Meniu
Prenumerata

antradienis, kovo 19 d.


„OMNIBUS“
Nauja vartotojų teisių era
Asta Macijauskienė

Per artimiausius metus į ES šalių nacionalinius teisės aktus turės būti perkelta vadinamoji „Omnibus“ direktyva, tapsianti iššūkiu internetinėms prekyvietėms.

2019 m. lapkričio 27 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2019/2161, kuria iš dalies keičiamos keturios direktyvos, susijusios su geresniu ES vartotojų apsaugos taisyklių vykdymo užtikrinimu ir modernizavimu. Ši direktyva dar neformaliai vadinama „Omnibus“ direktyva, nes ja keičiama nemažai kitų direktyvų, reguliuojančių vartotojų apsaugos klausimus, t. y. ji sudaryta iš pakeitimų rinkinio. „Omnibus“ direktyva dar žinoma ir kaip vartotojų BDAR (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas), nes numato dideles baudas už vartotojų teisių apsaugos reguliavimo pažeidimus. „Omnibus“ direktyva turi būti perkelta į nacionalinius teisės aktus iki 2021 m. lapkričio 28 d.

„Omnibus“ direktyva keičiamos šios direktyvos:

Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva (2005/29/EB);

Vartotojų teisių direktyva (2011/83/ES);

Direktyva dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (93/13/EEB);

Direktyva dėl vartotojų apsaugos žymint vartotojams siūlomų prekių kainas (98/6/EB).

Šia publikacija nesiekiama išsamiai išanalizuoti kiekvienos direktyvos naujovės. Aptariami tik esminiai ir dažniausiai Lietuvos rinkoje pasitaikantys vartotojų teisių apsaugos probleminiai aspektai.

Kam to reikėjo?

Iki šiol galiojančios nacionalinės taisyklės dėl sankcijų ES valstybėse buvo labai skirtingos. Ne visos valstybės, tarp jų ir Lietuva, galėjo užtikrinti, kad už plačiai paplitusius vartotojų teisių pažeidimus būtų skiriamos veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios baudos. Tokia situacija vartotojų teisių apsaugos reguliavime sudarė „laukinių Vakarų“ sąlygas, nes, sankcijoms nesant pakankamai efektyvioms, verslininkai dažnai rinkdavosi laviravimą pilkojoje ar net juodojoje zonoje ir koreguodavo savo elgesį vartotojų atžvilgiu tik tada, kai priežiūros institucijos atkreipdavo į juos dėmesį. Pavyzdžiui, maksimali LR vartotojų teisių apsaugos įstatyme numatyta bauda priimant direktyvą siekė tik 5 tūkst. eurų. Dėl įtvirtintų baudų, prilygstančių BDAR baudoms, „Omnibus“ direktyva neabejotinai turės gana stiprią prevencinę reikšmę vartotojų teisių apsaugos srityje.

Antra, esamas reguliavimas neaprėpė tam tikrų vartotojų teisių apsaugos aspektų, susijusių su skaitmeniniu turiniu, internetine prekyba. „Omnibus“ direktyva užtikrins vartotojų teisių apsaugą nepriklausomai nuo to, ar šie perka bei naudoja fizines ar skaitmenines prekes, turinį ar paslaugas ir ar šios prekės bei paslaugos parduodamos internetu, ar ne.

Nustatyta nauja pareiga nurodyti, kad vartotojui buvo pakeista prekės ar paslaugos kaina, remiantis automatizuotu sprendimų priėmimu.

Trečia, interneto erdvėje trūko skaidrumo. Dar 2016 ir 2017 m. pagal Reglamentavimo kokybės ir rezultatų programą (REFIT) Europos Komisijai atlikus išsamią vartotojų ir rinkodaros teisės tinkamumo patikrą buvo padaryta išvada, kad ES vartotojų apsaugos teisės veiksmingumui kenkia per menkas vartotojų informuotumas. Skaidrumo siekiama nustatant tam tikrus reikalavimus dėl atsiliepimų skelbimo, produktų reitingavimo, individualios kainos taikymo vartotojui ir kt.

Ketvirta, daugelyje ES valstybių manipuliavimas kainomis (pvz., perbrauktos kainos) yra didelė ir dažnai pasitaikanti problema. Kriterijai, pagal kuriuos galima nustatyti manipuliaciją kainomis, dažnai įtvirtinti tik rekomendaciniu lygmeniu, o tai kelia daug ginčų tarp verslininkų ir priežiūros institucijų. „Omnibus“ direktyva nustato aiškius kriterijus, kurių turi būti laikomasi skelbiant kainas, uždraudžiama tam tikra bilietų perpardavinėtojų veikla.

Palies ir reitingavimą

Įgyvendinus direktyvą, prekių ar paslaugų paieškos funkcijų teikėjas turės vartotojams aiškiai atskleisti atvejus, jei už aukštesnį reitingavimą paieškos rezultatuose yra sumokama. Toks reikalavimas direktyvoje buvo įtvirtintas atsižvelgiant į šiandienio skubančio vidutinio vartotojo elgsenos analizę. Pirkdamas internetu ir įvedęs raktinį žodį į paiešką, vartotojas dažniausiai renkasi pirmąjį ar vieną iš kelių pirmųjų pasiūlytų variantų, detaliau neanalizuodamas ir nesigilindamas į kitas opcijas.

Šiuo atveju nesvarbu, ar prekiautojas tiesiogiai ar netiesiogiai sumoka interneto paieškos funkcijų teikėjui už aukštesnį produkto reitingą paieškos rezultatuose. Netiesioginis mokėjimas gali būti atvejai, pavyzdžiui, kai taikomas didesnis komisinis mokestis už kiekvieną sandorį. Mokėjimai už bendrąsias paslaugas, pavyzdžiui, narystės mokesčiai, už kuriuos prekiautojui suteikiama papildomų interneto paieškos funkcijų, neturėtų būti laikomi mokėjimu, kuriuo konkrečiai siekiama aukštesnio produktų reitingo (nebent bus įrodyta atvirkščiai).

Šis reikalavimas taikomas interneto prekyvietėms, pavyzdžiui, kuriose pardavinėjamos kelių gamintojų prekės ir kur gamintojams suteikiama galimybė sumokėjus tam tikrą sumą iškelti savo produktą į patį paieškos rezultatų viršų. Informaciją apie apmokėtą reitingavimą privalo teikti ir paieškos sistemų bei palyginimo paslaugų interneto svetainių valdytojai. Reikalavimas netaikomas fizinėms parduotuvėms, nors čia iš esmės taip pat galioja tie patys principai – tiekėjai ar gamintojai moka parduotuvėms už prekių išdėstymą labiausiai matomose vietose, akių lygio lentynose.

Informacija apie reitingavimo apmokėjimą paieškos rezultatuose turi būti pateikta glausta, lengvai prieinama ir suprantama forma. Tokios informacijos nurodymas pirkimo taisyklėse nebūtų laikomas tinkamu, nes šią informaciją vartotojas turi gauti dar iki sandorio sudarymo, t. y. dar vykdydamas paiešką.

Tais atvejais, kai prekes ar paslaugas siūlo įvairūs prekiautojai, pavyzdžiui, apgyvendinimo sektoriaus atstovai, vartotojai turės gauti informaciją apie pagrindinius standartinius parametrus, kuriais remiantis nustatomas vartotojui pagal paieškos užklausą pateikiamų pasiūlymų reitingas. Pavyzdžiui, kaina, lokacija, atsiliepimai ir kt. Taip pat privalės būti pateikta informacija, kiek šie kriterijai lemia paieškos rezultatus (santykinė svarba).

Individualūs kainos pasiūlymai

Prekiautojams nustatyta nauja pareiga nurodyti, kad vartotojui buvo pakeista tam tikros prekės ar paslaugos kaina, remiantis automatizuotu sprendimų priėmimu. Pavyzdžiui, dažnai pastebima, kad, kelis kartus iš to paties vartotojo IP adreso tikrinant skrydžių kainas, jos staiga pradeda kisti. Taip vartotojui dirbtinai sudaromas įspūdis, kad kainos kyla, ir sprendimą dėl įsigijimo reikia priimti dabar. Jei toks kainų pokytis daromas automatizuotai, atsižvelgiant į tą aplinkybę, kad vartotojas kelis kartus patikrino kainą, jis privalės būti apie tai informuotas. Taip pat svarbu nepamiršti, kad „Omnibus“ direktyva nedaro poveikio BDAR galiojimui, be kita ko, ir asmens teisei nesutikti, kad jo atžvilgiu būtų vykdomas automatizuotas atskirų sprendimų priėmimas.

Šis informavimo reikalavimas nebus taikomas tokiems metodams kaip „dinamiškas“ arba „realiuoju laiku vykdomas“ kainų nustatymas, pagal kurį kaina keičiama labai lanksčiai ir greitai, atsižvelgiant į paklausą rinkoje, kai tokiais būdais nevykdomas individualizavimas remiantis automatizuotu sprendimų priėmimu.

Griežtesni reikalavimai atsiliepimams

Vartotojų apžvalgų, rekomendacijų ar atsiliepimų skaidrumui taip pat bus taikoma „Omnibus“ direktyva. Pastebima, kad, esant tokiai gausiai prekių ir paslaugų pasiūlai internete, vartotojai vis labiau pasikliauja jame pateikiamais atsiliepimais ir vertinimais, todėl šie gali turėti daug įtakos sprendžiant pirkti prekę ar paslaugą. Direktyva reikalauja, kad jeigu prekiautojai leidžia susipažinti su vartotojų atsiliepimais apie produktus, jie turėtų informuoti vartotojus, ar yra procesai ar procedūros, užtikrinantys, kad skelbiami atsiliepimai gauti iš vartotojų, kurie iš tikrųjų naudojo arba įsigijo produktus. Šiais pakeitimais siekiama kuo labiau informuoti internetu perkantį vartotoją, kad jis nebūtų suklaidintas ir priimtų teisingą, informacija pagrįstą sprendimą.

Iš esmės šis reglamentavimas nėra visiškai naujas – tai ne kas kita kaip klaidinančios reklamos draudimas. Tačiau direktyva sukonkretina tam tikras nuostatas, kurios padės aukštesniu lygiu įgyvendinti vartotojų teisių apsaugą. Jau ir dabar reklamos davėjai negalėjo patys skelbti išgalvotų atsiliepimų, nes tai laikoma reklama, kuriai taikomas teisingumo kriterijus. Reklamos teisingumą reklamos davėjas privalo įrodyti objektyviais įrodymais, tad jau pagal Reklamos įstatymą egzistuoja pareiga skelbti tik tikras rekomendacijas.

Prekiautojai privalės ne tik skelbti realius atsiliepimus, bet ir pateikti informaciją, kaip jie užtikrino, kad vartotojai pateikė atsiliepimus apie produktus ar paslaugas, kurias jie tikrai pirko ar vartojo. Direktyva reikalauja, kad tokie patikrinimai būtų pagrįsti ir proporcingi, tačiau detaliau ši sąvoka nėra aiškinama. Rinkoje pastebima, kad jau dabar tam tikri prekiautojai yra įgyvendinę šį direktyvos reikalavimą ir internetinėje parduotuvėje leidžia palikti atsiliepimą tik prie konkretaus produkto, kurį vartotojas įsigijo. Techniškai tai užtikrinama taip: pristačius siuntinį į vartotojo pašto dėžutę atsiunčiamos nuorodos, susietos su konkrečiu įsigytu produktu, ir tik aktyvinęs šią nuorodą vartotojas gali palikti atsiliepimą.

Už nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais naudojimą Lietuvoje iki šiol apskritai nebuvo nenumatytos jokios sankcijos.

Šis direktyvos reikalavimas glaudžiai susijęs su duomenų apsauga, nes BDAR reikalauja informuoti duomenų subjektus apie tai, kaip tvarkomi jų asmens duomenys, įskaitant ir duomenų tvarkymo pagrindą, tikslą, terminą. Šiuo atveju, nors atsiliepimas skelbiamas vartotojo sutikimu (duomenų tvarkymo tikslas – informuoti apie prekiautojo platinamas prekes ar paslaugas, skatinti jų įsigijimą), vartotojo duomenų tvarkymas, kurio tikslas – patikrinti atsiliepimo tikrumą, bus vykdomas teisinės prievolės pagrindu. Tokia teisinė prievolė turi būti gana aiškiai detalizuota nacionalinėje teisėje, kad nekiltų dviprasmybių aiškinant šios teisinės prievolės apimtį. Be to, įstatymų leidėjas turėtų aiškiai įvardyti, kiek laiko duomenys apie vartotojus turės būti saugomi. Informaciją apie duomenų tvarkymą prekiautojas privalės pateikti interneto svetainės privatumo politikoje ar kitame dokumente, su kuriuo vartotojas turi būti supažindintas duomenų gavimo metu.

Direktyva taip pat draudžia manipuliuoti atsiliepimais ir rekomendacijomis, pavyzdžiui, skelbti tik teigiamus atsiliepimus, o neigiamus – šalinti.

Manipuliacijos nubraukta kaina

„Omnibus“ direktyva reikalauja griežtesnio ir skaidresnio kainų pateikimo vartotojams būdo. Manipuliavimas nubrauktomis kainomis buvo didelė problema visoje ES. „Omnibus“ direktyva reikalauja, kad bet kuriame pranešime apie kainų sumažinimą būtų nurodoma ankstesnė kaina, kurią prekiautojas taikė nustatytu laikotarpiu prieš imdamas taikyti mažesnes kainas. Bendra taisyklė teigia, kad „ankstesnė kaina“ turi būti mažiausia kaina, kurią prekiautojas taiko per laikotarpį, ne trumpesnį nei 30 dienų iki kainos sumažinimo.

Ilgą laiką Lietuvoje taikytos dar Konkurencijos tarybos Rekomendacijos dėl kainų palyginimo reklamose, kuriose buvo suformuluota kiek švelnesnė taisyklė. Konkurencijos taryba, kaip tuo metu atsakinga institucija, kontroliuojanti klaidinančios reklamos naudojimą, rekomendavo palyginimui naudoti nubrauktą kainą tik tuo atveju, kai ši nubraukta kaina galiojo bent 16 dienų (nebūtinai iš eilės) per paskutines 30 dienų iki pardavimo („akcijos“) kainos taikymo (t. y. daugiau nei pusę laikotarpio per paskutines 30 dienų).

Kalbant apie tokią specifinę sritį kaip bilietų platinimas, direktyva į juodąjį sąrašą įtraukia tam tikrą bilietų perpardavinėtojų veiklą. Bilietų perpardavėjai, naudodami specialias technologijas, padedančias apeiti bilietų pardavėjų apribojimą įsigyti didesnį skaičių bilietų į renginį (pvz., futbolo, krepšinio rungtynes, populiaraus atlikėjo koncertą), įgydavo ieškomų renginių bilietų monopoliją ir dažnai dirbtinai padidindavo jų vertę, taip pakenkdami vidutiniam vartotojui. Direktyva uždraudė tokias perpardavinėtojų manipuliacijas kainomis.

Gresia didelės sankcijos

Už Nesąžiningos komercinės veiklos direktyvos, Vartotojų teisių direktyvos ar Direktyvos dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais nuostatų, perkeltų į nacionalinę teisę, pažeidimą bus galima skirti baudą, kurios maksimalus dydis turi būti bent 4 proc. prekiautojo metinės apyvartos atitinkamoje valstybėje narėje ar valstybėse narėse. Tais atvejais, kai nėra informacijos apie prekiautojo metinę apyvartą, valstybės narės turės įtvirtinti galimybę skirti baudas, kurių maksimalus dydis būtų bent 2 mln. eurų. Tai reiškia, kad tokie dažni pažeidimai, kaip nurodytos prekės kokybinės savybės, kurių ji neturi, ar nepateikta informacija apie tai, kad vartotojas turi teisę atsisakyti nuotoliniu būdu sudarytos sutarties ir kt., gali užtraukti prekiautojams milijonines baudas.

Iki šiol Lietuvos teisiniame reguliavime nebuvo įtvirtinta pakankamai efektyvių ir atgrasančių sankcijų už vartotojų teisių apsaugos pažeidimą. Už nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais naudojimą apskritai nebuvo numatytos jokios sankcijos. Priežiūros institucija turėjo teisę tik siūlyti ūkio subjektui, naudojančiam nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, jas pakeisti, o įpareigojančio pobūdžio sprendimą galėjo priimti tik teismas. Ilgą laiką toks reguliavimas buvo sudaręs sąlygas „katės ir pelės“ žaidimui. Verslininkai, priežiūros institucijai pripažinus, kad sutarties sąlygos atitinka nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų kriterijus, jas pakeisdavo, o po kurio laiko vėl sugrąžindavo. „Omnibus“ direktyva įtvirtina valstybių narių pareigą nustatyti atgrasančias sankcijas, tad „katės ir pelės“ žaidimai neabejotinai turėtų liautis.

Nors „Omnibus“ direktyva vadinama naujuoju vartotojų BDAR, ji numato siauresnės apimties baudų taikymo galimybes, nei įtvirtinta BDAR. Pastarojo numatyta didžiausia bauda yra 20 mln. eurų, arba 4 proc. visos pažeidėjo metinės pasaulinės apyvartos, o pagal „Omnibus“ direktyvą bauda skaičiuojama nuo metinės apyvartos atitinkamose valstybėse narėse. Tačiau baudos pagal „Omnibus“ direktyvą vis dėlto galėtų būti didelės, ypač todėl, kad valstybėms narėms suteikiama laisvė įvesti baudas, viršijančias „Omnibus“ direktyvoje nustatytas ribas. Taip pat prekiautoju gali būti laikoma ir įmonių grupė.

Taigi direktyva įveda nemažai naujovių prekiautojams, kurias reikės tinkamai įgyvendinti ne tik techniškai, bet ir pakeisti galiojančias pirkimo taisykles, privatumo politikas, apskritai papildyti internetinėse prekyvietėse pateiktą informaciją. Tam dar yra laiko, nes reikalavimai, perkelti į nacionalinius aktus, bus pradėti taikyti nuo 2022 m. gegužės 28 d. Tačiau laiku nepasiruošę įgyvendinti direktyvos galime sulaukti tokios pat panikos, kokia buvo prasidėjusi prieš įsigaliojant BDAR.

Asta Macijauskienė yra advokatų profesinės bendrijos ILAW asocijuotoji partnerė, advokatė

2020 12 19 18:30
Spausdinti