Meniu
Prenumerata

trečiadienis, rugsėjo 23 d.
KORUPCIJA
Kovos su korupcija klystkeliai
Gintautas Bartkus

Specialiųjų tyrimų tarnyba, atrodo, pasiklydo tarp dviejų medžių – persekiojimo ir švietimo

Tyliai tyliai iš Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) puslapio išnyko Lietuvos Respublikos nacionalinės kovos su korupcija 2015–2025 m. programa. Interneto paieškos lange tegauni pranešimą „Puslapis nerastas“. Paprastai, kai programos tyliai tyliai dingsta iš valdiškų viešųjų erdvių, tai reiškia, kad kažkas su jomis negerai.

Taigi, kaip sekasi įgyvendinti šią svarbią nacionalinę programą? Atsakyti nesunku. Reikia susirasti pačią programą ir palyginti joje numatytus pagrindinius strateginius vertinimo kriterijus ir faktinius duomenis (žr. lentelę).

Neverta ginčytis dėl šių kriterijų pagrįstumo ar jų skaičiavimo metodikos, nes tikrai galima surasti ir dar daugiau abejonių keliančių rodiklių. Pavyzdžiui, STT strateginiame plane tarnyba savo veiklą siūlo vertinti pagal tai, kiek yra užregistruotų nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams. Turbūt nėra nieko paprasčiau, nei pasiekti šį rodiklį. Tereikia veikų neregistruoti arba perkvalifikuoti į kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius. Arba kiek antikorupcinės kovos „pastangų“ reikalauja tikslas užtikrinti, kad vienam darbuotojui tenkantis kabinetinis plotas būtų ne mažesnis kaip 10 kv. m, o nekilnojamojo turto išlaikymo kaina, tenkanti 1 kv. m per metus, nuo faktinių 23,15 euro kitais metais padidėtų iki 36 eurų?

Pasidžiaugti galima, nes mažėja gyventojų, verslininkų ir tarnautojų, teigiančių, kad kyšis padeda spręsti problemas. Tačiau jei analizuoji tik gyventojų ar tik verslininkų atsakymus, reikia pabrėžti, kad pokytis labai kuklus.

Kaip 2016 m. gyventojai manė, kad kyšis padeda spręsti problemas (68 proc.), taip ir 2019-aisiais taip mano beveik tiek pat (61 proc.). Tai, kad reikšmingai sumažėjo (net beveik per pusę) tarnautojų, manančių, kad kyšis padeda spręsti problemas, nežinau, ar gali iš viso ką nors reikšti. Atsakymai į klausimus, ar jūs davėte kyšį per pastaruosius 5 metus, kai klausimus užduoda STT organizuojamo tyrimo vykdytojai, kelia abejonių, ar jie tikrai atspindi realybę.

Tačiau didžiausią susirūpinimą kelia pagrindinis – tarptautinės organizacijos „Transparency International“ sudaromas – korupcijos suvokimo indeksas. Jį galima pavadinti stabiliai nekintančiu (nuo 2014 m. pagerėjo tik dviem taškais). Pagal Nacionalinę programą 2019 m. jis turėjo būti ne mažesnis nei 65 (faktas – 60), o 2025-aisiais Lietuva turėtų pasivyti Estijos lygį, buvusį 2015-aisiais (Estijos 2019 m. rezultatas – net 74), arba bent jau JAV ar Prancūziją. Neatrodo, kad tai įvyks. Net STT savo strateginiame plane bando koreguoti tikslus ir proveržį perkelia į mistinį trejų metų laikotarpį, prasidedantį 2023-iaisiais.

STT reikšmingas laikotarpis buvo 2000-ieji. Tais metais institucija tapo nepriklausoma nuo politinės valdžios ir sustiprėjo instituciškai. Tačiau tais pačiais metais padaryta ir viena esminė klaida – STT buvo pavesta atlikti, mano vertinimu, dvi viena kitai prieštaraujančias funkcijas – vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir užsiimti korupcijos prevencija, švietimu ir analize. Šios dvi veiklos yra skirtingos ne tik savo tikslais, vertinimo kriterijais, bet ir metodais, žinių poreikiu, būtinomis darbuotojų kvalifikacijomis. Derėtų apsispręsti, koks visgi institucijos tikslas – greitai ir išsamiai atskleisti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veiklas ar aptikti ir šalinti korupcijos atsiradimo priežastis ir sąlygas joms pasireikšti.

Policininkui būtinas nusikaltėlis. Kitaip kam reikėtų paties policininko.

Šiek tiek perfrazuodami prof. Nilso Christie knygoje „Nusikaltimų kontrolė kaip pramonė“ pateiktas įžvalgas ir iliustracijas, galime neabejoti, kad policininkui būtinas nusikaltėlis. Kitaip kam reikėtų paties policininko.

Tad dėl vienokių ar kitokių, dažniausiai, aišku, politinių, priežasčių „kovos su korupcija fronte“ retkarčiais įvyksta „neįtikėtinų“ baudžiamųjų akcijų su visais reikiamais „karo“ atributais (antrankiais, sulaikytaisiais, garsiais kovos šūkiais ir pažadais, kad jau dabar tai tikrai korupcijai suduotas mirtinas smūgis). Tačiau korupcijos suvokimo indeksas vis nekinta, o akcijos tyliai nugrimzta į užmarštį.

Net ir tų akcijų nepavyksta sklandžiai įgyvendinti. Kaip kitaip paaiškinti, kad 2019 m. net 24 ikiteisminiai tyrimai buvo atliekami ilgiau nei dvejus metus, o vidutinė visų ikiteisminių tyrimų trukmė buvo 479 dienos vietoj planuotų 230? Įsivaizduokite, jei nekaltas asmuo priverstas minti STT slenksčius vidutiniškai pusantrų metų, o ką ir kalbėti dar apie kokį trejų metų bylinėjimąsi teisme, jei būtų pareikšti kaltinimai.

Prof. Susana Rose-Ackerman, nuosekliai analizuojanti korupcijos ir valdžios santykio problemas, pabrėžė, kad „korupcijos paskatos egzistuoja dėl to, jog valstybės pareigūnai turi teisę skirstyti ribotą naudą ir uždėti varginančias išlaidas“. Ji taip pat pateikė visiems žinomus receptus, kurių keletą paminėsiu: sumažinti būtinų licencijų, leidimų, sertifikatų skaičių, įteisinti anksčiau neteisėtą veiklą, sumažinti valstybės išlaidas, supaprastinti mokesčius, pertvarkyti reguliavimą, stiprinti konkurenciją. Kiek šių klausimų buvo ar yra Lietuvos politinėje darbotvarkėje?

Tol, kol struktūrinės reformos, taip pat valstybės valdymo aparato reforma, teisėkūros pertvarka bus pakeičiamos baudžiamosiomis parodomosiomis akcijomis, tol apie bet kokį, nors ir menkiausią, proveržį kovoje su korupcija net neverta svajoti.

Gintautas Bartkus yra advokatas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto partnerystės docentas, buvęs teisingumo ministras

2020 06 07 18:35
Spausdinti