Meniu
Prenumerata

šeštadienis, spalio 31 d.
LIETUVOS ADVOKATŪRA
I. Vėgėlė: „Dėl baimės ir saugumo aukojame laisvę ir teises“
Aleksandra Armoškaitė

Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė įspėja, kad ir demokratinėse visuomenėse nuolat taikomasi perbraižyti asmens teisių ir laisvių ribas

– Šį kovą atšventėme Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį. Kaip vertinate Lietuvos teisinės sistemos pokyčius?

– Pokyčiai grandioziniai, nes nepriklausoma Lietuvos teisinė sistema buvo kuriama nuo nulio. Per 30 metų sukurtos prokuratūros, teismų, policijos, advokatūros sistemos ir aibė kitų nepriklausomai valstybei veikti būtinų teisinių institucijų.

Atkūrus nepriklausomą valstybę, buvo būtina užtikrinti teisingumo vykdymą, todėl jau 1992 m. pradėta įgyvendinti teismų sistemos reforma, kuria iš esmės atkartota tarpukaryje veikusi nepriklausomų teismų sistema. Be to, buvo būtina užtikrinti konstitucinę teisės aktų priežiūrą – 1993 m. įkurtas Konstitucinis Teismas. Dar po kelerių metų nuspręsta įkurti specializuotus teismus ir sukurti administracinių teismų sistemą, nagrinėjančią ginčus, kuriuose yra valstybinio elemento, arba teisiškai – administracines bylas. Pagrindinis šios teismų sistemos įkūrimo tikslas – ginti žmogų nuo valstybės ir jos institucijų savivalės ar neteisėtų veiksmų, tiesa, kai kurie advokatai pastebi, kad kartais atsitinka atvirkščiai.

Per nepriklausomybės 30-metį sukurta nepriklausoma Lietuvos prokuratūra, stiprinta Lietuvos advokatūra, atnaujinta ir reformuota Lietuvos policija ir kitos teisinės institucijos.

Žinoma, galėtume diskutuoti apie tai, kad esama teisinė sistema ne visuomet veikia tinkamai ir nėra tokia, kokios norėtųsi. Tačiau būtina suprasti, jog bet kokios socialinės sistemos plėtra yra procesas, kuris trunka dešimtmečius. Tobulinant teisinę sistemą ypač svarbu užtikrinti jos grandžių – tiek teismų, tiek prokuratūros, tiek advokatūros – nepriklausomumą. Kiekviena teisinė institucija turi būti nepriklausoma tiek, kad joks politikas, jokia kita valstybės institucija negalėtų jai daryti neleistino poveikio. Priešingu atveju turėsime valdomą teisingumą. Tokį, koks ilgus dešimtmečius buvo sovietinėje Lietuvoje.

Savaime suprantama, kad nepriklausomumas nereiškia neatskaitingumo visuomenei arba saugojimo tokios sistemos, kurią persekioja „sutarto teisingumo“ šešėliai. Pavyzdžiui, teisinės sistemos korupcijos skandalas, vykęs 2019 m. vasarį, kai iš beveik 50 sulaikytų asmenų aštuoni – įvairių grandžių teismų teisėjai, bloškė teisingumo sistemą kelis dešimtmečius atgal. Tiek pasitikėjimo visa teisine sistema, tiek jos bei atskirų grandžių savarankiškumo ir nepriklausomumo aspektais. Reikės daug metų, kad būtų sukurta skaidri antikorupcinė aplinka, iš naujo atkurtas piliečių pasitikėjimas, savarankiškumas ir nepriklausomumas, kuris yra gerokai aptrupėjęs.

Viešojoje erdvėje dažnai girdima kritika dėl itin didelės Seimui teikiamų įstatymų projektų gausos ir itin dažnai taikomos skubos arba ypatingos skubos tvarkos, svarstant įstatymų projektus. Ar tokie teisėkūros procesai sudaro tinkamas sąlygas kurti vientisą, nuoseklią ir veiksmingą teisės sistemą?

– Iš tiesų, jau ne vienus metus įstatymų leidyboje vyrauja skubos ir ypatingos skubos tvarka. Tai nėra šio ar praeito Seimo problema, tai – labai įsisenėjęs parlamento įprotis. Ką tai reiškia? Priimant įstatymą praleidžiama daugybė procedūrų: įstatymas atsiduria plenarinėje Seimo posėdžių salėje iš esmės neišgirdus visų suinteresuotų pusių, išsamiai neįvertinus siūlomo įstatymo žalos arba naudos, neatlikus jo kaštų analizės visuomenei.

Specialiai šiai problemai 2018 m. dėmesį skyrė Valstybės kontrolė. Jos ataskaitoje pateikta, kad 50 proc. įstatymų Seime priimama skubos ar ypatingos skubos tvarka. Kokie skaičiai kitose šalyse? Švedijoje, Suomijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje – 5 proc., Estijoje – 10 proc. Skaičiai iškalbingi.

Valstybės kontrolės išvadas Seimas, atrodo, išgirdo. Imtasi pastangų sumažinti skubos tvarka priimamų įstatymų. Karantino metu, suprantama, vėl įsibėgėjo skubos ir ypatingos skubos tvarkos naudojimas teisėkūroje. Tačiau dalis teisės aktų nėra nulemti karantino, bet vis tiek siūlomi skubos ir ypatingos skubos tvarka. Būgštauju, kad pasibaigus karantinui neišblės noras naudoti šias kokybiškai teisėkūrai ydingas procedūras.

Koks advokato vaidmuo teisinėje sistemoje?

– Advokato misija – ginti žmogų ir atstovauti asmens teisėtiems interesams. Pavyzdžiui, baudžiamojoje byloje valstybės aparatas – prokuratūra ir ikiteisminis tyrimas – nukreiptas į žmogaus apkaltinimą, įrodymų apie asmens kaltumą paiešką. Asmuo tarsi paliktas vienas prieš visą sistemą, kuri gali apkaltinti nekaltą, nubausti dar neįrodžiusi kaltės, sunaikinti asmens garbę ir sveikatą.

Advokatas yra vienintelis asmuo, kuriuo kaltinamasis ar įtariamasis gali pasitikėti, atskleisti visus jam žinomus duomenis ir pasitarti. Neretą baudžiamojo persekiojimo absurdiškumą puikiai iliustruoja Franzo Kafkos knyga „Procesas“. Gimtadienio rytą pas žmogų atvyksta pareigūnai ir informuoja, kad jis yra kaltinamas. Jam paklausus „kuo?“, nepateikiami jokie atsakymai. Visoje knygoje aprašomas asmens vaikščiojimas valdžios koridoriais ir palėpėmis bandant išsiaiškinti, kuo gi jis kaltinamas. Įdomiausia tai, kad bevarstydamas valdžios duris asmuo pats įtiki tuo, kad yra kaltas, nors tebeklausia – „kuo?“. Šis pavyzdys puikiai iliustruoja psichologinę būseną, į kurią turi pasinerti advokatas.

Civilinėse bylose lygiai tas pats – nesvarbu, ar tai būtų nekilnojamojo turto, ar žmogui dar brangesnio dalyko – šeimos – byla, vadinamosios vaikų dalybos, jose vėlgi reikia maksimalaus konfidencialumo ir pasitikėjimo advokatu, kad asmuo jam atskleistų aplinkybių visetą, iš kurio jis galėtų pateikti atstovaujamojo poziciją. Tik, žinoma, prisiminkime: advokatas nesprendžia bylos, ją sprendžia teismas, išklausęs abiejų šalių ar gynybos ir kaltinimo argumentus. Pagrindinis advokato veiklos principas – lojalumo principas – sako, kad advokatas privalo bet kurioje situacijoje išlikti lojalus klientui, t. y. maksimaliai teisinėmis priemonėmis jam padėti.

Ir advokatūra padeda advokatui vykdyti jo misiją?

– Advokatūra nekontroliuoja advokatų vedamų individualių bylų. Ginti ar atstovauti asmeniui – kiekvieno advokato, kuris veda bylą, pareiga. Advokatūros, kaip vienos iš trijų pagrindinių teisinės sistemos institucijų, pareiga yra užtikrinti kiekvieno advokato nepriklausomumą, atstovauti visiems advokatams, reguliuoti jų veiklą, o jei advokatas pažeidžia veiklos principus – jį drausminti. Todėl ypač svarbus pačios advokatūros nepriklausomumas – tik nuo valdžios nepriklausoma institucija gali užtikrinti savo narių – advokatų – nepriklausomumą.

Yra daug autokratinių bei autoritarinių valstybių pavyzdžių, kur advokatūra ir jos vadovai įbauginami ir pajungiami politiniam interesui. Tose valstybėse advokatūra ne tik negina advokato teisės atstovauti ir ginti savo klientus, ne tik nesaugo advokato kliento paslapties, bet net tampa savo narių advokatų, kurie išdrįsta atstovauti asmenims bylose prieš valstybę ar valstybės institucijas, persekiojimo įrankiu. Už principingą laikyseną yra nukentėjęs ne vienas advokatūros vadovas.

Yra daug autokratinių bei autoritarinių valstybių pavyzdžių, kur advokatūra ir jos vadovai įbauginami ir pajungiami politiniam interesui.

Prieš kelerius metus Kazachijos advokatūros pirmininkas dėl principingos advokatų ir žmogaus teisių gynimo pozicijos buvo pradėtas persekioti Kazachijoje, o nepriklausomą advokatūrą buvo bandyta sunaikinti, pasitelkiant net ir tarptautinius ryšius. Šios valstybės institucijos, siekdamos apkaltinti Kazachijos advokatūrą ir jos pirmininką neskaidria finansine veikla, kreipėsi į Lietuvą, taip pat į kitas valstybes ir paprašė pateikti duomenis apie Kazachijos advokatūros ir jos pirmininko pajamas. Šį prašymą uoliai pradėjo vykdyti Lietuvos valstybinė mokesčių inspekcija (VMI). Lietuvos advokatūra atsisakė pateikti bet kokią informaciją apie Kazachijos advokatūros ar jos pirmininko pajamas Lietuvoje. Susitikome su Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ir pačios VMI atstovais, VMI reikalavimą apskundėme teismui ir jį laimėjome. Neteikėme atsakymo VMI tol, kol negavome patikinimų, kad informacija nebus perduota Kazachijos institucijoms, siekiančioms sunaikinti nepriklausomą advokatūrą šalyje. Beje, ta mūsų informacija buvo tokia ribota: Lietuvos advokatūra neišmokėjo jokių sumų nei Kazachijos advokatūrai, nei jos pirmininkui. Apie tai vėliau buvo rašoma ir kalbama tarptautinėje žiniasklaidoje, diskutuojama Tarptautinės advokatų asociacijos renginiuose.

Lietuvos advokatūra aktyviai reaguoja į politinius įvykius, teikia kreipimusis prezidentui, Vyriausybei, Seimui – atkreipia politikų dėmesį į kylančias grėsmes pamatinėms žmogaus teisėms ir laisvėms. Kokius galimus iššūkius pastebite ir kas juos lemia?

Jau keletą metų akivaizdžiai ir, deja, nesulaikomai siaurėja asmens privatumo ribos. To siaurėjimo tempas labai didelis ir visa apimantis. Įdomu tai, kad pastaruoju metu dėl galimybės būti pamatytiems ar pastebėtiems nemaža dalis mūsų savo privatumo atsisakome savanoriškai: gyvename tokiame „socialinio fetišo“ amžiuje su feisbukais, tviteriais, instagramais, tiktokais ir kitais.

Bet labiausiai nerimą kelia nuolatinis valstybės institucijų asmens privatumo ribų siaurinimas. Pavyzdžiui, mūsų šalies gatvėse įrengiamos kameros su veidų atpažinimo funkcija, ir, nors prieš dešimtmetį Lietuvos žiniasklaida su siaubu pranešdavo apie asmens privatumo naikinimą Kinijoje, dabar, praėjus 10 metų, į tas pačias tendencijas savo šalies miestuose ir miesteliuose, mes, deja, nebereaguojame. Ir ne tiek baisu tų kamerų, kiek absoliutus reguliavimo nebuvimas: iš esmės bet kas policijoje gali prieiti prie minėtų vaizdų, gali matyti asmens vardą, pavardę ir kitus duomenis. Juk ši informacija įgalina nesąžiningus pareigūnus sekti asmenį, per juos gauti informacijos ir tretiesiems nusikaltimus ketinantiems daryti asmenims: matyti, kada asmuo yra gatvėje, kada jis laiką leidžia namuose, kada išėjo ir pan.

Beveik prieš dešimtmetį buvo kilęs skandalas, kai paaiškėjo, kiek kriminalinės žvalgybos institucijų prašymų, leidžiančių asmenis slaptai sekti ir pasiklausyti, sankcionuoja teismai. Tai buvo tūkstančiai prašymų ir juos beveik visus teismai sankcionuodavo. Atkreiptas dėmesys, kad tokie skaičiai rodo, jog nevyksta efektyvi teisminė kontrolė: kiek institucijos prašo, tiek teismai ir tvirtina.

2019-ųjų duomenys dar labiau stebina: teismo atmestų prašymų skaičius yra mažesnis nei 1 proc. Dėl šios priežasties Advokatūra pasiūlė tobulinti Kriminalinės žvalgybos įstatymą – kriminalinės žvalgybos kontrolė turi būti efektyvi. Advokatūra siūlo, kad kiekvienas asmuo, kurio sekimas yra baigtas nenustačius nusikalstamos veikos, būtų informuojamas, jog buvo slaptai sekamas, ir galėtų patikrinti tokio sekimo teisėtumą. Be to, gautus duomenis institucijos privalėtų nedelsiant sunaikinti. Demokratinėse ES šalyse tai yra visiškai suprantami ir vykdomi reikalavimai, kuriuos reguliuoja ES direktyvos. Lietuvoje toks pasiūlymas sutiktas palankiai, bet prieš kelias savaites Seimas jį atmetė. Lieka du variantai: pakartotinai teikti tai svarstyti parlamentui arba kreiptis į Europos institucijas dėl netinkamų ES teisės aktų į asmens privataus gyvenimo apsaugą įgyvendinimo.

Be privatumo ribojimo problematikos, nuolat Lietuvoje susiduriame su asmens kankinimais ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimais. Štai, pavyzdžiui, asmens sulaikymo būdai. Lietuvoje, kaip ir sovietmečiu, asmens sulaikymas pasitelkiamas kaip grasinimo ir gąsdinimo priemonė, kartais sulaikyti asmenys tyčia talpinami į tam nepritaikytas įstaigas, jiems daromas fizinis ir psichologinis spaudimas. Gana dažnai, nesant tam tinkamų pagrindų, sulaikytiesiems uždedami antrankiai, o didžiajai daliai visuomenės įtariamojo rodymas su antrankiais asocijuojasi su to asmens kaltumo įrodymu. Lietuva ne kartą yra pralaimėjusi Europos Žmogaus Teisių Teisme dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimų, bet nepasimoko.

Savo feisbuko paskyroje esate rašęs, kad siūlomi vis nauji teisės aktų projektai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai grasina advokato ir jo kliento teisei konfidencialiai bendrauti, siūlo riboti Lietuvos advokatūros savivaldos teises. Ar galėtumėte išskirti konkrečias pastarųjų metų teisėkūros tendencijas, kurios kelia nerimą?

– 2019-ieji Lietuvos advokatūrai buvo pilni iššūkių. Nors teisinė sistema stiprėja, tobulėja ir gydosi savo žaizdas, problemų tikrai daug. Pernai, mano supratimu, Advokatūra patyrė beprecedentį dėmesį, panašaus, ko gero, sulaukėme prieš 15 metų. Visas pluoštas teisėkūros iniciatyvų, nutaikytų prieš esminius teisės į gynybą principus, advokatūros ir advokato nepriklausomumą.

Viešojo administravimo įstatymo projektas, pagal kurio pradinę redakciją iš visų Lietuvoje veikiančių asociacijų turėjo būti atimtos viešojo valdymo funkcijos (Lietuvos advokatūra veikia pagal Asociacijų įstatymą red. past.). Pavyzdžiui, advokato priėmimas, drausmės bylų sprendimas, visų advokatų veiklos reguliavimas (darbo vietos, reklamos reikalavimai ir pan.) – tai viešojo administravimo funkcijos, atliekamos advokatūros, kurias ketinta perimti valstybės žinion. O tokių – bene 80 proc. visos advokatūros funkcijų. Suskaičiavome, kad asociacijų, kurias būtų palietęs minėtas įstatymas – daugiau nei 25. Tai būtų ne tik paveikę visuomenę, bet ir brangiai kainavę valstybei – juk asociacijos, atlikdamos viešąsias funkcijas, pajamų iš valstybės negauna, o biudžeto lėšų reikėtų, jei tas funkcijas ji perimtų.

Kitas pavyzdys – E-delivery projektas, turėjęs visus advokatus įpareigoti naudotis specialiai sukurtu valstybiniu elektroniniu paštu (adresu). Kai Advokatūra paklausė, ar bus ir kaip užtikrintas konfidencialus bendravimas naudojantis minėtu e. paštu, atsakymo, kad laiškų turinio informacija nebus prieinama ikiteisminio tyrimo institucijoms ar kitoms valstybės institucijoms, negavome.

Dar buvo visas pluoštas iniciatyvų dėl informacinių sistemų kūrimo, kurių pagrindinis tikslas buvo siaurinti ir sumažinti advokato garantijas – ypač teisę konfidencialiai bendrauti su atstovaujamuoju ar ginamuoju – ir teises, gauti tam tikrus neskelbtinus duomenis.

Pernai sulaukėme ir Civilinio turto konfiskavimo įstatymo iniciatyvos. Įstatymo, kuris turėjo būti taikomas atgaline data. Po Advokatūros kreipimosi į prezidentą Seimui buvo grąžintas patobulintas variantas, kuriame ištaisyta nemaža dalis minėto įstatymo klaidų.

Kita didžiulė problema – slaptas advokatų ir Advokatūros duomenų rinkimas. Advokatai vis pranešdavo apie prieš juos naudojamus slapto klausymosi metodus jiems vykdant advokato pareigas. Buvo ir tokių pranešimų, kad galbūt klausomasi visų kontoros advokatų su klientais pokalbių. Mes kreipėmės į kriminalinės žvalgybos institucijas ir klausėme, ar buvo renkami slapti duomenys ir koks jų rinkimo pagrindas. Aiškių atsakymų nesulaukėme, apskundėme teismui, po to – Apeliaciniam teismui. Šioje byloje neatmetame ir tarptautinių teismų bei institucijų pagalbos.

Didžiulė problema – slaptas advokatų ir Advokatūros duomenų rinkimas.

Pagal naujai siūlomą lobizmo įstatymą visi advokatai turėjo būti pripažinti lobistais. Labai nedidelė dalis advokatų veikia teisėkūroje, o lobistas juk yra asmuo, kuris siekia palankių teisės aktų priėmimo savo klientui. Lobisto ir advokato veiklos net negali būti vykdomos vienu metu, nes yra nesuderinamos – joms taikomi priešingi veiklos principai. Tarkime, teisminiuose procesuose advokatas ir jo atstovaujamasis bei ginamasis turi Europos teisėje įtvirtintas konfidencialaus bendravimo garantijas, o pagrindinis lobisto veiklos principas – skaidrumas ir viešumas. Kaip šie principai kartu būtų veikę, net sunku įsivaizduoti.

Ar nacionalinių politinių įvykių nulemti teisinės sistemos pokyčiai sulaukia atgarsio tarptautinėje teisininkų bendruomenėje? Kokie jie?

2019 m. į kai kurias teisę į gynybą pažeidžiančias iniciatyvas sureagavo ir tarptautiniai partneriai. Visų pirma, sureagavo Europos advokatūros asociacija, kuri pabrėžė, kad Lietuvos advokatūra yra persekiojama, o prieš mus nukreiptos iniciatyvos pažeidžia esminius advokatūros principus. Europos advokatus vienijanti organizacija kreipėsi į prezidentą, Vyriausybę ir Seimo pirmininką. Tarptautiniai partneriai mums siūlė kreiptis į Europos Komisiją ir Europos Tarybą. Tačiau kol kas to nedarėme, dar norime tikėti, kad problemas galime išspręsti Lietuvoje. Artimiausiu metu Advokatų taryba turėtų priimti sprendimus dėl tarptautinių priemonių panaudojimo sprendžiant tuos jau minėtus žmogaus teisių ir laisvių suvaržymus, kurių nepavyksta išspręsti vietoje.

Kokie iššūkiai laukia teisinės sistemos artimiausiu metu?

– Viso pasaulio teisinės sistemos susiduria su negrįžtamais pokyčiais, ribojant asmens privatumą ir laisvę. Šie pokyčiai dažniausiai remiasi keliais argumentais: būtinumu kovoti su mokesčių vengimu ir kitokiais finansiniais pažeidimais, kova su terorizmu ir ypač pastaruoju metu – būtinumu išsaugoti žmonių gyvybę ir sveikatą.

O jei trumpai, visi šie pokyčiai remiasi į žmogiškąjį instinktą – baimę, žadant saugumą. Saugumas mainais į mūsų laisvę ir teises. Įvykus mainams, panaikinti šį sandorį ir atsikovoti prarastas teises ir laisves ypač sunku.

Netekus šių teisių ir laisvių, neišvengiamai augs psichologinės bei socialinės įtampos, ir turėsime George’o Orwello 1984-uosius arba gyvulių ūkį. Arba ir viena, ir kita. Tai labai realu ir tai nėra tik Lietuvos iššūkis, tai yra viso pasaulio iššūkis. Neabejoju, kad po karantino, o vėliau ir dar vieno visuotinę psichozę keliančio įvykio (labai norėčiau, kad toks neįvyktų), besikėsinančio į mūsų saugumą, iš pradžių savanoriškai atsisakysime vis daugiau teisių ir laisvių. Būsiu tas piktas pranašas, manantis, kad dalis teisių ir laisvių, kurias turėjome iki karantino, jam pasibaigus, nebegrįš. Ribos jau pažymėtos ir joms perbraižyti reikės labai daug pastangų.

2020 06 10 05:25
Spausdinti