Asmeninis archyvasEutanaziją įteisina vis daugiau Europos šalių. Lietuva neturėtų likti tik pasyvi stebėtoja.
Pastaraisiais metais pasaulyje, taip pat Lietuvoje, vyksta reikšmingi ekonominio ir socialinio gyvenimo pokyčiai: koronaviruso pandemija, kuri buvo pasaulinio masto smūgis, visuomenes supriešinęs Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimas, o pastaruoju metu vis dažniau iškeliama ir eutanazijos tema, jos legalizavimo idėjos, kurios palengva skinasi kelią valstybių teisinėse sistemose. Vien 2021 m. net trys Europos šalys svarstė įteisinti eutanaziją.
Būdai greičiau numirti
Žvelgiant istoriškai eutanazijos terminą pirmasis XVI a. pavartojo anglų filosofas Francis Baconas. Tuo metu eutanazija reiškė lengvą ir neskausmingą mirtį. Šiandien bendros eutanazijos apibrėžties nėra. Daugelis autorių ją apibrėžia skirtingai, tačiau, nepaisant apibūdinimų įvairovės, visi turi sąlyčio taškų, kurie bendriausia prasme eutanaziją leidžia įvardyti kaip neskausmingą, sąmoningą kito asmens gyvybės nutraukimą (dažniausiai paties asmens prašymu), kai asmuo dėl ligos ar sunkių sužalojimų patiria nepakeliamas fizines ir (ar) dvasines kančias ir nėra galimybių jam pasveikti. Paprastai jam lieka neilgai gyventi. Būtent dėl to, kad eutanazija yra nukreipta į asmens išvadavimą iš nepakeliamų kančių, kurios neišvengiamai veda į mirtį, ji tampa aktuali daugeliui nepagydomomis ir alinančiomis ligomis sergančių ligonių, kurių atkakli kova už savo teisę pasitraukti iš gyvenimo be kančios neretai nugula spaudos puslapiuose.
Aktyvus visuomenės eutanazijos palaikymas lėmė tai, kad 2021-ųjų pavasarį Ispanija tapo ketvirtąja Europos šalimi, kurioje įstatymu įteisinta eutanazija. Anksčiau ją yra įteisinusios Belgija, Nyderlandai ir Liuksemburgas. Eutanaziją 2021 m. buvo apsisprendusi įteisinti ir Portugalija, tačiau šios šalies Konstitucinis teismas nusprendė, kad įstatymas turi būti patobulintas, todėl bent jau kol kas Portugalijoje eutanazija įstatymu nėra įtvirtinta. Kaip žinoma, ir Prancūzijoje pritrūkus parlamente balsų šis įstatymas atidėtas.
BNS fotoŠioje vietoje svarbu paminėti, kad eutanazija gali egzistuoti įvairiomis formomis tiek jos vykdymo, tiek teisinio įtvirtinimo atžvilgiu. Ji gali būti savanoriška (kai gyvybė kitam žmogui atimama įgyvendinant jo valią) ir nesavanoriška (kai gyvybė atimama dėl kitų žmonių jo sveikatos, kaip nekokybiškos, vertinimo), taip pat aktyvi ir pasyvi.
Siekis pagreitinti mirtį gali būti nesiejamas su teisiniu eutanazijos reglamentavimu, pavyzdžiui, asmens teisė atsisakyti gydymo, turint tikslą pagreitinti savo mirtį, taip pat iš dalies gali būti laikomas eutanazija. Todėl, vertinant apskritai visas legaliai egzistuojančias galimybes paspartinti mirtį, pasaulyje eutanazijos apraiškų galima aptikti kone per keturiasdešimtyje šalių.
Valstybės, kurios tiesiogiai teisės aktais įteisina eutanaziją, dažniausiai renkasi jos pasyviąją formą, kai medikai nepagydomai sergančio ligonio prašymu neatlieka veiksmų, kurie prailgintų asmens gyvenimą: neprijungia gyvybę palaikančio aparato, negaivina, nesuleidžia medikamentų ir pan. Tačiau kai kurios šalys leidžia ir aktyviąją eutanaziją (pavyzdžiui, Nyderlandai, Belgija), kai gydytojas veikia aktyviai suleisdamas medikamentų, kurie staiga sukelia mirtį, atjungia gyvybę palaikantį aparatą ar pan. Dar kitos valstybės renkasi asistuojamosios eutanazijos modelį – gydytojas suteikia mirtį sukeliančius medikamentus asmeniui, kuriuos asmuo suvartoja ar susileidžia pats. Kai kuriose šalyse nėra teisės aktų, tiesiogiai įteisinančių eutanaziją, tačiau faktiškai ji atliekama, nes kitus teisinius santykius reguliuojantys teisės aktai palieka erdvės eutanazijai. Pavyzdžiui, Šveicarijoje nėra įstatymo, įteisinančio eutanaziją, tačiau dekriminalizuota gydytojų pagalba nusižudyti. Tad klinikos taiko asistuotos savižudybės modelį, arba kitaip – asistuojamąją eutanaziją, kai medikai neatlieka eutanazijos procedūros, tačiau iš gyvenimo norintiems pasitraukti asmenims suteikia mirtį sukeliančius medikamentus, o asmenys juos patys suvartoja ir taip pasitraukia iš gyvenimo.
Eutanazijos taikymo mastas yra gerokai didesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Taigi atitinkamai įvertinus atvejus, kai de jure tiesiogiai eutanazijos galimybė įstatymų bazėje tarsi nėra numatyta, tačiau vienokia ar kitokia forma „prisidėti“ prie kito žmogaus mirties yra leidžiama ir už tai nenumatyta atsakomybė, tampa akivaizdu, jog eutanazijos taikymo mastas yra gerokai didesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl natūralu, kad pasaulyje šia tema vyksta diskusijos, jos neišvengiamai netolimoje ateityje palies ir Lietuvą, kuriai, be kita ko, ši tema nėra svetima. Lietuvoje jau bandyta įteisinti eutanaziją, tačiau nesėkmingai – teisės aktų projektai liko nesvarstyti motyvuojant tuo, kad tai labai pavojingas įstatymas, galintis paskatinti piktnaudžiauti.
Tačiau vien tai, kad eutanazija turi aspektų, kuriuos reikia išspręsti, negali būti priežastimi užsimerkti prieš eutanazijos įteisinimo klausimą ir jį ignoruoti apsimetant, kad mūsų šaliai tai neaktualu. Lietuvoje yra buvęs eutanazijos atvejis – 1998 m. gydytoja įvykdė eutanaziją savo sūnui jo paties prašymu suleisdama jam mirtiną dozę vaistų ir taip jį išvaduodama iš nepakeliamų skausmų, kuriuos jis jautė merdėdamas dėl viso kūno nudegimų. Šis atvejis įvardijamas kaip vienintelis eutanazijos atvejis šalyje, tačiau pasaulio mastu pripažįstama ir neneigiama, kad ten, kur eutanazija neįteisinta, jos atvejų faktiškai pasitaiko, tik jie nepatenka į viešumą. Todėl neatmetama galimybė, jog ir Lietuvoje eutanazija galėjo būti įvykdyta daugiau nei kartą, tik tai liko paslaptyje.
BNS fotoDaugybė klausimų
Eutanazijos tema labai jautri, nes kalbama apie asmens gyvybę, kuri laikoma aukščiausia vertybe. Diskutuojant apie eutanaziją susiduriama tiek su moraliniais, tiek etiniais, tiek religiniais klausimais. Vienareikšmiškai sutinkama, kad šią procedūrą turėtų atlikti tik gydytojai, kuriems turėtų būti įstatymu suteikta tokia teisė, tačiau kyla klausimas, ar bus norinčių tapti „etatiniais“ budeliais? Kaip jausis žmogus, kuris suvoks, kad nors ir legaliai, tačiau „numarina“ kitą žmogų, ar tai nebus jam nepakeliama psichologinė našta ir koks bus šios naštos ilgalaikis poveikis? Ne mažiau svarbus momentas, jei būtų įteisinta nesąmoningos būsenos asmenų eutanazija – kaip pašalinti riziką, kad nebus atimta gyvybė žmogui, kuris pagal gydytojų diagnozes neturi vilties tapti sąmoningas, tačiau, kaip rodo gyvenimo patirtis, atsibunda po ilgų komos metų ir net gyvena visavertį gyvenimą? Ar laikui bėgant žmonės „neatbuks“ ir eutanazija nebus įprasta, emocijų nekelianti procedūra, dėl ko ji gali tapti ne išskirtine situacija, o įprasta praktika? Visa tai kelia pavojų žmogaus gyvybei tapti dar vienu ekonominės apyvartos dalyku ar medikų priemone atlaisvinti vietų perpildytose ligoninėse. Akivaizdu, tai būtų netoleruotina situacija. Galiausiai gali kilti pavojus, kad atsiras būdų piktnaudžiauti ir, pasinaudojus eutanazija, „atsikratyti“ nusibodusiais artimaisiais.
Visi šie klausimai neabejotinai reikalauja išsamios diskusijos, tačiau savaime nepaneigia eutanazijos svarbos ir jos poreikio visuomenėje. Tarp teisininkų nekyla ginčų, kad žmogus turi teisę laisvai disponuoti savo gyvenimu, jo teisė mirti yra neatsiejama privataus gyvenimo neliečiamumo dalis. Tokią teisę jam garantuoja nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai, laiduojantys pagarbą asmens privačiam gyvenimui, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri gina asmens teisę į gyvybę. Teisė, žinia, skiriasi nuo pareigos, ji yra dispozityvi, todėl tik pats asmuo sprendžia, kaip ja naudotis, ir niekas kitas jam negali primesti savo valios. Tad natūraliai kyla klausimas, ar vien dėl to, kad eutanazijos tema yra nepatogi ir nenorima spręsti jos probleminių aspektų, nepagydomai sergantys ar sužaloti asmenys ir nepakeliamus skausmus kenčiantys ligoniai turi prarasti teisę oriai ir be kančios palikti ši pasaulį? Manytina, kad ne.
Eutanazija negali nei tapti taikoma prieš žmogaus valią, nei būti uždrausta, kai žmogus nori ja pasinaudodamas nutraukti savo nepakeliamą ir kankinančią būtį.
Kančia ar mirtis?
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nurodyta, kad niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas. Visgi, nepaisant mokslo pažangos, šiandien medicina nėra visagalė ir žmonės serga tiek nepagydomomis ligomis, tiek yra nepagydomai sužalojami. Tokiais atvejais neretai dėl mokslo progreso įmanoma kurį laiką palaikyti žmogui gyvybę, tačiau kita to medalio pusė – ne visada pavyksta numalšinti skausmą, kuris gali būti nepakeliamas, taip pat sumažinti kitas fizines ir dvasines kančias. Todėl žmogus atsiduria dvejopai vertinamoje situacijoje: viena vertus, jam tarsi teikiama pagalba ir jis dėl tos pagalbos vis dar būna gyvas, bet, kita vertus, dėl tos pačios pagalbos jis yra kankinamas, nes jaučia nepakeliamus skausmus, kurie žlugdo jį tiek fiziškai, tiek dvasiškai ir dėl šios kankinamos būsenos jis taip pat šaukiasi pagalbos, prašo nutraukti jo kančias leidžiant jam ramiai numirti. Tačiau tokiam asmeniui atsisakoma padėti, nes teisės aktai nenumato pagalbos leisti žmogui neskausmingai numirti, tad jis verčiamas ir toliau prieš savo valią kankintis, kol galiausiai jį pasiglemš mirtis. Kitaip tariant, žmogus kankinamas tam, kad būtų atitolinta mirtis, kuri jį bet kuriuo atveju ištiks.
Tad šioje vietoje kyla klausimų, ar toks asmens egzistavimo pratęsimas nėra tas pats kankinimas, tik prisidengiant kilniu tikslu? Manytina, kad taip, o tokia padėtis ne tik pažeidžia prigimtines žmogaus teises, bet ir nėra nei humaniška, nei etiška, nei gailestinga, todėl neturėtų būti toleruojama, kad ir kokiomis aukštosiomis vertybėmis būtų grindžiama. Tikėtina, jog eutanazijos draudimą nulemia empatijos stoka, nes suabsoliutinamos išimtinai moralinės vertybės, asmeniniai ir religiniai įsitikinimai, pastarųjų negalint susieti su realiu gyvenimu. Žmogus, kuris nėra patyręs nepakeliamos kančios, natūraliai nėra pajėgus suvokti mirties kaip pagalbos, nes mirtis iš prigimties suvokiama kaip pati didžiausia neganda, kurios reikia bet kokia kaina vengti. Nėra priimama, kad kančia gali būti didesnis blogis už mirtį. Dažniausiai šis suvokimas ateina tik susidūrus su artimojo agonija, o iki tol tiesiog priešpriešinamos vienų žmonių baimės bei idealizuotos vertybės prieš kitų žmonių teises ir laisves. Akivaizdu, kad vieni žmonės negali primesti savo įsitikinimų ir gyvenimo būdo kitiems. Todėl eutanazija negali nei tapti taikoma prieš žmogaus valią, nei būti uždrausta, kai žmogus nori ja pasinaudodamas nutraukti savo nepakeliamą ir kankinančią būtį.
Asmeninis archyvasEutanazijos atvejų daugėja
Vertinant kitų šalių patirtį, matyti, kad Nyderlanduose, kuri eutanaziją Europoje įteisino viena pirmųjų, taip pat Belgijoje, kuri netrukus pasekė pirmtakės pavyzdžiu, eutanazija taikoma kone dvidešimt metų (nuo 2002 m.), tačiau piktnaudžiavimo ar kokie kiti neigiami eutanazijos reiškiniai nėra įsigalėję. Nyderlandai yra viena iš nedaugelio šalių, kurioje įteisinta visų rūšių eutanazija (aktyvioji, pasyvioji, asistuojamoji), o nuo 2012 m. netgi veikia mobilios eutanazijos paslauga, kai eutanazijos procedūra atliekama ligonio namuose. Tiek Nyderlanduose, tiek Belgijoje galima ir nepilnamečių eutanazija. Tačiau Nyderlanduose yra nustatytas amžiaus cenzas, ji galima nuo 12 metų. Belgijoje tokio amžiaus cenzo nėra ir joje galima tik savanoriška aktyvi eutanazija. Statistiniai duomenys rodo, kad eutanazijos atvejų šiose šalyse pamažu daugėja, bet nėra drastiško mirčių šuolio ar eksponentinio eutanazijos atvejų augimo. Todėl eutanazijos atvejų skaičiaus didėjimas siejamas daugiau su senstančia visuomene iš šios procedūros aktualumu žmonėms, bet ne su piktnaudžiavimo atvejais, kurių vienas sprendimo būdų galėtų būti tik savanoriškos (esant aiškiai paties ligonio valios išraiškai) eutanazijos įteisinimas nepaliekant jokios galimybės vienašališkai priimti sprendimą ligonio artimiesiems, atstovams ar gydymo įstaigai.
Galima manyti, kad šiandien, kai per koronaviruso pandemiją žmonės negali laiku patekti pas gydytojus, ne laikas kalbėti apie eutanaziją. Ne paslaptis, kad susilaužius kaulus ar užsikimšus kraujagyslei, kankinamiems didelių skausmų žmonėms šiandien sunku sulaukti neatidėliotinos pagalbos. Pirmiausia ligonis paguldomas į vadinamąją koronaviruso palatą arba apskritai paliekamas priėmimo skyriuje. Laukiama, kada bus atliekamas testas, ir tik tada, kai atsakymas yra neigiamas, pradedamas gydymas. Spauda mirga nuo atvejų, kai taip be pagalbos palikti ligoniai miršta. Todėl visuomenei kyla pagrįstų klausimų, kaip vertinti šiuos mirties atvejus: kaip medikų aplaidumą, kaip savo pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą, o gal kaip pasyvią eutanaziją, kuri nėra įteisinta? Visi šie klausimai būtų lengvai išspręsti, jeigu būtų įstatymu išsamiai apibrėžtos gydytojų atsakomybės ribos, jų pozityvios pareigos. Neabejotinai įstatymu turėtų būti patvirtintos ir gydymo nutraukimo ar jo netaikymo taisyklės.
Vis dėlto koronaviruso pandemija neleidžia užsimerkti ir nematyti žmogaus teisės disponuoti savo gyvybe problemų. Apklausos rodo, kad didžioji Lietuvos visuomenės dalis, kaip ir užsienio šalių atveju, eutanazijai pritaria, neabejoja jos reikalingumu ir nauda, todėl manytina, kad valdžios atstovai neturėtų ignoruoti tautos valios ir turėtų imtis veiksmų šį klausimą spręsti, o atspirties taškas galėtų būti ilgametė kitų Europos šalių patirtis, kuri leistų sukurti visomis prasmėmis saugų naudojimosi savo teise į orią ir nekankinančią mirtį mechanizmą. Turi būti tegul ir ribota galimybė pasinaudoti eutanazija, nes vienų žmonių teisė disponuoti savo gyvybe negali būti paneigta remiantis kitų žmonių baimėmis ar moraliniais įsitikinimais.
Romualdas Drakšas yra advokatas, Mykolo Romerio universiteto profesorius
Šis straipsnis publikuotas žurnale „Advokatas“ (Nr. 3, 2021 m.), kuris leidžiamas bendradarbiaujant Lietuvos Advokatūrai ir IQ redakcijai.
BEREKLAMOS:
