Civilinis turto konfiskavimas Lietuvoje – ydingos teisėkūros pavyzdys
Bet kuri teisės šaka, kaip ir bet kuri kita teisinio reguliavimo sritis, nėra statiška. Ji kinta priklausomai nuo visuomeninių santykių, ir šios evoliucijos negali išvengti nė viena valstybė. Lietuva taip pat ne išimtis.
Štai, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Seimo įstatymu 2000 m. priimtas ir šiuo metu galiojantis Baudžiamasis kodeksas (įsigaliojo 2003 m.) per pastaruosius 17 jo taikymo metų pakeistas jau daugiau kaip 87 kartus. Akivaizdu, kad tai dar ne pabaiga, nes kiekvienais metais atsiranda naujų iniciatyvų, kaip būtų galima patobulinti mūsų baudžiamąjį įstatymą.
Tikslas bet kokiomis priemonėmis?
Galima paklausti, ar visi įstatymo pakeitimai pagerina padėtį ir užtikrina visos teisinės sistemos tobulėjimą? Deja, bet tikrai ne.
Ne paslaptis, kad Lietuvoje teisinių santykių reguliavimas dažnai yra neapgalvotas, neparemtas mokslo ir praktiniais rezultatais. Kartais jis vyksta stichiškai, be jokios sistemos ir dažniausiai dėl populistinių priežasčių. Puikus tokios situacijos pavyzdys yra Lietuvos Respublikos Seimo 2020 m. sausio 14 d. priimto ir prezidentui pateikto pasirašyti Lietuvos Respublikos civilinio turto konfiskavimo epopėja. Pats civilinio turto konfiskavimo instituto tikslas – kovoti su organizuotu nusikalstamumu, korupcinio pobūdžio nusikaltimais, užkardyti nusikaltimus finansams ir pinigų plovimą bei palengvinti turto susigrąžinimą, siekiant veiksmingai konfiskuoti neteisėtai gautą pelną – sveikintinas. Tačiau tai, kaip šis tikslas buvo bandomas įgyvendinti, yra puikus gerų norų, įstatymų kūrimo stichiškumo ir nepakankamos kompetencijos, kai ignoruojama galiojanti teisės aktų sistema, samplaikos pavyzdys.
Siekiant Lietuvoje bet kokiu būdu įteisinti civilinio turto konfiskavimo institutą, vienas po kito buvo parengti net trys įstatymų projektai: 2016 m. Lietuvos Respublikos Seimui pateiktas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo ir kontrolės įstatymo projektas, 2018 m. parengtas Lietuvos Respublikos neteisėto praturtėjimo prevencijos įstatymo projektas ir 2019 m. Lietuvos Respublikos turto civilinio konfiskavimo įstatymo projektas, galiausiai Seime atsirado ir 2020 m. sausio 14 d. buvo priimtas ketvirtasis šio įstatymo projektas. Iš esmės pataisytą Lietuvos Respublikos civilinio turto konfiskavimo įstatymą vetavo Lietuvos Respublikos prezidentas. Turbūt šis veto aptariamoje epopėjoje yra pati geriausia išeitis, kuri ne tik padėjo apsisaugoti nuo chaoso teisėsaugos institucijoms atliekant ikiteisminius tyrimus ar nagrinėjant bylas teismuose, bet ir neišvengiamos tokio neapgalvoto ir neparuošto instituto „mirties“ sulaukus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo.
Svarbiausia – teisinė taika
Visuose šiuose vienas po kito pateiktuose įstatymų projektuose, nors po truputį ir taisant didžiausias jų klaidas, taip ir nebuvo atsižvelgta į tai, jog šiuo metu Lietuvoje galiojantis civilis procesas, kuris turėjo būti pagrindu taikant civilinį turto konfiskavimą, nėra pritaikytas baudžiamiesiems teisiniams santykiams sureguliuoti.
Pabrėžtina, kad civilinio proceso tikslas nėra nubausti, nuteisti ar išteisinti asmenį, o tik kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių. Visų įstatymo projektų rengėjai neatsižvelgė į tai, kad turto konfiskavimas iš esmės skiriasi nuo civilinio poveikio priemonių. Tik paskutiniame, jau Seimo priimtame, įstatymo projekte susigriebta, kad vis dėlto negalima ignoruoti pagrindinių civilinio proceso principų – rungimosi principo ir šalių procesinio lygiateisiškumo.
Susigriebta, kad vis dėlto negalima ignoruoti pagrindinių civilinio proceso principų – rungimosi principo ir šalių procesinio lygiateisiškumo.
Tačiau net ir priimtame įstatyme, nors daug pastangų įdėta Seimo komitetuose, palikta daug prieštaravimų. Jame išliko aiškus, ankstesniuose projektuose atvirai deklaruotas siekis bet kokia kaina konfiskuoti asmens turtą. Būtent dėl šio siekio kurti vis nauji įstatymų projektai, kuriuose civilinis turto konfiskavimas nurodomas kaip pagrindinis įstatymo tikslas, bet ne priemonė užkardyti nusikalstamas veikas. Įstatymų autoriai dažniausiai kaip pavyzdžius nurodo Airijos, Anglijos ar Italijos teisės sistemose egzistuojantį civilinio turto konfiskavimo institutą. Tačiau pamiršta paminėti, kad šiuose Airijos, Anglijos ir Italijos įstatymuose yra aiškiai apibrėžiamas subjektų ratas, kuriems gali būti taikomas turto civilinis konfiskavimas, detaliai reglamentuojama turto konfiskavimo ir areštuoto turto naudojimo tvarka, administravimo procedūros, tokio turto savininkų ir kitų suinteresuotų asmenų teisės. To iš esmės pasigendama visuose Lietuvos Respublikos Seimui pateiktuose įstatymų projektuose.
Įstatymų kūrėjai, matydami tik tikslą – lengviausiu būdu konfiskuoti turtą, užprogramavo visiškai absurdišką situaciją, kai turto konfiskavimas gali būti taikomas asmeniui, kurio atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nes nepadaryta jokia nusikalstama veika (pavyzdžiui, konstatavus, kad asmens veika – kad ir nedeklaruotas grybų rinkimas ir pardavinėjimas – reguliuotina administracine teise) arba asmeniui, kuris padėjo atskleisti organizuotos grupės veiką ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi, savo teisine prigimtimi baudžiamoji teisinė priemonė – turto konfiskavimas – tampa taikytina tiek asmenims, kurių padaryti pažeidimai nepatenka į baudžiamosios teisės reguliavimo sritį, tiek ir asmenims, kurie esmingai padėjo teisėsaugos institucijoms. Įdomu, kiek atsiras norinčių padėti teisėsaugos institucijoms atskleisti sudėtingus nusikaltimus, jei žinos, kad, nepaisant visos jų pagalbos, jiems galės būti pritaikytas civilinis turto konfiskavimas.
Maža to, net priimtame ir vetuotame Lietuvos Respublikos civilinio turto konfiskavimo įstatyme numatytas absurdiškai platus subjektų ir nusikalstamų veikų, su kuriomis jie sietini, ratas, jame dar bandoma atsisakyti esminio teisės principo, jog baudžiančiųjų ar draudžiančiųjų tam tikrą asmens elgesį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį. Įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit). Taigi, įstatymo kūrėjai bandė suformuoti labai pavojingą precedentą, kai savo prigimtimi baudžiamoji teisinė priemonė, nors šiuo atveju ir paslėpta po kitos teisės šakos iškaba, būtų taikoma teisiniams santykiams, egzistavusiems iki įstatymo priėmimo. Akivaizdu, kad įstatymų kūrėjai nepasimokė iš neteisėto praturtėjimo instituto, kurį taip pat bandyta taikyti atgaline data. Šie bandymai ryžtingai nutraukti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (2017 m. kovo 15 d. nutarimas). O gal, atvirkščiai, pasimokė ir todėl bando gudrauti – baudžiamąją teisinę priemonę paslėpti po civilinės teisės iškaba, tikėdamiesi, kad taip primityviai pavyks atsisakyti esminių teisėkūros principų.
Unikali gėda
Norėčiau akcentuoti dar vieną dalyką. Šioje istorijoje Lietuva tik per plauką netapo unikalia (blogąja to žodžio prasme) valstybe. Lietuva galėjo tapti valstybe, kurioje būtų ir turto civilinis konfiskavimas, ir turto konfiskavimas, ir išplėstinis turto konfiskavimas. Šie visi trys institutai yra labai giminingi ir todėl pasaulyje valstybės taiko arba turto civilinį konfiskavimą, paprastai teisės aktuose išsamiai aprašydamos visą procesą, kaip jis turėtų būti taikomas (Anglija, Airija, Italija), arba išplėstinį turto konfiskavimą, kuris taikomas vadovaujantis baudžiamojo proceso taisyklėmis. Dauguma šalių taiko išplėstinį turto konfiskavimą. Tarp jų ir Lietuva. Tačiau nė viena pasaulio valstybė netaiko visų trijų institutų kartu. Lietuva galėjo tapti pirmoji.
Vadovaudamiesi baudžiamuoju populizmu ir siekdami pateisinti griežtesnio baudimo tendenciją teisėkūros srityje, įstatymo sumanytojai neturtingiausiai visuomenės daliai sukelia nerealius ir nepagrįstus lūkesčius, kad Lietuvoje smarkiai sumažės korupcijos ar turtinė gyventojų atskirtis.
Tačiau Lietuvos mokslininkai (Aleksandras Dobryninas, Gintautas Sakalauskas ir kt.) seniai įrodė, kad represinėmis priemonėmis greitai pakeisti padėties neįmanoma. Tai akivaizdžiai parodo ir daugiau kaip devynerius metus teismų praktikoje taikomi du turto konfiskavimo institutai: turto konfiskavimas ir išplėstinis turto konfiskavimas.
2010 m. žiniasklaidoje prezidentūros atstovai teigė, kad išplėstinis turto konfiskavimas bus itin svarbi prevencinė priemonė, užkardanti korupciją ir neteisėtą praturtėjimą. Deja, šiandien baudžiamosios teisės specialistai ir kriminologai teigia, jog ši nepagrįstai sureikšminta poveikio priemonė situacijos iš esmės nepagerino. Todėl nėra didelių vilčių, kad įteisinus dar ir civilinį turto konfiskavimą Lietuvoje sumažės turtinių nusikaltimų ar kitokio neteisėto praturtėjimo atvejų.
De facto civilinis turto konfiskavimas taps dar viena teisine fikcija ir priemone visuomenei bauginti.
De facto civilinis turto konfiskavimas taps dar viena teisine fikcija ir priemone visuomenei bauginti. Reiktų pagaliau pripažinti tą faktą, kad nusikalstamumo lygis Lietuvoje aukštas ne todėl, kad mums trūksta kokios nors konfiskavimo priemonės ar būtų pernelyg švelnūs baudžiamieji įstatymai, o didele dalimi dėl teisėsaugos institucijų darbo kokybės trūkumo. Turbūt protingiau būtų ne kurti įvairius įstatymus, kurių pagrindinė paskirtis susiveda į siekį konfiskuoti asmenų turtą be jokių jų neteisėtos veikos įrodinėjimo procedūrų, o nukreipti energiją ir dėmesį į pareigūnų kompetencijos kėlimą.
prof. dr. Romualdas Drakšas yra advokatų kontoros „Drakšas, Mekionis ir partneriai“ advokatas partneris
