūlomais pakeitimais siekiama greitesnio teismo proceso, nes aiškinamajame rašte nurodoma, jog administracinių teismų darbą apsunkina didelis bylų skaičius, kuriose keliamas žalos atlyginimo klausimas dėl netinkamų įkalinimo sąlygų.

Iniciatoriai baiminasi, kad dėl LVAT teisėjų krūvių išilgėjęs teismo procesas gali būti pagrindu konstatuoti EŽTK pažeidimus ir reikalauti žalos iš valstybės (greičiausiai turima omeny – dėl proceso trukmės). Pastebėta, kad gerai su darbu tvarkosi ikiteisminės institucijos, ir dėl to nuspręsta padidinti krūvį joms, o sumažinti jį LVAT. Na, šiek tiek ir VAAT, nes nebereikėtų analizuoti naujų įrodymų ir reikalavimų, galbūt daugiau pareiškėjų neprieštaraus rašytiniam nagrinėjimui. Susidaro įspūdis, kad nedegančios automobilio salono lemputės problemą siūloma spręsti išimant iš priekinių žibintų, ir važiuojam toliau. Vakare per rūką.

Kaip tai paveikia mokestinius ginčus? Stebint dabartines tendencijas, akivaizdu, kad apribojus apeliaciją didžioji dauguma mokestinių bylų baigsis taip ir nesuformavus praktikos (pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris pagal ABTĮ tos praktikos neformuoja, ir kitose analogiškose bylose formaliai nebūtina ja vadovautis). MGK, nors ir turinti teismo bruožų ir profesionali, bet, deja, nei dabar, nei įdiegus tai, kas siūloma, visaverčiu teismu netaptų, nebūtų pajėgi užtikrinti visų proceso šalių teisių ir garantijų. Pagal tai, kaip procesą siūloma sudėlioti nuo 2021 m. (jeigu Seimas pritars), ji lieka puiki ikiteisminė specializuota institucija, kuri, kaip ir buvo siekta ją įkuriant, ir greitai, ir mažiau formaliai, ir profesionaliai nagrinėja specifinius vienos rūšies administracinius ginčus – mokestinius ginčus, išgrynina ir palengvina procesą (t. y. sumažina krūvį) teismams, jeigu jis toliau tęsiamas. Todėl kyla konceptualus klausimas – ar verta ją daryti panašią į teismą, o galbūt jos vieta ir funkcija yra tokia, kokios ir reikia?

Stebint dabartines tendencijas, akivaizdu, kad apribojus apeliaciją didžioji dauguma mokestinių bylų baigsis taip ir nesuformavus praktikos.

Be to, jeigu jau mokesčių mokėtojas pasiryžęs savo teises ir poziciją ginti iki pabaigos, tai, apeliacijos ribojimo atveju, jis turės labai rimtą pagrindą savo ginčą perkelti Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT) vien dėl to, kad taip ir neturėjo teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (EŽTK 6 str.).

Vietoj išvadų

Mokestinėse bylose (kaip ir mokestiniuose teisiniuose santykiuose) neabejotinai svarbus teisinis tikrumas ir aiškumas. Todėl vienoda ir nuosekli teismų praktika tokio pobūdžio bylose – vienas iš teisės normų turinio aiškinimo šaltinių, taip pat viena pačių ginčų prevencijos priemonių. Jos kokybės reikšmė, matyt, neginčytina. Atsižvelgiant į TM projektų aiškinamajame rašte išdėstytus administracinių teismų veikloje kylančius iššūkius ir į tai, kad ikiteisminiame etape panaikinus vieną instanciją (skundo nagrinėjimą centriniame mokesčių administratoriuje), mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra sutrumpės, galbūt būtų galima šį siūlomą pokytį palaikyti ir išnaudoti.

Siekiant pagerinti teisės aktų teisminio aiškinimo kokybę, praktikos aiškumą ir nuoseklumą, galbūt svarstytina kita alternatyva – kasacija administracinėse bylose. Ir tai visai ne netikėta nauja idėja, tokių diskusijų buvo anksčiau, bet jos nurimo be rezultato. Išties, sudėtingais tarpdisciplininiais klausimais vien mokesčių teisės normų taikymas gali turėti gana keistų ir nenuspėjamų padarinių vykdant civilines sutartis, darbo teisiniams santykiams ar baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Tai kodėl gi vėl neapsvarsčius galimybės bendrais pagrindais įtvirtinti kasaciją administracinėse bylose?

Suprantama, kad TM keliama sudėtinga užduotis sureguliuoti skundų srautą administraciniuose teismuose dėl vienų kategorijų bylų nepelnytai „nenuskriaudžiant“ kitų, kurios iš esmės smarkiai neapkrauna teismų darbu. Todėl tokia užduotis gali būti įgyvendinama konsultuojantis ne tik su teismais, bet ir su kitais visuomenės nariais, atliekant LVAT praktikos tyrimus įvairiais aspektais ir pasiūlant sprendimą, kuris spręs visas problemas, o ne tokį, kuris, spręsdamas vienas problemas, sukurs kitų. Labai nesinorėtų, kad Lietuva nuskambėtų kaip neužtikrinanti efektyvios teisės į teisingą teismą EŽTT sprendimuose. O bendra ir nuosekli mokestinių bylų praktika (kurią galėtų užtikrinti kasacija) kaip tik ir galėtų nuimti krūvį nuo administracinių teismų mokestinėse bylose, nes sudėtingų probleminių situacijų aiškinimas ir normų joms taikymas būtų aiškesnis. Todėl, nors kasacijos įvedimas ir galėtų pareikalauti papildomų išteklių pradžioje, ilgainiui tokia investicija galėtų atsipirkti keleriopai.

Dr. Aistė Medelienė yra advokatė, advokatų profesinės bendrijos WALLESS partnerė

2020 06 28 10:47
Spausdinti